Steponas Stulginskis

Spausdinti
Kategorija: Pabaltijo pasekėjų biogr.
Parašyta Sekmadienis, 23 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Steponas Stulginskis (1908-1995)

Inžinierius, architektas. Gimė 1908 m. balandžio 19 d. Peterburge. Baigė Prahos politechnikos institutą; dirbo inžinieriumi Telšiuose ir Šiauliuose; 1940 - 1949 metais  Kauno universitete miestų planavimo katedros vedėju; 1946 - 1949 metais  šio universiteto Architektūros fakulteto dekanu. Kurį laiką buvo Lietuvos Architektų sąjungos pirmininkas. Pagal S.Stulginskio projektus pastatyta Telšių gimnazija, Žemaičių „Alkos” muziejus, keletas gyvenamųjų namų Šiauliuose.

 

„Pirmojo pasaulinio karo metais blaškėmės po plačiąją Rusiją, patyriau nemažai pavojų; kelissyk mane sakytum kažkas apsaugojo nuo mirties - būta tiesiog fatališkų atsitikimų, sutapimų. Nuklydę į Turkestaną, savo akimis pamatėme, kas yra šiltinės epidemija: žmonės krito kaip lapai, mama visąlaik drebėjo dėl manęs. Pagaliau - Lietuva, Žemaitijos miestukas Šaukėnai. Buvau gal kokių vienuolikos metų, kai nepaprastai susidomėjau bažnyčia. Ji buvo medinė ir tokia graži, mačiau ją ir spalvotame plakate, reprezentuojančiame Lietuvos meną. Imponavo ir bažnytinės apeigos, todėl ne tik kone kasdien lankiau bažnyčią, bet ir patarnavau mišioms.

Mano vaikiškai tyras ir nuoširdus pamaldumas ėmė blėsti, šeimai persikėlus į laisvamanių miestą Šiaulius (tėvas buvo komersantas). Gimnazijoje vyravo „cicilikiškos“ nuotaikos, o kapelionas, vos ne jėga brukęs katekizmą ir šventųjų gyvenimus, nuteikė prieš save - ir aš amžinai su juo ginčydavausi. Netruko ateiti metas, kai pasijutau esąs kovingas ateistas. Ginčydavausi ne dėl užsispyrimo, o dėl to, kad visąlaik įtemptai mąsčiau, ir juo toliau, juo atkakliau ramybės nedavė klausimas: kas aš esu? Žūtbūt privalėjau išsiaiškinti, tačiau atsakymų neradau, todėl kasdienybė tapo tokia juoda ir beprasmė, jog kartais netgi kildavo mintis apie savižudybę. Ir tada, kai stovėjau ties praraja, Šiauliuose ėmė rodytis Vydūnas. Atvažiuodavo iš Tilžės ir miesto gimnazijos salėse skaitydavo pranešimus apie teosofiją. Greit pajutau: šis smulkutis, trapaus sudėjimo, didžiaakis vyras yra milžiniškos valios ir tvirtybės žmogus! Jo pasiklausius, man ne tik akys, bet ir širdis nušvito! Vydūno mokymas tapo toks priimtinas, savas, kad likau jam ištikimas visą gyvenimą. Ir nesigailiu. Įvairių religijų ir tautų išminties sintezė, šviesiausių pasaulio protų teiginiai, Rytų filosofija ir legendos - visa persipynė manyje ir įliejo naujų jėgų, naujo pasiryžimo, kuris vėliau ne kartą padėjo sunkiausių išbandymų akimirkomis. Natūralu, jog visąlaik ieškojau atitinkamos literatūros ir nuodugniai ją studijavau. Ir visąlaik neabejojau esąs tikrajame dvasios tobulėjimo kelyje.

Traukė architektūra (ar ne Šaukėnų bažnyčios vaizdinys?...), bet kadangi Lietuvoje tokios profesijos niekas nemokė, išvažiavau studijuoti į Prahos politechnikos institutą, kur buvo dėstoma ir vokiškai. Netrukau susipažinti su vietos teosofais, bet... Trūko pinigų, buvau priverstas uždarbiauti, o kai kada ir badauti. Tėvo parduotuvės pelno nebeužteko nei jam, nei man, iščiulpiau visas jo pajamas, graužiausi pasielgęs egoistiškai, galiausiai visai nusilpau - ir po metų grįžau į Lietuvą. Gydytojas nustatė džiovą... Tada tėvas nuvedė mane pas Pakražančio kleboną, savo jaunystės draugą, ir pasakė:

- Jaunystėje tave šėriau, o dabar tu atšerk mano sūnų.

Klebonas davė vaistų ir pamokė: „Gyvenk kaip žolė, džiaukis saule, maudykis!“ Per tą vasarą ir pasveikau (tuo tarpu kiti kolegos, irgi sirgę ta pačia liga, turėjo daugiau pinigų, plačiau gyveno ir - neišlaikė, mirė). Grįžau į Prahą. Čia lietuvių studentais ėmė rūpintis mūsų pasiuntinybės sekretorius Brėdikis (buvusio Lietuvos sveikatos apsaugos ministro J.Brėdikio tėvas) - paskolindavo pinigų, sušelpdavo, o pašalpas kai kada ir nurašydavo... Jam labiausiai ir esu dėkingas, kad po 5 metų įsigijau išsvajotąją architekto specialybę.

Darbą gavau Telšiuose. Iš pradžių buvau miesto, vėliau - apskrities „inžinierium“ (taip tada vadino ir architektus). Telšiams suprojektavau „Alkos“ muziejų, gimnaziją, daug gyvenamųjų namų, Plungei - parapijos salę, teismą, Luokei ir Šiauliams - po mokyklą. Dirbau išsijuosęs ir  atidavinėjau savo Prahos bičiuliams skolas: kai tie gaudavo iš namų 300 litų, man paskolindavo 30. Visiems grąžinau, tik „Lietūkio“ banko direktorius Dagys skolos kategoriškai atsisakė... Išsikėliau gyventi į Šiaulius. Rašiau anuometinei spaudai, pavyzdžiui, „Lietuvos aidui“, apie urbanistiką, architektūrą, statybą, parengiau brošiūrėlę „Lietuvos statybos politikos gairės“. 1940 metais mane pakvietė į Kauną, pasiūlė parengti Lietuvos statybos įstatymo projektą.

Taip prieš karą klostėsi mano kaip architekto karjera. Sekėsi. Kai Lietuvą sukrėtė Rainių miškelio tragedija, pagalvojau: jei būčiau likęs Telšiuose, tas pats būtų atsitikę ir man. 0 jei būčiau gyvenęs Šiauliuose, žinoma, mane būtų tą pačią dieną suėmę; taip, beje, ir atsitiko mano įpėdiniui. Tuo tarpu sostinėje, Kaune, aš buvau tik vienas iš daugelio... Mane pakvietė dirbti Vytauto Didžiojo universitete, teko organizuoti Architektūros fakultetą: tapau jo dekanu ir katedros vedėju.

Kaunas man buvo lemtingas ir kitkuo: čia susipažinau su rerichiečiais - Lietuvos enciklopedijų leidyklos vyr. redaktoriumi B.Vaitiekūnu, jo bendradarbe Birute Valušyte. 1940-aisiais juste pajutau, kokia ta iš Rytų atneštoji santvarka: nauja, griežtai ateistinė pasaulėžiūra, paremta prievarta, priešiška bet kokioms dvasingumo apraiškoms. Tačiau pirmaisiais metais dar nieko baisaus neatsitiko, tik buvo uždraustos visos dvasinės draugijos, organizacijos - gerai, kad tik uždraustos! Vokiečiai į tokius dalykus dėmesio nekreipė, galėjom gan laisvai veikti, tikėjimo problemos jų nedomino... Užtat kai vėl sugrįžo bolševikai, nemažai lietuvių pasitraukė į Vakarus: žmonės jau buvo patyrę, ką reiškia bolševizmas. Daug kas išvyko. Statybos fakulteto dekanas Steponas Kolupaila kartą man pranešė: gavom tuščią vagoną, kraukis lagaminus - ir važiuojam į Vokietiją, o paskui žiūrėsim. Tačiau aš padėkojau - ir atsisakiau. Kodėl? Mokymas, kuriuo gyvenau, tikino, jog pasaulio šviesa ateina ne iš Vakarų, o iš Rytų; jei pasitraukčiau į Vakarus - neišvengiamai žūčiau, nes mano akys ir veidas nukreipti Rytų pusėn... Net nežinau, kuo galėčiau pagrįsti tą nuojautą, tačiau ir dabar esu įsitikinęs: tikrai būčiau žuvęs. Kaip mano geras bičiulis architektas Prapuolenis - jis pasidavė panikai, traukėsi, o bomba pataikė į vagoną...

... Man buvo lemti kitokie išbandymai.“

Maždaug taip 87-erių metų Lietuvos Rericho draugijos garbės pirmininkas Steponas Stulginskis, ne tik jaunesnių kolegų, bet ir artimųjų pagarbiai vadintas Senjoru, pasakojo šių eilučių autoriui dviem mėnesiams likus iki IŠĖJIMO.

Rimantas Vanagas, žurnalas „Naujoji sąmonė“ Nr.6, p.33


TYROS MINTYS - GERIAUSIA DEZINFEKCIJA
Lietuvos rytas. 1991m. gegužės 14d./Gyvenimo būdas/.

Tai filosofės Jelenos Rerich žodžiai. Tikriausiai taip savo pavydėtinos išvaizdos paslaptį galėtų paaiškinti Lietuvos Rericho draugijos pirmininkas Steponas STULGINSKIS. 

- Į Jūsų namus ateina žmonės, klausdami, kas yra gyvenimas, kokia jo prasmė, kaip ugdyti save? Daugelis įsitikinę, kad žinote dvasingo gyvenimo paslaptį Ir norėtų žinoti, kokia ji, Jūsų originali pasaulėžiūra. Kur jos savitumas?

- Visų religijų šaltinis tas pats. Net paviršutiniška pasaulio religijų analizė rodo įvairių tikėjimų giminingumą. Kodėl jos rasdavosi? Bėgant laikui, dvasinio Mokymo šviesa ima blėsti, tampa negyvomis dogmomis, todėl kyla naujo tikėjimo būtinybė. Praėjusiame šimtmetyje naujos pasaulėžiūros pamatus nutiesė teosofijos ("dieviškosios išminties") pradininkė J.Blavatskaja, jos darbą mūsų amžiuje pratęsė Rerichų šeima, jų užrašyta "Agni Joga".

Agni Joga - universali pasaulėžiūra. Ji aprėpia visas pasaulio religijas, sintezuoja įvairiausius dvasinius šaltinius, jos puslapiais byloja Žmonijos Didieji Mokytojai. Agni Joga reikalauja nestandartinio mąstymo, nes griauna siaurą, stereotipinį pasaulio matymą.

Gyvename Kali Jugos (Tamsiosios Epochos) pabaigoje. Prieš mus didžiulė ateitis - Satija Juga (Šviesioji Epocha). Tačiau į ją galės įžengti tik švarūs žmonės. "Agni Jogoje" rašoma, kad Žemėje susikaupė tiek blogio, kad teks patirti Ugnies valymą. "Mes neišvengsime ugnies amžiaus. Todėl geriau įvertinti ir išmokti valdyti šį turtą". "Agni Joga" įsakmiai ragina: negalima gaišti laiko veltui, mokykis, tobulėk! Kitas jos pavadinimas - "Gyvoji Etika" - aiškiai nurodo šio mokymo uždavinį.

- Gyvosios Etikos mokymas tampa pasaulyje vis populiaresnis, kuriasi Rericho draugijos. Kadangi šis mokymas toks netradicinis, tai ne visi jį vertina palankiai.

- Rytų filosofijos moko, kad svarbiausias religijos uždavinys - ne teisingas tikėjimas, bet teisingi poelgiai. Svarbu ne dogmatika, ne teorija, o teisingas gyvenimas. Pas mus manoma atvirkščiai. Konfrontuojama be reikalo. Pasaulyje kuriasi įvairių pasaulėžiūrų draugijos, kurių pagrindas - religinė tolerancija, ieškoma būdų, kaip suvienyti įvairių tikėjimų žmones, nes visi vienodai atsakingi už Pasaulio Karmą (Likimą).

- Ieškodami dvasingesnio gyvenimo būdo, žmonės tampa vegetarais, praktikuoja hatha jogą, meditaciją. Jūs vegetaras jau 55-eri metai. Tačiau daugelis medikų tvirtina, kad maitintis derėtų tradiciškai.

- Žmogaus gyvenimo būdą turėtų lemti trys dalykai: religija, filosofija ir mokslas. Taip yra Rytuose. Vakaruose gyvenimo būdas nulemia filosofiją ir etiką. Žmogus mėgsta skaniai pavalgyti, jam gardu mėsa, todėl išrandamos įvairios medicinos teorijos, pataikaujančios įgeidžiams.

Bet nereikia absoliutinti. Juk ir vegetaras gali būti blogas žmogus, o mėsėdis turėti auksinę širdį. Susilaikymas nuo mėsiškų valgių savaime nepanaikina ydų.

Žmogui, nusprendusiam vykdyti dvasinio tobulėjimo programą, matyt, reikėtų tapti vegetaru, nes tai ne tik gyvenimo būdas, bet ir filosofija.

- Ką valgote?

- Pagrindinis maistas - bulvės. Pienas, daržovės, vaisiai. Maistas turi būti kuo natūralesnis.

- Ar praktikavote hatha jogą?

- Bandydavau. Stovėdavau ant galvos. Bet greitai lioviausi, nes nuo gimnastikos šventas nebūsi. Svarbiausia dvasinis darbas, o ne kūno mankštinimas.

- Kada einate miegoti?

- Pasakysiu, kaip derėtų. Žmogus turi miegoti 4 valandas iki vidurnakčio ir 4 valandas po jo. Toks yra kosminis ritmas, ir prie jo reikia taikytis. Taip gyveno mūsų protėviai, kurie jautė vidinį gamtos ritmą. Dabar viskas atvirkščiai: naktimis daužomasi, o dieną miegama.

- Pasakykite paslaptį.

- Gerbiamoji! Būtinai laukiate kažkokio stebuklingo recepto? Reikia maudytis dukart per dieną. Vanduo nėra tik higienos priemonė, vanduo - tai stichija, kupina gyvybės alsavimo. Atsistokite po tekančiu vandeniu atsipalaidavęs, atsivėręs visa širdimi, kalbėkite su vandeniu, pabučiuokite jį. Sakykite, kaip man gera, koks aš laimingas. Briskite į upę, ežerą, jūrą iškilmingai, lyg atlikdami ritualą. Rytuose vandeniui teikiama sakralinė reikšmė, nes jis apvalo dvasią.

- Ar pasitaiko supykti?

- O kaipgi! Bet stengiuosi save auklėti. Esu Agni Jogos pagrindu parašęs metodinį vadovėlį "Būk ugningas!"

Būkime pakantūs ir šaltakraujiški. Juk gyvenimas - tai teatras, kuriame kiekvienas vaidina jam likimo skirtą vaidmenį. Būkime atlaidūs savo priešams, nes jie - tik karmos įrankiai.

- Už ką mane baudi, Dieve!

- Už blogus darbus ankstesniame gyvenime. Žmogus turi stengtis tapti karmos valdovu. Kaip pasireiškia karmos principas? Jei praeitame gyvenime žmogus buvo vagis, tai šiame gyvenime jis pats bus apvogtas, bet ne tam. kad susilauktų keršto ir bausmės, o kad suprastų, kad vogti neapsimoka.

- O jei blogas darbas jau padarytas?

- Blogis išperkamas konkrečiais darbais. Nuskriaudei žmogų - atlygink skriaudą. Atgailos nepakanka! Rytų religijose nėra nuodėmių atleidimo galimybės, užtat žmogus žino, kad niekas negalės jam padėti, tik jis pats. Už kiekvieną blogą poelgį, už kiekvieną nedorą mintį teks atsiskaityti. Ši filosofija turi nuostabią savybę: moko žmogų būti žmogumi.

- Kodėl žmonijos Didieji Mokytojai taip griežtai pasisakė prieš materialinių gerybių kaupimą?

- Kraukite savo turtus danguje! - mokė Jėzus Kristus. Papasakosiu parabolę iš "Agni Jogos“. Buda vienam savo mokiniui priekaištavo, kad jis prisirišęs prie turtų, nors šis ir nieko neturėjo. Tas ėmė skųstis, kodėl Mokytojas jam priekaištauja, o kitam - iš tikrųjų turtingam - nieko nesako. Tada Buda jam paaiškino, kad tu nieko neturi, bet labai nori turėti, o tas kitas savo tunams abejingas. Ne turtai svarbu, o dvasinė laisvė, bet tai dažniausiai sunku suderinti.

- Kokia žmogaus paskirtis Žemėje?

- "Agni Jogoje" aiškiai nurodytas žmogaus gyvenimo tikslas: dvasia privalo evoliucionuoti, kitaip atėjai į šį pasaulį tuščiai.

- Nuo ko pradėti?

- Nuo savo netobulumo suvokimo, nuo žinojimo, kad reikalingas kitoks - aukštesnis gyvenimas. O vėlesni sprendimai - individualūs.

- Dvasiai labai sunkus metas.

- Visam pasauliui sunku. Visų religijų šventraščiai kalba apie dvasinio sąmyšio, sąmonės užtemimo metą. Ant kortos pastatytas planetos likimas. Todėl labai svarbu išsaugoti blaivų protą, nesuterštą sąmonę.

- Ar esame pasirengę?

- Lietuvių tauta vis dėlto yra ypatinga. Esame išeiviai iš Indijos, su indais mus sieja tie patys mentaliteto požymiai, panaši mitologija ir pasaulėjauta, todėl turėtume būti išsaugoję dvasingumo poreikį.

- O dairomės į Vakaras...

- Vakarai patys išgyvena giliausią idėjų krizę. Materialinės gėrybės, technikos laimėjimai nesuteikia ir negali suteikti nei laimės, nei dvasios ramybės. Jie patys desperatiškai ieško išeities iš dvasinės aklavietės.

- Kas Jūsų gyvenimo kelrodžiai?

- Išmintis, valia ir meilė.

Lietuvos rytas. 1991m. gegužės 14d./Gyvenimo būdas/.
Kalbėjosi Neringa JONUŠAITĖ
Straipsnis iš asmeninio vydūnietės Dalios Vilūnienės archyvo.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Saturday the 25th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©