D.Stukaitės šviesiam atminimui

Spausdinti
Kategorija: Pabaltijo pasekėjų biogr.
Parašyta Penktadienis, 14 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Donatos Danutės Stukaitės šviesiam atminimui (1924-04-15/2012-10-02)

2009-ųjų Kalėdoms iš draugo sulaukėme dovanos – Donatos Stukaitės knygą „Šviesos artumoje“. Knyga mus sužavėjo. Kadangi Kalėdos – stebuklų metas, net nežinodami Donatos Stukaitės adreso, parašėme laišką į Kauną, į Tautinės kultūros centrą, tikėdamiesi, kad vis tik kas nors laišką perduos adresatui.

Ir nesuklydome – jau Naujaisiais, 2010-ais Metais sulaukėme telefoninio skambučio iš Kauno, skambino Donata Stukaitė. Dar po kelių telefoninių pasikalbėjimų ir keleto laiškų, nusprendėme susitikti.

Susitikimas įvyko 2010-ųjų vasario 20 dieną. Pažintis su Donata Stukaite iš svajonės mums virto gyvenimu.

„Tikėkite, kad Šviesa visada nugali ir visada laimi“ – šiuos žodžius Danutė Stukaitė pasakė 2012-ųjų balandžio 15ą dieną, kai paskambinome pasveikinti jos su gimtadieniu ir su Kultūros Diena.

Gintautas ir Diana Stunguriai,
2012-10-07.

*

Ištraukos iš Donatos Stukaitės knygos „Šviesos artumoje“, išleistos 2009m.

*

1941 metais, atvykusi į Kauną ir pradėjusi studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, įsijungiau ir į N.Rericho draugijos veiklą.

Šios draugijos pirmininkė buvo Julija Dvarionaitė-Montvydienė. Pirmą kartą Juliją pamačiau teatre, kur ji atliko Michaelos partiją Bize operoje „Karmen“. Melsvas siluetas ir be galo skaidrus balsas nepamirštamas iki šiol.

Iki šių dienų išliko vienuolika Jelenos Rerich laiškų, rašytų Julijai Dvarionaitei-Montvydienei. Šiandien šie laiškai – ir N.Rericho draugijos, ir Lietuvos istorijos liudininkai.

p.201,202

*

„1948 melais, baigus Medicinos fakultetą su pagyrimu, beveik visos katedros kviečia dirbti – visur trūksta žmonių. <...> Labai daug dirbame. Sekcijos, darbai su studentais, pasiruošimas užsiėmi­mams bei atsakymams į kartais labai sudėtingus studentų klausimus.

Po sunkių dienos ir savaitės darbų – atgaiva Gyvosios Etikos mokykloje, kur kalbama apie gyvenimo prasmę, idealus, pasišven­timą. Tuščioms linksmybėms nelieka laiko. Ir metas ne tas. Dar daug jaunimo vargsta miškuose. O Bronius Vaitiekūnas (red. Enciklopedijų redakcijos vadovas, Gyvosios Etikos mokyklos įkūrėjas, Agni jogas) nuolat kartodavo: „Mokykitės, gaukite diplomus ir užimkite vietas, kad neprivažiuotų daug svetimų“. Bet darniai dirbti negalime. Pradeda kviesti į Saugu­mą, klausinėti, ką kalba studentai, profesorė. Argi aš žinau, ką jie kalba, kai visos minutės užimtos darbu? Ko tik neišklausau! Priekaiš­tų, kad Tėvelis lageryje, pašaipos ir baisių grasinimų.

Ir kai 1949m. liepos devintąją gatvėje mane sulaiko du saugumiečiai, suprantu, kodėl visą rytmetį taip skaudėjo širdį, taip kažkas slėgė, kad ir su­klupusi melstis negalėjau nurimti. Gatvėje manęs jau laukė dviese... (p.68)

*

1951m. pavasarį mane išvežė į Mordovijos ASR, Dubravlagą. Raumenys atrofavęsi. Vatinių siuvimo ceche niekaip nesugebu įvyk­dyti vatos paklojimo normos. Buvau nubausta – man skirta pusė normos duonos – tik 300 gramų. Jie kaip cukrus ištirpdavo per pusę dienos. Nusilpau. Kadangi nubaustųjų sąrašai buvo iškabinti viešai, vieną pavakarę atbėgo moterys su dubenėliu. Mano žemietės nuo Skapiškio! Jos mane šelpė ir maitino kasdien. O man rūpėjo jaunimo padėtis, bandžiau ieškoti teisybės, įrodinėti, kad maisto sumažinimas nepadės darbingumui... Viršininkams toks įrodinėjimas nepatiko ir mane skubiai išsiuntė dirbti pagal specialybę.

Taip atsidūriau Gulago kūdikių namuose.

p.73

*

Kai nuteista OSO (rus. Osoboje soveščianije), paklausiau, kokį nusikaltimą aš padariau, man buvo atsakyta: „Nusikaltimo jokio nepadarėte, bet galėjote padaryti. Jus reikia perauklėti“. Kartą, jau lagery, laboratorijoje senukas laborantas, matydamas ne kokią mano nuotaiką, padavė Gerceno knygą „Byloje i dūmy". Sako: „Paskaityk, ir kalbą greičiau išmoksi“. Didelei mano nuostabai lygiai prieš šimtą metų tie patys žodžiai - „Nusikaltimo nepadarėte, bet galėjote padaryti...“ – buvo pasakyti Gercenui. Tada aš pasijutau labai tvirta ir vėl pradėjau rimtai darbuotis su savim.

p.75

*

O Vydūnas? Kaip jis pateko į Jūsų „gyvenimo skritulį“? Kokią vietą Jūsų gyvenime užima didysis lietuvių tautos išminčius, jo idėjos?

– Rerichiečius lankydavo ir Vydūnas. Todėl greit susipažinau su jo raštais. Vydūną labai vertinu kaip žodžio ir veiksmo vienovės gigantą, kaip labai stiprios dvasios žmogų, ir kartu labai veiksmingą ir kūrybingą asmenybę. Mūsų Atgimimo metu Vydūnas labai reikš­mingas kaip labai tautiškas išminčius.<...>

Vydūno draugija mūsų dabartinėje visuomenėje negali būti masinė. Ir pats Vydūnas teigė, kad jo raštai yra priebėga „žmonėms jaunos širdies, prakilnios sielos, giedros dvasios“. Įsivaizduokite jau­ną žmogų, apsuptą roko, sekso ir kitokio maivymosi pasaulio. O jam nepakeliamai sunku būti „kaip visi“. Kur dėtis? <...> yra Vydūno draugija, kurioje ne tik kalbama, bet ir gyventi stengiamasi pagal dvasines nuostatas. Gyventi paprastai, kukliai, švaria sąžine ir plačia sąmone. Čia dar ir daug dainuojama senoviškų lietuviškų dainų – prisilytima prie tautos giluminių ištakų.

p.219

*

1988 metais, kai Sąjūdis pažadino iš pasyviosios rezistencijos miego, Lietuvos kultūros fondas, vadovaujamas prof. Česlovo Kudabos, paskatino steigti kultūrines draugijas. Taip Kaune pradėjo veiklą Vydūno draugija, kurią dešimtmetį man teko organizuoti. Po kurio laiko draugija įkurta ir Vilniuje. Draugijos veikla grįsta visuomenės švietimo, sąmoningumo ir dorovės principų, paremtų Vydūno idėjomis, skleidimu.

Nors iš pradžių šiai veiklai aukojome lėšas, tačiau jos dingo miesto Kultūros fondo sąskaitose, todėl pasiūliau ir mūsų grupė nutarė dirbti be oficialios narystės ir mokesčių. Šiandien labai noriu padėkoti tiems, kurie niekad neatsisakė atvykti į mūsų renginius skaityti pranešimų bei diskutuoti. Ir nė vienas mūsų svečių nepaprašė honoraro.

p.235

*

Vydūnas savo žurnale „Jaunimas“ 1912 metų spalio mėn. rašė: „Mūsų draugijos susieis gal mėnesiu dukart, gal rečiau. Bet kas kartą toks susiėjimas turėtų būti visiems tarsi jų gyvenimo aukštuma, iš kurios pareina kasdienio gyvenimo aukštuma, iš kurios pareina kasdienio gyvenimo šilumos ir šviesos. Kad taip ir būtų, reikalinga susiėjimo pradžioje sukelti prakilnesnius jausmus. Tam derėtų, ro­dos, kad vakaras prasidėtų su grožybės ir prakilnybės žodžiu, tai esti kad būtų pirmiau gražiai kas prakilnu ir gražu, deklamuojama ar dainuojama". Siūlo aptarti šias temas: 1) senovė, istorija, papro­čiai; 2) šių dienų raštija, poezija, sveikata, doros dalykai; 3) pasakų pasakojimas; 4) apie gražias vietas, savo .šeimos istorijas – po 5 min­utes 3 ar 4 žmonės; 5) žaidimai (jaunimui). Renginį siūlo baigti daina ar giesme. „Atsisveikindami turėtų visi jausti tomis valandomis geres­niais buvę ir vienas kitam dėkingi būti, kad jis tarsi už rankos vedęs aukštyn tobulesniam žmoniškuman“.

***

dok. filmas„Tikėkite, kad Šviesa visada nugali ir visada laimi!“ 

 

Visi  studijos Gin-Dia filmai

D. Stukaitė Šviesos artumoj

J. Baltušis Paskutinis tylus džiaugsmas

Kazys Saja. Atpildo upė

D. Stukaitės prisiminimai Gyvenimas Rericho šviesoje

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 24th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©