Haraldas Lukinas V. Zoss prisiminimuose

Spausdinti
Kategorija: Pabaltijo pasekėjų biogr.
Parašyta Trečiadienis, 29 sausio 2014 Autorius studija Gin-Dia

Haraldas Lukinas V. Zoss prisiminimuose. Tęsinys (2). Foto albumasRygoje prieš antrą pasaulinį karą (1939-1945) Latvijos Rericho draugija išleido apie 50 knygų, tame tarpe visą Gyvosios Etikos mokymo seriją. Nuo 1929 metų Gyvosios Etikos mokymas buvo leidžiamas ir latvių kalba. Buvo išleista: J.Blavatskajos „Slaptoji Doktrina“, „J.Rerich laiškai“ 2 tomai, „Znamia Priepodobnogo Sergija Radoniežskogo“, straipsnių-pranešimų rinkinys „Zelta gramata“ (1938m. Pabaltijo valstybių Rericho vardo draugijų kongreso medžiaga), R.Rudzičio monografija „Nikolaij Rerich – Voditiel Kultury“. 1935m. lapkritį išleista mokymo knyga „Mir Ognienyj“ 2 dalis; 1936 kovą – „Mir Ognienyj“ 3 dalis, birželį „Obščina“, lapkritį – „Aum“. 1937 birželį – „Agni Joga“, rugpjūtį „Naputstvije Voždiu“, gruodžio mėnesį – „Bratstvo“.

Latvijos Rericho draugija nuolat laikraščiuose skelbė mokslinius ir kultūrinius straipsnius, leido N.Rericho paveikslų reprodukcijas, atvirutes.

Rerichai iš Indijos atsiųsdavo manuskriptus, atspausdintus mašinėle. Richardas Rudzitis juos „paversdavo knygomis“, paruošdavo leidybai: surinktą maketą patikrindavo, ištaisydavo klaidas. Darbas buvo labai kruopštus ir varginantis. Leidyba neatsipirkdavo, dažnai knygų išleidimui nariai aukodavo savo lėšas. Ypač daug leidybą rėmė Haraldas Lukinas.

*

Iš lagerio Valdone Zoss grįžo visiškai nusilpusia širdimi ir sutrikusia skrandžio veikla. Būdavo tokie širdies skausmai, kad negalėdavo net ilgai vaikščioti. Po daugelio metų mama prisipažino, kad netikėjo, jog Valdone išgyvens. Lonija Andermane iš lagerio grįžo keliais metais vėliau ir draugystė su Valdone prasitęsė. Lageryje Valdone su Lonija Andermane daug kalbėdavo apie tikėjimą, apie religijas. Turbūt tai ir nulėmė, kad pirmoji knyga, kurią Lonija Andermane davė paskaityti jaunai merginai buvo „Rytų taurė“ – Mahatmų laiškai, kuriuose daug dėmesio skiriama pasaulėžiūrai, religijoms ir mokslui – visa tai, nuo ko priklauso žmogaus gyvenimas, jo charakteris ir poelgiai.

*

Su Haraldu Lukinu (1906-1991) Valdone susipažino Rygoje, jau sugrįžus iš tremties. Iš pradžių susipažino kaip su gydytoju. Pusseserės vyras sirgo nervais ir paprašė padėti surasti daktaro namus. Taip Valdone su giminaičiais nuvažiavo į Mieža Parką, kur gyveno gydytojas Haraldas Lukinas, pirmojo Latvijos Rericho draugijos pirmininko Felikso Lukino (1875-1934) sūnus. Haraldas perėmė profesiją iš tėvo, homeopatinį gydymą ir sudarytus receptus. Jis nuo jaunystės susirašinėjo su Rerichais, kurie atsiųsdavo jam kalnų augalus, tinkamus gydymui, iš jų buvo gaminami homeopatiniai vaistai.

Daktaras Haraldas Lukinas Valdonės gyvenime buvo labai svarbus – jis tris kartus išgydė Valdonę, kai kiti gydytojai niekuo padėti jai nebegalėjo. Tai tas žmogus, kurio dėka ji gyvena iki šiol. Valdone, gydoma Haraldo Lukino taip atsigavo, kad įsidarbino kolūkyje prie gyvulių ir iki pat pensijos dirbo sunkų fizinį darbą. Kolūkyje ji ganė galvijus. Sykį keliems prapuolus Valdone išsigando, niekaip negalėjo nusiraminti ir nežinojo, kur ieškoti. Po streso ant dešinio peties atsirado raudona dėmelė ir pradėjo didėti. Kreipėsi į vietinį gydytoją, kuris nusiuntė į rajono centrą Tukums. Chirurgas pasakė, kad reikalingas chirurginis veiksmas, negalima laukti, neleido net perspėti artimųjų namuose. Po operacijos žaizda pradėjo pūti, sukilo temperatūra, dingo apetitas. Taip skausmuose Valdone prasikankino apie mėnesį. Jos aplankyti į ligoninę atvažiavo Lonija Andermane, kuri sugrįžusi į Rygą iškart kreipėsi į Haraldą Lukiną. Jis prisiuntė savo vaistus ir pasakė, kad jo vaistų negalima maišyti su kitais. Valdone nebegėrė kitų vaistų, gydytojai tai matė, žinojo, nieko nesakė. Sveikata iš lėto pradėjo gerėti.

Po kažkurio laiko supūliavo pirštas. Valdone užtepdavo ichtiolio mostę ir aprišdavo, bet negerėjo, kai ji kreipėsi į polikliniką, gydytojas pasakė, kad jau kaulas pajuodavęs, reikia amputuoti. Nupjovė piršto vieną narelį, bet skausmas nedingo; kad kiek apmalšinti skausmą, Valdone pirštą pamerkdavo į gryną spiritą, ir tada šiek tiek atlėgdavo. Gydytojai nusprendė dar per narelį trumpinti pirštą. Tada Valdone nusprendė važiuoti pas Haraldą Lukiną, kuris susitikus pajuokavo: iš pradžių pirštą, vėliau ranką, o dar vėliau ir galvą galėjo nupjauti. Valdone ėjo į perrišimus poliklinikoje, gydytoja jos nežiūrėjo, nes Ji naudojo H.Lukino homeopatinius vaistus, o ne jos išrašytus, bet kai žaizda užsitraukė, gydytoja prasitarė, kad nesitikėjo tokio rezultato. Šiandien Valdone apgailestauja – jei iškart būtų nuvažiavusi pas H.Lukiną, tai ir piršto galiuką būtų išsaugojusi, bet juk jis buvo ne chirurgas, o homeopatas, todėl Valdone pirmiausia kreipėsi į polikliniką. Taip pat gydytojas-homeopatas Haraldas Lukinas prikėlė Valdonę sugrįžusią po tremties nuo išsekimo.

Valdone supranta, kodėl daugelis kolegų-gydytojų nemėgo H.Lukino – jis dažnai išgydydavo tuos, kuriuos oficialioji medicina jau būdavo „nurašiusi“, ypač sergančius plaučių ligomis. „Mokymas suteikė žinias gydyti, ir Jelena Rerich rašė: „saugokite Haraldą, – dalinasi prisiminimais Valdone Zoss – jei gydytojai remtųsi mokymu, kiek gero vyktų gydyme“.

*

Po tremties Valdonės Zoss svajonė tapti menininke neišsipildė. Tačiau Valdone Zoss sutiko daug naujų draugų – tapo Latvijos Rericho draugijos nare H.Lukino suburtoje grupėje. Ji nenustojo tapyti, Valdone rašė ir dienoraštį, jame užfiksuoti susitikimai su Rerichų pasekėjais, pamąstymai apie Gyvąją Etiką.

Su Haraldu Lukinu draugystė nenutrūko iki pat jo išėjimo 1991m. Jie susitikdavo ne taip dažnai, bet nuolat bendraudavo laiškas. Haraldas Lukinas sunkiai išgyveno žmonių abejingumą – apie tai jis rašydavo savo laiškuose Valdonei. Už jo pinigus Rygoje iki karo buvo išleistos Gyvosios Etikos knygos, o kai jis grįžo iš tremties ir paprašė pas tuos, kurie nenukentėjo nuo represijų, niekas jam Gyvosios Etikos knygų nedavė. Jis labai dėl to pergyveno ir jautėsi vienišas. Valdonė atsakydavo į visus jo laiškus, nuolat jį palaikė dvasiškai – tai, turbūt, ir lėmė Haraldo atvirumą jai. Vėliau knygas jis įsigijo antikvariate, ten tarybiniais laikais buvo galima rasti Gyvąją Etiką ir teosofinių leidinių. Haraldas Lukinas nuolat važiuodavo į kalnus rinkti vaistinius augalus. Važiuodavo vienas, iš kelionių rašydavo laiškus, siųsdavo nuotraukas su kalnų vaizdais.

*

Haraldas Lukinas (Haralds Lukins, 1906.06.06 – 1991.02.08) –

Latvijos Rericho draugijos valdybos narys ir sekretorius; nuo 1936. 05.10, „Urusvati“ Instituto (Indijoje) garbės narys-korespondentas.

Nuo 1937m. vadovavo vienai iš Latvijos Rericho draugijos grupių. Susirašinėjo su Rerichais, gavo 32 laiškus. N.Rerichas dovanojo jam savo paveikslą.

Haraldas Lukinas – pirmojo Latvijos Rericho draugijos pirmininko Felikso Lukino sūnus. Kaip ir tėvas, buvo gydytojas-homeopatas. Didžiąją dalį savo honorarų atiduodavo Gyvosios Etikos knygų leidybai ir kitiems draugijos reikalams. Tarybų valdžios buvo nubaustas mirties bausme, kuri vėliau buvo pakeista 25 metais lagerių.

Po tremties ne kartą lankėsi Maskvoje, buvo susitikęs su Jurijumi Rerichu. Apmokėdavo keliones draugijos nariams, norintiems bet negalintiems nuvykti į Maskvą, į Sviatoslavo Rericho darbų parodą, susitikti su Jurijumi Rerichu.

Ištrauka iš Valdonės Zoss dienoraščio, keletas prisiminimų apie daktarą Haraldą Lukiną, užrašytų 1996m. kovo 5 dieną:

„Apie Haraldą Lukiną aš girdėjau daug ir kaip apie gydytoją, ir kaip apie žmogų, rerichietį... Tris kartus jis padėjo man išsilaisvinti iš rimtų susirgimų, prie štai kreipiaus pas vietinius gydytojus... Tačiau kai sveikata nepagerėjo, nuvykau į Rygą pas daktarą Haraldą Lukiną... jis man padėjo... Neėmė iš manęs pinigų, davė vaistus, paruoštus pagal jo paties receptus iš gydomų augalų, o labiausia gydymui padėjo jo psichinė energija... Kaip Rericho draugijos narys nuo pat pradžių jis padėjo mums, jauniems Draugijos nariams, materialiai, tai leido mums aplankyti Nikolajaus Rericho ir Sviatoslavo Rericho parodas Maskvoje ir Leningrade. Jo gerumas ir atsidavimas bei asmeninis kuklumas stebino mus visus ... Natūralu, kad toks iškilus žmogus, gydytojas ..., turėjo daug pavyduolių tarp kolegų, kurie rašydavo šmeižiančius skundus. ... jį gelbėjo palaikantys Rerichų laiškai iš Indijos, laiškai palaikė jo dvasią ir tikėjimą savo veiklos teisumu.“

 Paruošė Diana Stungurienė

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©