Atmintina diena – vasario 12-oji

Spausdinti
Kategorija: Atmintinos dienos
Parašyta Sekmadienis, 23 gruodžio 2012 Autorius Richard Rudzitis

ATMINTINA DIENA – vasario 12-oji

Skirta Jelenos Rerich 133-oms gimimo metinėms pažymėti (1879 vasario 12d.-1955)

Tas, kuris patyrė didžiausią laimę, kokia tik gali būti dovanota žmogui, - laimę prisiliesti prie nuostabaus Ugnies Mokymo ir juo sekti, - jau šiame gyvenime tapo tuo, ką senovės indai vadina dvidža - antrąkart gimęs.
Tikrasis gimimas įvyko tą akimirką, kai Dvasinės Motinos sąmonės spindulio uždegta širdis suliepsnojo ir pasikeitė.
Agni Jogos Motina, Tara, Urusvati - daug su niekuo nesulyginamų vardų Tu turi Gyvosios Etikos puslapiuose. Tačiau mūsų sąmonėje Tavo vardas tik vienas, paprastas šventas vardas, kurio skambesys išreiškia viską, kas taip artima žmogaus širdžiai: Jelena Rerich.

Tu - „Saulės šypsnys tarp debesų, padabinantis vaivorykštę spindesiu“.
Tie, kuriems buvo lemta išgirsti šį vardą ir pažinti nuostabią asmenybę, kuriai jis ir priklausė, bendrauti su ja ir tampriame dvasiniame bendradarbiavime suliepsnoti įkvėpimu, nuolat gauti neįkainuojamus patarimus ir pajusti visą motiniškos širdies švelnumą  - su šiuo šventu vardu jie sieja visą nenusakomą pasaulio grožį, herojiškai kilnią, sudvasintą išmintį, pripildytą švelnaus ir didingo moteriškumo žavesio.
J.R. - kaip nenuilstantis budrumas šis vardas kviečia dvasios žygdarbiui - kviečia į amžiną ėjimą evoliucijos keliu, gyvenant maksimalioje įtampoje, ištikimai liepsnojančia širdimi, tyrais ir nesavanaudiškais jausmais, mintimis bei darbais, nenuilstančiai keičiant savo esybę į naują, šviesesnę, kurioje visi asmeniškumai palaipsniui ištirpsta didžios Tarnystės liepsnoje.
Tu - „kalnų paukštė“, „širdyje žavėdamasi nuostabiomis Viršukalnėmis ... visuose  gyvenimuose ieškojai aukštumų. Šiuose skrydžiuose išsireiškė neįprasta ištikimybė Brolijai. Kiekviena viršukalnė primindavo ir apie Mūsų aukštumas. Kiekvienas žygdarbis kalbėjo ir apie kelią pas Mus“.
J.R. - kaip mažai mes žinome apie jos gyvenimą. Ji - maža mergaitė, gyvenanti poniškai prabangiuose namuose, kaip didžiausią turtą tempianti sunkų Biblijos tomą, kad būdama viena galėtų visa širdimi įsigilinti į didingus Dore paveikslus ir savo vaikiškoje spinduliuojančioje vaizduotėje jaustųsi naujo pasaulio kūrėja. Ji - maža mergaitė, ištikimai tyra liepsnojančia širdimi po žydru dangumi įžvelgė Šviesos Mokytoją ir artumą Brolijos, kuri keičia visa esama, ir tikrasis Brolijos vardas - Šviesą Nešantis Kardas. 
Ji ypatingai muzikali, tai nuostabiai derėjo su jos harmoninga prigimtimi. Ruošdamasi baigiamajam egzaminui kompoziciją rojaliui įsiminė tik vieną-vienintelį kartą pragrojusi kūrinį, į egzaminą eina pasitikėdama savo „ugninga atmintimi“.
Apie jos dvasinį virsmą, dvasinę jos gyvenimo kovą jos Draugas rašė:
„Iš tų pačių tėvo spintų, ne pagal amžių anksti, nešami ir filosofiniai kūriniai, kurių studijavimas triukšmingoje buitinių pasismaginimų aplinkoje kuria gilią, tarsi jau seniai susiformavusią pasaulėžiūrą. Tiesa, teisingumas, nuolatinis tiesos ieškojimas ir meilė kūrybinei veiklai keičia visą gyvenimą aplink jauną ir stiprią dvasią. Visi namai ir visi namiškiai - visi pradeda elgtis pagal tuos pačius palaimintus pradus. Visi sunkumai ir pavojai perduodami tam pačiam nesunaikinamam vadovavimui. Sukauptos žinios ir siekis tobulėti atveria nenugalimus sprendimus, kurie veda visus aplinkinius vieningu šviesiu keliu. Liguistai pastebimas bet koks neišprusimas, tamsumas ir įtūžis. Kur tik įmanoma, vyksta dvasiniai ir fiziniai gydymai.  Gyvenimas nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro tampa darbingu - ir viskas vardan žmonijos.  Vyksta platus susirašinėjimas, rašomos knygos, verčiami daugiatomiai kūriniai, - ir visa tai atliekama nuostabiai nenuilstančia dvasia. Netgi pačios sunkiausios aplinkybės nugalimos tyru tikėjimu, kuris jau tampa tiesioginiu pažinimu.  O juk tokioms žinioms buvo reikalingos stebinančios sankaupos. Tokią geranorišką, kūrybišką, nenutrūkstančią visą gyvenimą veiklą, kai kiekviena diena prilygsta žygdarbiui, turėtų pasirinkti visas jaunimas. Kai žinomi visi sunkumai ir vykdoma tokia įkvepianti veikla - jaunimui ypatingai vertinga žinoti apie tuos nepailstamus poslinkius. Juk dažnai kai kas galvoja, kad kažkas jau neįveikiama, kad gėriu blogio nepermuši. Štai iki kokių paklydimų kartais nusirita žmogiškas suglumimas. Tačiau būtent čia ir reikalingi gyvenimiški pavyzdžiai. Galima pasidžiaugti, kad tokių pavyzdžių yra ir jie padrąsina visus pradedančiuosius gyvenimo statytojus“. 

„Kai mergina vakarais ir naktimis siekia
Atnešti naudą pasauliui,
Kai ji svajoja apie nenusakomą grožį
Ir pakylėjimą -
Ar tai nutolę nuo gyvenimo realybės?
Jei svajos tos buvo nuostabios,
Ar nebus nuostabus ir atsakymas į jas?

Kam ieškoti gyvenimo pokyčių,
Kam griauti sena, jei vienintelis įkvėpimas
Atveria mums nuostabią šalį?

Tu baisėjaisi stovėdama ties belangės durimis,
Tau atrodė neįmanomu, kad atsivertų
geležinės durys, bet Duodu tau raktą.
Sugebėk tik jį pasukti, kiek kartų yra nurodyta,
Ne daugiau ir ne mažiau - tiek, kiek reikia.

Argi žygdarbio reikia ieškoti toli? Nereikia laukinių žvėrių,
Nereikia teismo ir karžygių - žygdarbis čia pat!

Tu, matančioji, tau Duodu -
Pridėk lašą Mano Veiklos į gėrimą
Ir suvilgyk duoną žygdarbio pažinimo vyne,
Duodama maistą ateinantiems“.

Prisimename ir Sūnaus liudijimą apie savo Motiną: „Jos bobutė buvo mongolė, didžiai karinga. Tai persidavė ir kai kuriems palikuonims“. Ne šiaip J.R. apie save rašo: „Mano mėgstamas išsireiškimas  - Kovinga Dvasia“. 
J.R. buvo nuostabiai susitvardanti, aistringai mylėjo žodį „žygdarbis“. Galima žavėtis ištverme, kurios dėka ji įveikdavo sunkumus ekspedicijos metu. Ji buvo nuostabaus charakterio žmogus. Jokios aplinkybės negalėjo jos palaužti. Labiausiai ji nemėgo, kai kas nors elgdavosi silpnadvasiškai. Ne tuščiai Mokyme šlovinamas jos ugningas bebaimiškumas, prieš kurį suklupdavo net ištisos tamsos armijos. Pasakyta, kad Urusvati gyvena, vykdydama Įsakymą - žygdarbis ir didvyriškumas!
Jai nepatiko, kai žmonės vengdavo atlikti savo kasdienius fizinius darbus ir leisdavo save aptarnauti, nors patys turėdavo ir laiko ir galimybių tai atlikti. Gyvendama Amerikoje ji pati ruošė pietus. Žinoma, paskutiniaisiais metais J.R. visą save atidavė savo tiesioginei užduočiai.
Mes taip pat žinome, kad J.R. keldavosi labai anksti, iki saulės patekėjimo. Visą dieną viena dirbdavo savo kambaryje antrame aukšte, o pro langus buvo matyti spindinčios Himalajų viršukalnės. Paskutiniais metais, gyvendama Kalimponge guldavo vėlai, miegodavo 4-5 valandas. J.R. dirbo ypatingai daug.  Galima pasakyti, kad kiekviena jos gyvenimo akimirka, kiekvienas širdies dūžis buvo pašvęstas žmonijai. Tokio gyvenimo ritmas, žinoma, buvo įmanomas tik aukštai kalnuose, švarioje Himalajų pranos atmosferoje, turint didžiules širdies energijos atsargas. Apie jos ypatingą darbingumą  liudija ir tai, kad viskas, ką parašydavo ranka, ji pati perrašydavo mašinėle, ištaisydavo ir tik po to perduodavo savo sekretoriui - dar kartą viską perrašyti. Kiek darbų ji sukūrė, sunkių visatos srovių ir ligų apsuptyje. Kiek tamsos išpuolių ir išdavysčių patyrė. Ir vis tik išsaugojo savyje herojiškai harmoningą dvasios discipliną ir optimizmą, visada įkvėpdama kitus  mažoriniam šviesaus gyvenimo žygdarbiui. Neatsitiktinai buvo Pasakyta, kad ji moka dovanoti džiaugsmą. Ši didi palaima ir menas - būti nuolat liepsnojančia ugnimi - pajutus kurios šilumą ir šviesą, netgi tik prisimenant tai, priversdavo žmones pamiršti savo vargus ir tapti geresniais. 
J.R. - su niekuo nesulyginama didžios dvasios - dailininko ir kultūros vedlio Nikolajaus Rericho - gyvenimo palydovė, bendradarbė ir įkvėpėja; moteriškai jautri, širdingai išmintinga ir herojiškai sąmoninga. Ji pripildė N.Rericho kūrybą savo idėjomis ir regėjimais, suteikė pavaizduotiems herojams ir vedliams ugnelę savo esybės.
Ji Motina dar nebūto, visa apimančio, gyvenimą keičiančio Ugnies Mokymo - Džiaugsmo Žinios, kuri žmonijos sąmonėje pradėjo naują Šviesos Epochą.
Ji vedančioji ir dvasinė motina daugeliui Gyvosios Etikos pasekėjų, ieškotojų. Nė vieno užduoto klausimo ji nepliko be atsakymo, kiekvienam siekdavo atsakyti nuoširdžiais, išsamiais pagalbos žodžiais, širdies šiluma, pasiųsdama draugystės spindulį. Kaip jautriai ir suprantamai ji priartėdavo prie savo korespondentų, su kiekvienu kalbėdavosi pagal sąmoningumą, kiekviename stengdamasi sužadinti geriausius jausmus ir dovanodavo jiems savo širdies šilumą.
Ji tikrai daugeliui ištroškusių širdžių kartų išliks švyturiu ir kelrode žvaigžde.
Jos mokslinė erudicija buvo neaprėpiama, žinių amplitudė stebinanti. Jai būdinga ugninis minties aštrumas, subtiliausių jausmų sudvasinimas. Ji visada atsiremdavo į Šviesos Šaltinį. Laiškus ji rašė subtiliai meistriškai, kaip apšviesta dieviško įkvėpimo poetė.
Ne tuščiai apie ją Pasakyta: „Reikia prisiminti, kad kiekvienas Urusvati nurodymas teisingas ir kiekvienas pajautimas turi pagrindą. Ne tik ugniniai proveržiai ir žemės drebėjimai, bet ir tolimi uraganai pastebimi pajautimu, ir tie pajautimai neklystantys, nes ugninė sąmonė jautriai prisiliečia prie visko. Nėra klaidų nustatant žmones.“
„Vieno nepamirškite, kad Urusvati širdis yra aukšto ugninio išivystymo ir jaučia labai tiksliai“.
J.R. - tai daugybė švytinčių gyvenimų, surinktų vienoje šventoje širdies skrynutėje.
Virpančiose mėlynose žmonijos istorijos sutemose mes regime milžiniškus dvasios didvyrių vaizdinius, galingų epochų pradininkus, nubrėžiančius kryptį kultūrai, tarp jų ir moteriškai sudvasintą, išmintingą, pripildytą drąsaJ.R. veidą. 
Ji motina, mokinė, draugė, bendražygė kovoje, įkvėpėja, apdovanota pasiaukojimu ir nuoširdžia išmintimi, pažįstanti širdis, sutaurinanti ir apšviečianti, nurodanti ugninius kelius sieloms, trokštančioms tiesos.
Kas žino, ar ne ji buvo ta nuostabia moterimi, kuri Auksiniame Elados Amžiuje įkvėpdavo iškilius valstybės ir kultūros veikėjus ir filosofus heroiškai gyvenimo kūrybai?
Ar kartais Tu ne Diotima, nemirtingas Platono filosofijos vaizdinys, kilmingas moteriško žavesio simbolis, išgarsintas vokiečių romantikų?
Tu Liepsnojančios Dvasios herojė, iškiliausių istorijos įamžintų moterų Sesuo, - kas žino, kokias kilnias širdis Tu įkvėpei žygdarbiams, kiek ieškotojų, išsikankinusių abejonių nežinioje, Tu atvėrei langą į Saulėtekį?
Ne veltui apie Tave pasakyta, kad Tu „daugelį išvedei iš tamsos: ir artimų, ir tolimų, ir draugų, ir priešų“.
Ir mūsų persilaužiamuoju, lemiamu laikotarpiu su kokia skvarbia pagarba ir meile Gyvoji Etika taip dažnai pamini Ugninės Jogos Motiną, kuri pasiaukojančiai suteikė galimybę išbandyti save Kosmine Ugnimi, kad žmonijos sąmonė galėtų greičiau tobulėti. Tu atvėrei žmonijai vartus į Ateities Broliją ir nurodei gyvenimo prasmę - nesibaigiantį savęs tobulinimą.
Žmoniškai mąstant gali pasirodyti nesuprantama, neįtikėtina, kad šiai tokiai trapiai, subtiliai moteriai, kuri kaip ir mes visi kentė šaltį ir nuovargį, buvo lemta širdyje ir nerviniuose centruose patirti šventuosius skausmus, kankinančiai pajusti kiekvieną pasaulio ir žmonijos skaudulį, kiekvieną kosminę srovę ir bangą, katastrofą ir žemės drebėjimą, ir kad jai buvo dovanota nežemiška galia dalyvauti kosminiuose procesuose, valdyti mūsų planetos ugnies stichiją ir tą stichiją paversti spindinčia energija ir nukreipiant sąskambiui ugningai padėti apvalyti planetą ir žmonijos sąmonę.
„Būti Agni-Jogos Motina nėra lengva. Tik prabėgus laikui žmonės įvertins visą pasiaukojimą, kuris būtinas ugninės galios paskelbimui.“
„Agni-Jogos Motinos patyrimas išsiskiria ne spindesiu, bet kosminiais matais“.
„Užrašykite Mano pavedimą Agni-Jogos Motinai kaip aukščiausią susiderinimą planetoje. Dvasios ir materijos suderinimas - rečiausias kosminis reiškinys“.
„Kaip galingai kuria Agni jogo dvasia, kurio centrai dega tyra ugnim! Pakeliui į Ugninį Pasaulį galima prasiskverbti į galingą Agni jogo veiklą. Pagerbkime Agni-Jogos Motiną. Aš pasakiau.“
Pagarbiai, beribiai dėkingi, kaip vaikai prieš savo motiną, mes nusilenkiame Tavo šventam atminimui.
Kiekviena Mokymo eilutė, užrašyta didžiuose skausmuose ir Valdovo širdies džiaugsme apie žmonijos evoliucijos likimus, įtvirtinta ugniniu Tavo gyvenimo žygdarbiu, bus mums vedančiu spinduliu Satja-jugos priešaušrio valandą.
Dar girdisi įnirtingos Armagedono kovos atgarsiai. Tikrai - jau švinta. Tikrai, jaučiama Pergalė.
Te išgirsta širdis ir te skuba pritaikyti Valdovo Įsakymą:
„Mano Vardu eik per gyvenimą ir nugalėsi tamsą“.
„Reikia užpildyti erdvę pergalės mintimis“.
„Padėkite kurti Mano Šalį“, Naują Pasaulį!
„Te geriausi Švento Gralio kariai susiburia žygdarbiui. Aukščiau visų džiaugsmų yra žygdarbio šypsena. Šypsodamiesi priimkite žygdarbio krikštą. Šypsodamiesi ištarkite griežčiausią įsakymą. Už jūsų stovi Mokytojas“.
Te Gralio kariai iškilmingai pasižada, kad šventa žygdarbio liepsna, šventas ištikimybės virpulys nė akimirkai nepalieks jų širdžių.
Te vardan savo Motinos jie pasižada triskart kokybiškiau ir įtempčiau dirbti, te kiekviena savo mintimi, žodžiu ir veiksmu sėja aplink save tik Šviesą!
Senovės kinų legenda pasakoja apie septynis nemirtingus Dievo Sūnus ir paprastą merginą, kuri gyva buvo paimta į dangų, kad kiekvieną rytą surinktų rojaus gėlių žiedlapius ir išbarstytų juos po visą žemę. Ir kai aš galvojau apie Jeleną Rerich, staiga prisiminiau tą trapią atsižadėjusią savęs merginą. J.R. surinko aukščiausių minčių spinduliavimą ir apdovanojo žmoniją savo dieviškos širdies lobiais, ir dabar Tame Pasaulyje, uždega žmonių sąmones, liepsningai skatindama juos prašvisti.

Richard Rudzitis.Izbrannoje. Minsk.Zviozdy Gor. 2009m. 
Mater Živoj Etiki. parašyta 1960m.
Išvertė Diana Stungurienė 2012/02/11.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 24th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©