Valdonės Zoss istorija

Spausdinti
Kategorija: Pabaltijo pasekėjų biogr.
Parašyta Ketvirtadienis, 23 sausio 2014 Autorius D.Stungurienė

Valdonės Zoss istorija. Dokumentinis filmas Vedančioji rankaLatvijos N.Rericho vardo draugija oficialiai buvo užregistruota 1930 spalio 13d.; ji išaugo iš V.Šibajevo ir F.Lukino organizuoto būrelio. Latvijoje N.Rericho vardo draugija veikė ne tik Rygoje, bet ir Ventspilyje (Vindava), Daugpilyje (Dvinskas), Tukume ir kt. miestuose.

1930-34m. draugijai vadovavo F.Lukinas, 1934-36 K.Sture, 1936-40 R.Rudzitis.

1940 metais, atėjus į Latviją tarybų valdžiai, daugumos kultūrinių-visuomeninių organizacijų veikla buvo sustabdyta. Tačiau, veikla nesustojo, ji tapo pogrindinė.

Iš pradžių draugija vadinosi „Rericho vardo muziejaus (Niujorke) draugų draugija“ (Rericha Muzeja Draugu biedriba Latvija). Vėliau draugija įkūrė savo muziejų, kurio lankymas buvo nemokamas. Muziejus buvo atidarytas 1937.10.10 – tą dieną Rygoje prasidėjo Pabaltijo Rericho vardo draugijų Pirmasis kongresas. Muziejuje buvo eksponuojama daugiau nei šimtas paveikslų, greta Rericho buvo eksponuojami ir Pabaltijo dailininkų, daugiausia latvių, paveikslai.

*

Valdone Zoss (gim. 1927m.) – Latvijos N.Rericho draugijos narė. Ji pažinojo pirmuosius Latvijos Rericho draugijos narius: Loniją Andermane, Haroldą Lukiną, Katariną Draudzine ir kitus. Daugelis iš jų buvo 1948-9m. apkaltinti uždraustos literatūros skaitymu (Gyvosios Etikos ir kitų Rerichų šeimai priklausančių raštų), areštuoti ir nuteisti pagal 58-10/11 straipsnį, dešimčiai metų, atliekant bausmę griežto režimo lageryje.

Valdone Zoss buvo nuteista už pagalbą partizanams. Devynerius metus išbuvo lageryje. Ten susipažino su Lonija Andermane (1907-1995), Latvijos Rericho draugijos nare.

Valdonės Zoss neišgąsdino rerichiečių likimai, išėjusi į laisvę ji pati tapo Rericho draugijos nare, 60 metų Valdone Zoss studijuoja Teosofiją, Gyvąją Etiką ir stengiasi pritaikyti gyvenime.

*

Areštas. Valdonę Zoss areštavo 1947m. pavasarį, tuomet ji mokėsi. Nuomojo kambarį su keliomis vienmetėmis mergaitėmis. Pas vieną iš jų ateidavo vaikinai, kaip vėliau paaiškėjo, jie buvo ryšininkai su partizanais. Valdone rašė dienoraštį, kuriame ir rašė apie savo draugus, o viena iš mergaičių šį dienoraštį perskaitė... Teisiama Valdone neprisipažino, kad žinojo apie vaikinų ryšius su partizanais, bet vis tiek buvo nuteista. Teismas vyko Rygoje.

Nuteistosios buvo sodinamos į sunkvežimius ir siunčiamos į lagerius. Valdone Zosa juokauja, kad jai pasisekė, nes niekada ir niekur neskubėjo, nesiverždavo į priekį – kai rinko etapą, moterys skubėjo užimti geresnę vietą sunkvežimyje, jos buvo išvežtos į šiaurę. Valdone į pirmąjį sunkvežimį nepateko. Po kelių dienų ji pateko į sunkvežimį, bet mašina nuvežė jas į Rygą, į Sarkan Dauguvą. Ten buvo senas fabrikas, kuriame buvo gaminami pirmieji latviški lėktuvai. Karo metu fabrikas buvo sugriautas, nuteistosios turėjo išvalyti teritoriją. Taip Valdone Zoss du tremties metus pragyveno Rygoje, kur ją aplankydavo mama.

Politiniai kaliniai būdavo apgyvendinami kartu su kriminaliniais, tai buvo vienas iš politinių kalinių naikinimo būdų. Kriminaliniai nedirbo, elgėsi agresyviai, vogė. Mažametės nusikaltėlės, kurios buvo apgyvendintos su politinėmis, demonstratyviai imdavo iš politinių kalinių spintelių maistą, su niekuo nesiskaitė. Buvo baugu, o pasiskųsti nebuvo kam. Kai atvažiavo naujas kriminalinių kalinių etapas, juos laikė karantine, o nusikaltėliai buvo numatę pabėgti, todėl sukėlė sąmyšį: atjungė elektrą, išdaužė langus, surengė muštynes, žudė konvojų – buvo baisu, viskas vyko naktį, tamsoje.

Po dviejų metų, praleistų Rygoje, Valdonę išsiuntė į lagerį Mordovijoje, ten ji dirbo siuvykloje. Tremtyje išmoko rusų kalbą. Sunku buvo, slėgė tai, kad per metus buvo galima išsiųsti tik du laiškus. Jaunos merginos laisvą nuo darbų dieną – sekmadienį susiburdavo dainuodavo, skaitydavo eiles – tokie buvo laisvalaikio užsiėmimai. Valdone dar ir piešė, ji norėjo tapti dailininke, bet gyvenimas pasuko kitu keliu...

Su nauju kalinių etapu lageryje atsirado Lonija Andermane, vieni sakė, kad ji mokytoja, kiti kad aktorė, bet niekas apie ją nieko nežinojo. Ši moteris išsiskyrė iš visų savo laikysena, elgesiu. Mergaitės nusprendė kreiptis į Loniją, kad ši pamokytų naujų eilėraščių ir dainų, pasiuntė Valdonę. Taip užsimezgusi pažintis, peraugusi į draugystę. Lonija buvo 20 metų vyresnė, ji daug ko išmokė jaunas mergaites, o ypač Janio Rainio kūrybos eilėraščių, dainų, pamąstymų.

Po tremties užsimezgusi lageryje draugystė nenutrūko. Sugrįžusi iš lagerio Lonija gyveno Rygoje, kaip ir prieš tremtį, ir atvykusią iš kaimo Valdonę visur vesdavosi, supažindino su miestu ir su įvairiais žmonėmis, atvedė ir į Rericho draugiją.

1960 metais Maskvoje Valdone Zoss dalyvavo susitikime su Sviatoslavu Rerichu ir jo žmona Devika Ranis-Rerich. Valdone į susitikimą nusinešė gėlių – nežinojo, kam jas dovanos, bet žinojo, kad reikia. Buvo labai nustebusi, kad nei Sviatoslavui Rerichui, nei jo žmonai Devikai niekas nedovanoja gėlių. Per pertrauką priėjo ir be žodžių padavė gėles Devikai. Devika gėles laikė rankose visą antrąją susitikimo dalį ir visą laiką šypsojosi. 

*

Lonija Andermane (1907-1995) į Latvijos Rericho draugiją atėjo po 1940-ųjų, kai Latvijoje jau buvo Tarybų valdžia, uždraudusi Latvijos Rericho draugijos egzistavimą. Gyvosios Etikos mokymą Lonija Andermane atrado „per Janį Ranį“, per jo filosofinį-etišką mąstymą, alegorijas ir metaforas, atveriančias atsakymus į žmogaus būties ir mirties klausimus. 1949m. Lonija Andermane buvo areštuota ir nuteista pagal visiems vienodą straipsnį 58-10/11, dešimtčiai metų, atliekant bausmę griežto režimo lageryje.

„Mes žinojome viską, kas vyksta tėvynėje, – prisiminimais dalinosi Lonija Andermane – kaip barbariškai buvo sunaikinta Richardo Rudzičio asmeninė biblioteka, iš Katerinos Draudzin ir Mildos Riekstin-Licis namų konfiskuoti ir sunaikinti Rericho paveikslai.“ Lonija labai pergyveno, kad buvo sunaikinti Nikolajaus ir Jelenos Rerichų laiškai – 1930-aisiais daugelis Latvijos Rericho draugijos narių susirašinėjo su Rerichais, tuo metu gyvenančiais Indijoje“. 

Paruošė Diana Stungurienė. Bus daugiau. Fotoalbumas

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 24th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©