Richardas Rudzitis

Spausdinti
Kategorija: Pabaltijo pasekėjų biogr.
Parašyta Penktadienis, 13 balandžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Richardas Rudzitis (1898-1960)

Richardas Rudzitis - Latvijos Rericho draugijos pirmininkas nuo 1934m. iki 1960m., savo mirties. Dok. biografinis filmas „Didžio Gralio Dainius  Документальный биографический фильм     „Бард Святого Грааля

1948m. balandį Richardas Jakovlevičius Rudzitis buvo areštuotas ir nuteistas pagal 58 str. 10-čiai metų lagerių.

Jį areštavo pirmąjį iš Latvijos Rericho draugijos, priskyrę Maskvos teosofų grupei, prieš tokį sprendimą jis protestavo visomis savo išgalėmis. Prasidėjo ir kitų draugijos narių areštai. Po metų, 1949 birželį areštavo ir ištrėmė R.Rudzičio žmoną Elą Reingoldovną Rudzite. Namuose liko 3 mažametės dukros. Vyriausioji Gunta Richardovna Rudzite (1933m.) po tėvo mirties nuo 1960m. iki šiol vadovauja Latvijos Rericho draugijai.

Visą gyvenimą R.Rudzitis rašė dienoraštį, pagal kurį galima atkurti to meto rerichietišką judėjimą ir Latvijos Rericho draugijos veiklą. Savo dienoraščius, kaip ir Rerichų atsiųstus manuskriptus bei laiškus prieš tremtį, suneramintas perspėjančių sapnų, Richardas paslėpė pajūryje, savo tėvų name ant aukšto, neprasitardamas apie tai netgi jiems. Visa ši vetinga istorinė medžiaga išliko.
1954m. R.Rudzitis buvo reabilituotas. Grįžęs namo patyrė didelį sukrėtimą - unikali jo biblioteka, kurią sudarė 8-10 tūkst. knygų po jo arešto buvo konfiskuota ir išvežta perdirbti į popierių. 
Po suėmimo1948m., iki 1954m. R.Rudzitis nerašė dienoraščio, bet vėl pradėjo rašyti 1956m., kai Rygos nacionaliniame dailės muziejuje buvo išstatyti 11 N.Rericho paveikslų ir kai į Rygą, per Maskvą, atėjo pirmosios žinios, kad į tėvynę ruošiasi parvažiuoti Jurijus Rerichas (1902-1960).
*
Vienas iš laiškų, kuriuos būdamas tremtyje, Intos lageriuose, savo dukroms rašė tėvas - Richardas Rudzitis.
Inta - miestas apie 50km į pietus nuo Šiaurės poliaračio, Didžiosios Intos kairiajame krante (Pečioros baseinas), Komijos Respublika, Rusijos federacija.


Laiškas vaikams
24.XII.1948
Mylimi mano vaikai, Gunta, Ilze, Marija! Jus nustebins tai, kad būdams čia, tolimoje lygumų Šiaurėje, kalbėsiu Jums apie kalnus. Vieta, kur aš dabar esu, yra tik kalva, bet palyginus su ankstesne, pelkėta mano buvimo vieta, ji man atrodo aukštu kalnu. Čia viskas kažkaip kitaip jaučiama, „kaip kalnuose“. Net širdis plaka linksmiau. Net visi pastatai ir daiktai atrodo nugairinti laisvo kalnų vėjo. Naktį iš čia matyti daugelis tolimų žiburių, taip pat ankstesnis mano lageris. Rytą nuo Uralo žalsvame mėlyje pateka saulė. O už Uralo kalnagūbrio randasi mano svajonių šalis - Sibiras! Po to ji [saulė] visą trumpą dieną vaikšto po mūsų snieguotą kalną ir visus daiktus nušviečia nuostabia, paslaptinga šviesa.
Rašau Jums mano vaikai, kad Jūs vėl prisimintumėte kalnus. Ir kasdienybėje, ir savo miesto lygumose, ir savo mokykloje, ir savo kambaryje, nepamirškite savo širdyje Kalnų. Atsiminkite, kaip nemažai mes visi kartu kalbėjome apie Himalajų Kalnus, kartu apžiūrinėjome paveikslus. Kalnuose gyvena kaip ir kitokie žmonės. Daug nuostabaus man pasakojo, pavyzdžiui, apie laisvus, darbščius ir drąsius altajus. Juk juos auklėjo baltutėlė Beluchos viršukalnė. Jūs, vaikai, visada galite matyti tą nuostabią viršukalnę paveikslėlyje, kuris kabo Jūsų mažame, šiltame kambarėlyje, kur Jums taip jauku ir svajingai nuostabu žiemiškos pūgos metu.
Taip, mano vaikai, kalnų žmonės neša kaip ir kitą, nežinomą mūsų sielai psichologiją. Nuo kalno juk matyti neaprėpiami toliai. Ant kalno žmogus įgyja erelio žvilgsnį, kuris mato ir kas toliausiai, ir kas arčiausiai. Ant kalno plačiai ir lengvai kvėpuoja krūtinė. Kalnuose žmonės bendrauja draugiškai, dalinasi širdies švelnumu, be kurio negali būti nuostabios darnos gyvenime, tikro bendradarbiavimo. Kalnuose žmonės stipriau, nei bet kurioje kitoje vietoje, jaučiasi broliais. Kalnuose susikūrė pirmosios brolijos ir bendruomenės, kuriuose žmones jungė širdingumo gijos. Kalnuose mintys pakylėtos, didingos, o svajonės ugningos. Juk legendos pasakoja, kad kalnų viršūnėse pražysta nuostabi, paslaptinga žėrinti ugninė gėlelė, visų kalnų keliautojų-entuziastų svajonė. Tai neapsakomo grožio gėlelė, harmonijos ir brolybės simbolis, kurį kiekvienam reikia užauginti savo gyvenime.
Noriu Jums, mano vaikai, dar pasakyti tai, kad kalnų kelias - tai Tiesos pažinimo kelias. Toks žinojimas ir siekis jį įgyvendinti paprastai moksle sulyginamas su kopimu į viršukalnę, į „Šviesos Tvirtovę“. Juk ir pažinimo kelias begalinis ir aukštas, kaip Himalajų viršukalnės. Žmogus viską turi pažinti savo gyvenime. Jis turi suprasti, kas jis toks - ir fiziškai, ir dvasiškai. Jis turi atrasti savo gyvenimo tikslą. Jis turi suvokti didingos ir beribės Materijos esmę. Jis turi save pažinti kaip kolektyvinę socialinę esybę ir suprasti, kad jo gyvenimo tikslas yra tarnauti Bendram Gėriui; gyvenime jis turi tapti darbščiu ir pasiaukojančiu herojumi. Kalnai kviečia mus uždegti savyje nepasotinamą žinių siekį. Sužinoti tikrovę ir papasakoti apie tai visoje plačioje ir realioje jos platybėje. Pažinti visus gyvenimo elementus.
Dabar yra tiek daug mokslo šakų, ir žmogus, išaugęs iki kultūrinės sąmonės, nors trumpai turi būti susipažinęs su visais moksliniais pagrindais. Kai jūs baigsite mokyklą, jūs taip pat turėsite žinoti ir apie naujausius mokslo pasiekimus, ir taip pat Jūs turite žinoti, kas yra biochemija, astrofizika ir t.t. Juk kiekvienoje mokslo šakoje, net pačioje mažiausioje, slypi didis grožis, ir kiekviena savyje slepia kelią į Beribiškumą visame kame. Baigusios mokyklą Jūs neturite sustoti ir neturite galvoti, kad Jūs jau viską žinote, Jūs turite nesustodamos, savarankiškai papildyti savo žinojimą, net be mokytojo pagalbos, juk pažinimo kelias neturi pabaigos.
Čia lageryje man liūdna, kad neturiu mokslinių knygų. Aš širdingai nudžiugčiau bet kuriuo mokslu. Kaip entuziastingai aš studijuočiau fizikos vadovėlyje šviesos ir spalvų pagrindus. Arba astronomijos kursą apie didįjį Paukščių Taką, plytintį paslaptingoje, neaprėpiamoje Visatoje, arba studijuočiau ląsteles, kosminius spindulius ir t.t. Mama išsiuntė man knygas apie astronomiją, laukiu-nesulaukiu. Aš dabar turiu daug laisvo laiko. Būtent dabar aš turiu daug laiko gilinti savo žinias. Kultūringam žmogui, galų gale, reikia žinoti viską, bent jau užuomazgose. Ir tai, ko jis negali suvokti savo protu-išmintimi, jis turi pajusti širdimi. Jis turi išmokti orientuotis kiekvienoje mokslo šakoje, nors ir paviršutiniškai. Kiekvienas žinių suvokimas turi sukelti jam tikrą Džiaugsmą. Juk tikrojo pažinimo kelias - tai savo sąmonės praplėtimo, dvasinio tobulėjimo, nesibaigiančio kopimo į pažinimo Viršūnę - Šviesos Tvirtovę - kelias, tai atvėrimas viduje slypinčių gebėjimų ir galių, kurias žmogus gali panaudoti vardan visos žmonijos gerovės.
Brangūs mano vaikai, mano slėpiningasis prašymas Jums - nuolat tobulėkite, kiekvieną savo gyvenimo minutę, eikite aukštutiniu kalnų keliu, kuris veda į tikrąjį žinojimą ir į Broliją. Juk jūs dar tokios jaunos. Jumyse dar srovena neišsenkantis ugninio entuziazmo šaltinis. Jūs dar šventai tikite - kad Jūs viską galite, kad Jūsų galimybės beribės, reikia tik panorėti. O kai nuspręsite pasiekti Viršūnę, jauskitės kaip kalnų tyrinėtojai, kurie pasiruošę geriau žūti, nei atsisakyti savo svajonės pasiekti pačią aukščiausią Viršūnę. Taip ir Jūs turite siekti Žinojimo ir mokslo aukštumų. Taip ir Jums išminties takas turi tapti didžiausio džiaugsmo ir entuziazmo keliu. Mokykitės, mokykitės, mokykitės! Mokykitės ne dėl pažymių, bet vedamos smalsumo ir visos aplinkos pažinimo džiaugsmo ir dar todėl, kad visa tai pritaikysite gyvenime. Juk mokslas - amžių patirtis, žmonijos lobynas, dovana, kurią Jūs turite sąmoningai priimti. Jūs turite sukaupti žinias ne tiek sau, kiek tam, kad savo žinojimu tarnautumėte žmonijai, ir kad įgytas lobis, papildytas ir įgyvendintas, būtų sugrąžintas atgal į bendrą žmonijos turtą, į jos savastį.
Mano vaikai, tegul Jūsų jaunos širdys nepavargsta degti meilėje pažinimui ir Brolijai. Tai tikrai aukštutinis kelias į viršūnes, dėl ko ir verta gyventi. Tie, kurie kyla tiesos žinojimo ir grožio keliu, negali nesijausti broliais. Vaikai mano, mylėkite vienas kitą, dosniai visiems aplinkiniams sėkite savo širdies švelnumą ir džiaugsmo šypsenas. Tegul net Jūsų nekenčiantys ir net visai svetimi pajunta Jūsų širdies šilumą, Jūsų draugiškumą ir sužino, kad Meilės žmonėse šaltinis dar neišseko.
Todėl, mano vaikai, aplinkiniams tapkite nenutylančiais meilės ir šviesos pažinimo šaltiniais. Ta dangiška ugnis te neužgęsta Jūsų širdyse, atjautos ir meilės artimui ugnis. Taip, Jūsų gyvenimo tikslas - nešti į gyvenimą meilę ir kultūrą, kuri turi augti ir plėstis tiesos žinojimu. Sėkite meilės ir žinojimo ugneles pasaulyje. Jūs turite bendradarbiauti su žmonijos Brolija. Savo asmeniniu pavyzdžiu, savo asmeniniu gyvenimu įrodyti, kad Meilė dar neužgeso žmoguje, kad Jūs esate kultūringi žmonės, aukščiausia šio žodžio prasme, kad kiekvienu savo prisilietimu nešate džiaugsmo šviesą aplinkiniams, kuri pakylėja visa, kas egzistuoja.
Tebus Jums šviesu ir Džiaugsminga. Nepamirškite kalnų. Nepamirškite nė akimirkai apie kelią, vedantį aukštyn.
Eikite aukštutiniu, kalnų keliu.

Jūsų tėvas.


 

Richardas Rudzitis - Latvijos Rericho draugijos prezidentas nuo 1934m. iki 1960m., savo mirties.
dok. filmas Rericho judėjimo Ištakos
 

Didžio Gralio Bardas
Didžio Gralio Bardu Richardą Rudzitį pavadino Jelena Rerich. Visu savo gyvenimu ir didžiu dvasiniu žygdarbiu jis pateisino šį vardą. Jis pratęsė Gyvosios Etikos Mokymo leidybą, pradėdamas nuo antros „Mir Ogniennyj“ (Ugninis Pasaulis) dalies („Mir Ogniennyj“, II, III dalys, „Aum“, „Bratstvo“), jis išsaugojo rankraščius „Nadziemnoje“ ir „Naputstvije Voždiu“. Jo dėka pasaulis išvydo knygą „Znamia Priepodobnogo Sergija Radoniežskogo“. Rudzitis taip pat redagavo ir išleido „Tainaja Doktrina“ ir garsųjį rygietišką dvitomį „Jelenos Rerich laiškai“, taip pat monografiją „Nikolajus Rerichas“, vieną iš geriausių pasaulyje ir kiti.
1937 metais, kai Rericho muziejus Niujorke buvo užgrobtas išdavikų, Richardas Rudzitis atidaro Rericho Muziejų Rygoje ir suorganizuoja Pabaltijo Rericho draugijų Kongresą, skirtą Nikolajaus Rericho kūrybinės veiklos 50-mečiui. (Kongreso medžiaga buvo išleista rinkiniu „Zelta Gramota“). Tai buvo stiprus smūgis priešui, ir pavyzdys, kaip turi elgtis tikras kovotojas už tiesą.
Būdamas Latvijos Rericho draugijos pirmininku, Richardas Rudzitis užsiima ne tik leidybine ir plačia kultūrine veikla, bet ir pats rašo daugybę nuostabių knygų, tarp kurių pati ryškiausia yra „Bratstvo Sviatogo Graalia“ (Švento Gralio Brolija). Poetas ir filosofas, kovotojas už Taikos Vėliavą, Rudzitis praėjo atšiaurią gyvenimo mokyklą, tačiau jo dvasios nesugebėjo palaužti jokie išbandymai, nei Lubiankos kalėjimas, nei ilgi metai praleisti lageryje. Apie tai liudija jo veikalai, pilni drąsos, įkvėpimo ir tikėjimo nuostabia ateitimi: „Patarimai Gyvosios Etikos mokytojui“, „Menas kurti tarpusavio santykius“, „Psichinė energija - kelrodė žmonijos žvaigždė“, „Ugnies Mokymas. Įvadas į Gyvąją Etiką“, „Nikolajus Rerichas. Taika per Kultūrą“, „Susitikimai su Jurijum Rerichu“,„Kosminės N.Rericho kūrybos stygos“, „Dienoraštis“ ir kt. Ypatingai norisi išskirti knygą „Laiškai iš Kalnų“ - Jelenos ir Nikolajaus Rerichų susirašinėjimas su Richardu Rudzičiu. 
Rudzitis gyveno Gyvąją Etika, jis vienas iš nedaugelio suprasdamas didžią Rerichų misiją, šventai vykdė jų nurodymus. Vienąkart jis pasakė savo dukteriai Guntai: „Žmonės pavydės mums. Pagalvoti tik - mes gyvenome ypatingu laiku, kai dievai vaikščiojo tarp žmonių, kaip kažkada Senovės Graikijoje“. Ir dar: „Mes gyvename nuostabiausioje žmonijos epochoje. Ir galbūt, ateities kartos sukurs legendas apie mus, o Jelenos ir Nikolajaus Rerichų atvaizdai bus apsupti neblėstančia spinduliuojančia aureole“.
Mieli skaitytojai - tai tik maža dalis to, ką galima papasakoti apie Richardo Rudzičio darbus ir gyvenimą, kuris amžiams išliks ryškiu tarnystės gėriui pavyzdžiu. Mes dėkojame jam iš visos širdies už jo nemirtingus kūrinius!
Marija Skačkova
Tarptautinės organizacijos „Zviozdy Gor“ prezidentė.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Wednesday the 26th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©