1948 kovo 24 diena.

Spausdinti
Kategorija: Atmintinos dienos
Parašyta Pirmadienis, 24 gruodžio 2012 Autorius Richardas Rudzitis

1948 kovo 24 diena.

Richardas Rudzitis. Gralio karys.

Švinta. Ant kalno viršukalnės ryškėja didingos pilies kontūrai. Ant stataus skardžio sargyboje budi karys. Rytuose ryškiai švyti Svati. Karys akylai įsižiūri į rūkuose skendintį slėnį. Jo akyse spindi mintis.

Balsas, tarsi iš tylos gilumos: Būdrauji?

Karys: Siekiu nė akimirkai neprarasti budrumo.

Balsas: Ar nepavargai taip ilgai budėdamas?

Karys: Įtampa didžiulė. Ugninis budrumas visą mano esybę įtempia tarsi strėlę. Nuovargį stengiuosi padengti nauja įtampa. Tačiau nuovargis akimirksniu dingsta, jei gresia pavojus, ir tada būtina sukaupti visas jėgas, kad atsilaikyti... Ir mano Valdovas nė akimirkai nežino poilsio. Jis Pats dažnai kovoja apsipylęs kraujuojančiu prakaitu. Jo Erelio Žvilgsnis virš visko. Jis visada ir visur - jis pirmas ir paskutinis.

Balsas: Ir vis tik, jei įtampa augs be saiko, jei kovos vėtra vėl užguls tave, kiek ilgai dar galėsi išlaikyti puolimą?

Karys: Tikrai, būna akimirkos, kai jėgos išsenka ir atrodo, kad širdis jau nebeatlaikys spaudimo, kai viskas aplink pasidengia tamsa, neleidžia kvėpuoti, kai nervus skrodžia skausmas ir krūtinė užsiliepsnoja, kai visa esybė taip įsitempusi, kad, rodos, nuo menkiausio prisilietimo plyš širdis. Tada iš nevilties sukaupiu visą savo narsą. Ir kreipiuosi į Jį, savo Nematomą Neišreikštą Valdovą. Akimirksniu visą savo dvasinę esybę nukreipiu tik į Jį. Į Jį kreipiu savo širdies liepsną. Mano sąmonėje - tik Jis. Ir tada visas nerimas pranyksta. Aš regiu Jo Atvaizdą. Viskas aplink nušvinta nuo švytinčio Jo Atvaizdo. Aš įkvepiu ir iškvepiu Valdovo Vardą. Ir tuomet aš pasijuntu nenugalimu. Tarp mirtinų strėlių krušos aš gaudau Jo padrąsinančią šypseną. Aš žinau, Jis su manimi. Aš ne vienišas, Jis šalia, ir veda mane. Jis įsakys kovoti, pulti į lemtingą ugninį kovos krikštą - ir aš laukiu Jo įsakymo. Galbūt, šis įsakymas taps išsigelbėjimu, kai kitos išeities jau nebebus. Ši mintis, kaip jėgų antplūdis, sutvirtina mano valią. Tada aš nebepažįstu savęs, visa nugalinti banga pakelia mane. Aš vėl pasidengiu šarvuota įtampa. Kalavijas jau vėl nebepavargsta mano rankose. Kaip skydą aš nukreipiu savo sąmonę prieš tamsą. Ir tada aš pasiruošęs atlaikyti patį įnirtingiausią puolimą.

Balsas: Bet kaip gi mūšyje, tarp pačių baisiausių šauksmų ir ginklų žvangesio, tu girdi savo Valdovo balsą?

Karys: Tegul klausa ir atbuko, bet širdis neapgaus, širdis žino. Netgi pačių pavojingiausių priešpriešų akimirkomis širdis pajus aiškų Valdovo kvietimą.

Balsas: Aš žinau, tu jį girdi, nes šis balsas tavo širdies Mylimojo, tai tavo dvasios džiaugsmas, nors pats tu ir nelaikai savęs vertu Jo. Aš žinau, kad Jis tau tikrai yra pats artimiausias ir šiame, ir kituose gyvenimuose.

Karys: O, tylėk, to neįmanoma išreikšti žodžiais. Aš tik karys. Aš įpratęs paklusti įsakymui. Kai mano širdis girdi Valdovo Paliepimus, aš net akimirkai negaliu pagalvoti apie ką nors kitą. Aš žinau, kad menkiausiai Jo Įsakymo užuominai reikia nedelsiant paklusti. Kitaip gresia didžiulis pavojus. Kitaip aš galiu žūti kovoje - o ne, kas žino, ar nebus tada sužlugdytas visos kovos planas! Juk Valdovas kaip ant delno mato visų pasaulinių įvykių eigą. Jo įsakymas numato ir mano narsius, ryžtingus veiksmus.

Balsas: Tu teisus. Karys į mūšį turi eiti žinodamas, kad menkiausia jo abejonė ir silpnumas gali stipriai pakenkti bendrai pergalei. Tegul į mūšį jis eina pilnai tikėdamas pergale. Ir kovoja, pripildytas pasitikėjimu Valdovui. Karys akimirksniu turi suvokti kiekvieno Valdovo Įsako prasmę. Turi žinoti, kad nuožmiausiame mūšyje jis bus apgintas, jei išsaugos pastovų, nenutrūkstantį ryšį su Vedančiąja Valia.

Karys: O taip, kai aš esu pačiame mūšio įkarštyje virš viso kovos dundėjimo siekiu išgirsti Jo Įsakymo skambesį, būna, kad visi aplinkiniai žiaurumai ir niekšybės tarsi užgožia Jo Balsą. Tada aš stengiuosi suvokti Įsakymo prasmę, įtempiu suvokimą ir budrumą, kad pasielgčiau būtent taip, kaip būtina tą minutę, kad nepralaimėčiau mūšio. Mano širdis tarsi žaibas karšta malda lekia pas Jį. Tada aš ir vėl girdžiu Jo Balsą, dar aiškiau, dar stipriau, ir virpulys apima visą mano esybę. Tuomet širdis giliai suvokia, kaip turiu pasielgti.

Balsas: O Gralio Kary, aš žinau, aš girdžiu tavo mintis, tu būsi laimingas netgi apsuptyje mirtinų pavojų, jei tik galėsi vėl pajusti savo Valdovo artumą.

Karys: Tu sakai „laimingas“? Bet ar gi karys gali patirti didesnę laimę, nei išgirsti šventą savo Balsą Valdovo ir įvykdyti Jo Paliepimus!

Balsas: Bet argi tu nesvajoji apie kitą gyvenimą, paprastą žemišką laimę?

Karys: Mano tikroji laimė tame, kad Valdovas pakvietė mane į savo Gralio riterių kariauną, kurios paskirtis - išvalyti planetą nuo tamsos, ir kad gyvenu šiuo nebūtu laiku ir galiu kovoti už Didžią Šviesos Valstybę - Gralio Karalystę. Aš laimingas, kad galiu dalyvauti šioje šventoje kovoje ir įgijau Jo pasitikėjimą.

Balsas: Tačiau ar gi tu nenori turėti to, ką žmonės vadina asmenine laime? Tavyje dega vaiko širdis. Tu sieki tyro džiaugsmo. Trokšti grožio. Sieki veiklos vardan Kultūros. Stengiesi mintimis apglėbti žinių erdves. Užsiliepsnoji dvasia, kai išgirsti apie mokslo atradimus. Todėl kaip gali tu išlikti amžinai budrus?

Karys: Dabar ypatingas laikmetis, nepanašus į ankstesnius. Dabar vyksta paskutinė pasaulinė kova. Žemė dega po kojomis. Erdvė ugnyje. Žmonija turi pasirinkti: būti ar nebūti? Dabar menkas asmeniškumas uždengiamas didžiu Žygdarbiu. Kaip gi galima atrasti džiaugsmą, neprilyginant gyvenimo aukščiausiai pareigai! Žinoma, aš tikrai labiausiai myliu grožį. Tačiau, kai aš pasineriu į kūrybą, mano ausyse nenutyla nerimastingi kovos varpai. Tada aš svajoju, kad kūrybinis grožis taptų gydomuoju balzamu žmonijai, nuraminančiu aistrų stichijas, apjungiančiu visus kaip brolius. Ir netgi tada, kai prisiliečiu prie gėlių, mano rankose jos prasiskleidžia ugninių kalavijų ašmenimis ir yra pasiruošusios atremti visą bjaurastį ir tamsą. Dalyvaudamas kultūrinėje veikloje, aš giliai trokštu, kad kultūra žmonijai taptų dieviškąja šviesa, švytinčia visose sąmonėse taikos ir meilės žinia. Panirdamas į mokslą, aš galvoju, kad pagrindinė jo misija - padaryti žmogų geresniu ir skaidrinti jo dvasią, kad žmogus pagaliau savo broliui ištiestų amžinos draugystės ranką ir visi kartu ant nemokšiškumo griuvėsių kurtų nesugriaunamą Dievo Valstybę mūsų planetoje.

Balsas: Taip, tu ne tik karys. Tu taip pat statytojas ir kūrėjas. Gindamas ir kovodamas, tu ir kuri.

Karys: Kuriu atšiaurios kovos audroje. Ir jei statytojo rankose kūjis ar kirtiklis, tai prie juosmens - kalavijas. Net pačiame didžiausiame statymo entuziazme jautria ausimi įsiklausau, ar neišgirsiu Valdovo kvietimo, ir ranka kiekvieną akimirką pasiruošusi paimti kalaviją ir skydą.

Balsas: Valdovo Įsakas kviečia tave ne į mūšį. Jis kviečia tave į didįjį kūrybos veiksmą.

Karys: Taip, kaip dažnai aš girdėjau Jo didingą Kvietimą: „Sakiau, Sakau ir Sakysiu: padėkite kurti Mano šalį. Ir atminkite šį Mūsų prašymą ne besimėgaudami šiluma ir sočiu gyvenimu, bet šaltyje ir sunkumo minutę“.
Tas Šventas balsas neleidžia sustingi ir apima visą mano esybę, mano sąmonę pripildo džiaugsmu.
„Padėsiu kurti Tavo šalį!“ Ši malda lydi kiekvieną mano dieną ir naktį. Ji skamba viršum visų kitų, aidi mano jausmuose sidabriniu varpu; įtempto darbo ritme jį įkvepia ir iškvepia mano širdis kartu su Valdovo vardu: „Padėsiu kurti Tavo Naują Šalį, Saulės šalį, Brolybės ir Taikos žemėje šalį!“ Aš nežinau, ar tai mano jėgoms. Kaip galiu kurti savo Valdovo Šventyklą. Aš dar nežinau, ką sugebu, kas manęs laukia, bet aš paspartinsiu savo žingsnius. Padvigubinsiu darbo našumą. Nepraleisiu tuščiai nė vienos akimirkos nei ryte, nei vakare. Ir keisiu savo gyvenimą. Padidinsiu iškilmingumą jame. Stengiuosi nors truputį daugiau kurti gėrį, nors truputėlį daugiau padėti kitiems. Elgtis su jais jautriai, nors truputį sumažinti svetimą vargą. Aš pasistengsiu ir labiau susivaldyti. Tvirčiau suvaldyti kiekvieną savo mintį ir emocijų proveržį. Įveiksiu užslėptus savo egoistinius norus. Nes tik tada, kai pats tapsiu tikrai sąmoningu ir geresniu, galėsiu daugiau padėti kitiems. Tada iš tikrųjų galėsiu dalyvauti didžiosiose statybose. Darbų tiek neapsakomai daug visose šviesiose kultūros ir mokslo srityse. Pati žemės pluta mus šaukia, mes turime ją papuošti beribiu grožiu. Iš mūsų planetos mes turime skristi į kitus, ugninius pasaulius. Reikia išmokyti tautas, kaip pakilti ant kito prašviesėjusios sąmonės laiptelio. Aš nežinau, kur būsiu rytoj ir ką veiksiu. Kur, į kokį kiekvienos dienos mūšį ar kūrybinį darbą mane pakreips Įsakymas. Tačiau visų pirma aš esu karys. Ir aš pasiruošęs. Aš dieną ir naktį laukiu savo Valdovo kvietimo. Aš stengiuosi įžvelgti Jo kosminį Planą. Aš žinau, kad viskas, ką jis kuria, yra tobula. Aš žinau, kad nėra didesnio grožio, nei tas, kurį mano Valdovas kuria nuo amžių amžinųjų. Jis sako: „Dabar sprendimo valanda! Mano kary, būk triskart pasiruošęs. Kiekvieną akimirką budėk. Net prieš užmigdamas neprarask budrumo. Sustiprink savo budrumą. Sukaupk širdyje nesugriaunamą jėgą, jei nori būti Gralio riterių gretose. Tik herojaus atkaklumas ir valia tau tinka. Tu turi atsisakyti visko atliekamo vardan būtino. Tu žinai, Mano ilgus amžius statytas statinys vis dar be stogo. Dabar atėjo laikas užbaigti ilgai lauktos Šventyklos visai žmonijai statymą. Sukurti formą, kuri įaugtų į Beribę Visatą. Mus kviečia tolimieji pasauliai, tas absoliutus ugninis grožis. Planeta vėl turi įeiti į harmoningą Kosmoso evoliucijos ritmą“. Valdovas sako: didžiojoje žmonijos kovoje dabar atėjo lemiamas momentas. Artėja Mano pergalės valanda. Ir vis tik laisva žmonijos valia pati sprendžia. Ir ne taip jau daug reikia tvirtų ir drąsių dvasių, kad būtų įmanoma pakeisti pražūtingą planetos padėtį. Keletas liepsningų širdžių visu savęs atsisakančiu herojiškumo žygdarbiu gali pakelti žmoniją ant kito sąmonės laiptelio. Būk vienu iš jų. Nukreipk savo gyvenimą į naują herojišką aukštumą. Disciplinuok savo sąmonę. Tapk, pagaliau drąsiu. Uždek herojišką, didžiąją visų kartų svajonę. Ir tu padėk visomis savo širdies galiomis žmonijai, padėk Rusijai, padėk mažai Latvijai. Padėk kurti Mano Šalį!

Tokia Valdovo Valia!

AUM!

Išvertė Diana Stungurienė,
2012-03-16.

 

 

 

 

 

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©