Konstantinas Nikolajevičius Riabininas

Spausdinti
Kategorija: Pasekėjų biografijos
Parašyta Šeštadienis, 22 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Konstantinas Nikolajevičius Riabininas  (1877 05 17 – 1953)

Gydytojas, N.Rericho organizuotos ekspedicijos po centrinę Aziją dalyvis.
„Atiduodami duoklę N.Rericho veiklai, mes vis atidžiau įsižiūrime į tą palyginti siaurą jo bendraminčių ratą. <...> Kas buvo tie žmonės? Gal tyrinėdami tų žmonių gyvenimą ir kūrybinį palikimą atrasime naujų, anksčiau nežinomų Rericho Pasaulio detalių?
Kruopštus archyvų nagrinėjimas padėjo po kruopelytę surinkti medžiagą, padedančią atskleisti vieno iš N.Rericho po Centrinę Aziją organizuotos ekspedicijos (1927 - 1928) bendražygių - Konstantino Nikolajevičiaus Riabinino biografiją.“
A.G.Topčijevas

K.N.Riabininas – viena iš ryškiausių ekspedicijos figūrų. Tai žmogus, turintis įvairiapusį gydytojo išsilavinimą, užtvirtintą ilgalaikiu praktiniu patyrimu; tai subtilus Rytų meno, istorijos, religijos ir filosofijos vertintojas ir žinovas; žmogus, kurį sužavėjo Baltosios Himalajų Brolijos veikla, t.y. nenutrūkstamas gėrio ir teisingumo ieškojimo kelias; artimas Rerichų šeimos gydytojas, iki revoliucijos sėkmingai gydęs N.Rericho tėvus ir jo žmoną J.Rerich, o vėliau suteikęs draugišką palaikymą ir visapusišką paramą N.Rericho broliui Borisui.

N.K.Riabininui buvo pasiūlytos ekspedicijos sekretoriaus ir gydytojo pareigos. Tuo pačiu metu jis buvo atsakingas ir už ekspedicijos kasą, išlaidas ir piniginių operacijų suvedimą. Tokiu būdu, N.K.Riabininas buvo atsakingas už sėkmingą ekspedicijos eigą, taip pat dalyvių sveikatą, objektyvų įvykių fiksavimą ir finansinę apskaitą.

K.N.Riabininas gimė 1877 gegužės 15 dieną Murome, Vladimiro gubernijoje, Rusijoje antros gildijos pirklio N.A.Riabinino šeimoje. Riabinių šeima buvo pavyzdinė, tėvai mylėjo ir gerbė vienas kitą, jie kartu, ranka rankon ėjo švietimo ir gėrio keliu. Tai buvo sunkus išbandymų kelias. 1883 m. tėvas nuskurdo, ir šeima perėjo į miesčionišką luomą, o 1887 m. tėvas mirė. Tuo laikotarpiu šeimoje buvo keturi nepilnamečiai vaikai.  Alkis ir skurdas tapo realiais šeimos palydovais. Pagalba atėjo iš vieno nuostabių to meto žmonių M.A.Ščerbakovo, nedidelio tekstilės fabriko Kochmos mieste savininko, talentingo išradėjo ir dailininko, kuris vedė vyriausiąją K.N.Riabinino seserį Lidiją.

Sunkūs išbandymų metai šeimos nepalaužė. Susibūrę aplink motiną Mariją Vasiljevną, vedami jos krikščioniško pasišventimo auklėjant ir palaikant vienas kitą, vaikai visi patys siekė ne tik lavinti protą ir gilinti žinias, bet visų pirma tobulėti dvasiškai ir doroviškai.

1897 m. baigęs Murome, realinėje mokykloje šešias klases, Konstantinas Nikolajevičius išvyksta į Peterburgą, kur pabaigia dantų gydymo mokyklą ir su gydytoju D.Badmajevu išvyksta dirbti į Petigorską.  1989 m. Riabininas prabėgom susitinka su N.Rerichu Peterburge, o čia, Petigorske 1901 m. įvyksta pažintis su visa Rerichų šeima. Suvokdamas tolesnio sistemingo mokymosi būtinybę, K.N.Riabininas mobilizuoja visas savo jėgas ir įvykdo, atrodytų, neįmanoma – per metus Tiflise eksternu baigia klasikinės gimnazijos kursą, gauna atestatą su pagyrimu ir, išlaikęs konkursinius egzaminus, įstoja į Karinę medicinos akademiją. Tuo pačiu metu, vadovaujant profesoriui D.Badmajevui, jis tobulina savo praktines žinias klinikinių analizių srityje, gydomosios hipnozės metodus, masažą, psichoterapiją ir dantų gydymo praktiką.  Šis vaisingas periodas turi ryšį ir su pirmuoju Tibeto medicinos žinių pritaikymu. Vėliau, patarus mokytojams, K.N.Riabininas pereina mokytis į Charkovo universiteto medicinos fakultetą, kurį 1909 m. baigia su pagyrimu. Tuo pačiu metu jis jau turi pakankamai praktikos ir moka europietiškas kalbas.

Du metus K.N.Riabininas skiria gilesniam psichiatrijos studijavimui. Šis periodas charakterizuojamas kaip  K.N.Riabinino perėjimas į kokybiškai naują lygį nekontaktinio energetinio informacinio pasikeitimo teorijos ir praktikos srityje. Tai leido sukurti tam laikotarpiui unikalią pagal efektyvumą ne tik psichinių susirgimų gydymo metodiką. K.N.Riabinino vardas pasidaro plačiai žinomas aukščiausiuose Rusijos hierarchijos sluoksniuose. Tas laikotarpis sutampa K.Riabinino pažintimi su grafo Sumarokovo-Eltono šeima ir su jaunuoju Feliksu Jusupovu.

1911 – 1915 metais K.N.Riabininas pradėjo savo valstybinę veiklą. Jis užima Mogiliovo gubernijos (žemietijos; земство) valdybos Pirmininko vietą, būtinojo Vologodsko srities valdybos nario vietą, dirba vyriausioje gydymo inspekcijos Valdyboje.

1915 m. užima tikrojo civilinio patarėjo pareigas, apdovanotas Anos ir Stanislovo ordinais.

Visus tuos metus K.N.Riabininas išsaugojo dvasinį ryšį su Rerichų šeima, o po jų išvykimo į Suomiją, palaikė draugiškus ryšius su N.Rericho broliu Borisu.

Spalio revoliucija ir ją lydintys griovimų, epidemijų, kruvino brolžudiško karo metai nepalieka K.N.Riabinino nuošalėje. Vėliau jis parašys: „...niekada nepamiršau savo tarnybinės pareigos“. Kova su dvejomis choleros epidemijomis, gydymo sistemos organizavimas, vadovavimas Komisariato sveikatos apsaugos ligoninių skyriaus kūrimui – tokiomis kryptimis vyko jo veikla, kovojant už tėvynainių gyvenimus ir sveikatą.  Vėliau, kai iki revoliucijos užėmusiems aukštas politines administracines pareigas  specialistams buvo organizuotos represijos, K.N.Riabininas kaip laivo gydytojas plaukiojo pakrančių apsaugos garlaiviu „Raudonasis Profinternas“ (buvęs „Argun“); įvykdė eilę plaukimų, užsukant į europietiškus užsienio uostus.

1927 m., dirbdamas uosto laboratorijos ir karantininės tarnybos gydytoju, jis netikėtai sulaukia kvietimo iš N.Rericho  dalyvauti Himalajų ekspedicijoje. Leidimą K.N.Riabininas gavo po nevienkartinių N.Rericho kreipimųsi į vyriausybinius organus.

Čia būtina pirmą kartą paminėti du svarbiausius šaltinius, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį todėl, kad  K.N.Riabinino objektyviai ir bešališkai užfiksuoti visiškai nauji faktai padėtų įvertinti įtemptą energetinį ekspedicijos narių  ryšį su Subtiliuoju Pasauliu, ir kad padėtų suprasti, kad Himalajų ekspedicija pagal savo reikšmę iš kosminės evoliucijos objekto pavirsta į jos subjektą, apspręsdama skirtingų išmatavimų pasaulių savitarpio įtaką ir suartėjimą, kaip tai buvo parašyta Gyvosios Etikos Mokyme.

Pirmas iš šaltinių – monografinis veikalas „Nuvainikuotas Tibetas“ („Развенчанный Тибет“); tai ekspedicijos metu daryti užrašai, kurie buvo papildyti sugrįžus. Apie šį gigantišką darbą žinojo patys ištikimiausi K.N.Riabinino draugai, o perrašyti puslapiai ir užrašyti prisiminimai buvo saugomi pas giminaičius kaip slaptos žinios, perduodamos iš kartos į kartą.

Autorius svajojo, kad jo veikalas būtų išleistas tėvynėje, bet turėjo pasirinkti: ar iškraipyti realius įvykius ir faktus, kad įtiktų partinei materialistinei dogmai ir sukurti dar vieną knygą apie išvystytą socializmą, arba, rizikuojant savo laisve, o galbūt ir pačiu gyvenimu, neiškreipti nei kruopelytės tiesos. K.N.Riabininas pasirinko antrąjį kelią ir slapčia nusiuntė raštus į Niujorką. Po daugybės bastymųsi rankraštis papuola į Himalajuose įkurto instituto „Urusvati“ archyvus, kur buvo saugomas iki šių dienų, laukdamas savo valandos, kol visiškai atsitiktinai buvo surastas...

Į Niujorką pasiųstų rankraščių pratarmėje buvo parašyta: „Užrašuose išsakytų minčių įvairiapusiškumas ir gilumas atitinka pačių skirtingiausių dabartinės mąstančios ir apsišvietusios visuomenės sluoksnių interesus ir ieškojimus.“

Nėra būtinybės įrodinėti tą neginčijamą faktą, kad esant kraštutinei Gėrio ir Blogio jėgų poliarizacijai, <...>rankraščių publikacija prilygsta gyvybingam gryno, neužteršto oro įkvėpimui. Ir čia gydytojas Riabininas nenusižengė gydytojo pareigai.

Aukščiausių Tibeto hierarchų išaiškinimu nuvainikuodamas budizmo iškrypimus, kuriuos N.Rerichas laiške Niujorko Budistų Centrui įvardijo „šamaniškuoju lamaizmu“, K.N.Riabininas parodo visą giluminę dorovinę, politinę ir ekonominę prarają, kuri atsivėrė prieš Tibeto etnosą; vienareikšmiškai nustato sunkią visuomenės susirgimo diagnozę, ieško išeities kelių iš susidariusios krizės. Analizuodamas priežastis ir mirtinos Tibeto degradacijos faktorius, K.N.Riabininas remdamasis nuosavu valstybės tarnautojo ikirevoliucinėje Rusijoje patyrimu ir stebėdamas griaunančius procesus po revoliucijos padaro išvadą, kad einanti su daugeliu kitų faktorių vis tik  pagrindinė tautos degradacijos priežastis yra dvasingumo praradimas. Tai išsireiškia kaip sulaukėjimas, kultūros praradimas, korupcija, ekonominių ir ūkinių valstybės ryšių sunykimas. N.Rericho Misija, kurios tikslas buvo skleisti aukštus dvasingumo, dorovingumo ir Gyvosios Etikos idealus, kontrastingai išryškina melagingą ir savanaudišką Tibeto aplinką. Monografija pilna faktų, kurie atskleidžia šviesaus Budos Mokymo šiurkščius pažeidimus, Mokymo esmės nuskurdinimą ir sumenkinimą, pakeičiant amžinas šventas išlydėjimo tradicijas  voliojimusi nuogam ant sukapotų lavonų, kad „išsaugoti sveikatą“, vandens ir vėjo malūnų panaudojimą maldos ratų sukimui, būrimą iš žmogaus kaulų, paminklų ir kapaviečių subjaurojimą. „Vienuolynuose smarvė ir nešvara, murmėjimas, o vienuolynų sienos nuo vietinių gyventojų slepia verteiviškus lamų sandorius ir papirkinėjimus, “ – rašė N.Rerichas.

Blaiviai suvokdami galimą tarptautinį rezonansą ir  Tibeto hierarchų autoriteto praradimą, o taip pat artimai su jais bendraujančių anglų diplomatinio rato atstovų nuomonę, taip pat britų žvalgybos, kurios politinis agentas Sikkime buvo F.M.Beilis, religiniai Tibeto vadovai priėmė atitinkamus sprendimus, t.y. fiziškai sunaikinti ekspediciją.  Ir tai, kad Misija išgyveno 5000 metrų aukštyje vasarinėse palapinėse, siaučiant sunkiai įsivaizduojamiems šalčiams ir pūgoms, kai termometro stulpelis  nukrisdavo iki -40Co , yra nemažas ekspedicijos gydytojo nuopelnas. Jo sukurta adaptacijos metodika nepasiruošusiems sunkioms aukštumų sąlygoms ekspedicijos nariams (tarp kurių buvo ir trys moterys;  kurių jauniausiai Iraidai Bogdanovai buvo vos 14 metų) puikiausiai pasitvirtino praktikoje. Niekas iš ekspedicijos narių rusų 5 mėnesių stovėjimo Nagču metu nenukentėjo. Vėliau K.N.Riabininas  pagrindinius naujos metodikos teiginius išdėstė savo darbe „Apie Rytų gyvybingumo išsaugotojus“ („О жизнедателях Востока“), kuris 1929 metais buvo nusiųstas į Niujorką. Šio mokslinio veikalo likimas, deja, nežinomas. Dabartiniame N.K.Rericho vardo muziejuje Niujorke tų užrašų nėra...

Dirbdamas prie „Nuvainikuoto Tibeto“, K.N.Riabininas su būdingu jam įžvalgumu nujautė artėjančių represijų pavojų. Jis nutraukė visus santykius su artimais giminaičiais ir iš savo viengungiško buto persikėlė gyventi į klinikas.  Gyvendamas uždarai jis visą save atiduodavo darbui, neįtardamas, kad žmonės, kuriems jis paliko savo butą su unikalia istorinių ir kultūrinių veikalų biblioteka, jau rašo apie jį skundus.

1930 metų kovo mėnesį pragariška karuselė pajudėjo. Skubiai buvo sufabrikuota „Daktaro byla“ kaltinanti K.N.Riabininą sukūrus „... antirevoliucinę organizaciją, faktiškai užsiimančia šnipinėjimu, prisidengiant budizmu ir masonais“. Šios bylos medžiaga yra kaip ir paralelinis žinių šaltinis, atskleidžiantis, kaip aktyviai ir kartu slaptai buvo domimasi pačia ekspedicija ir jos nariais.

Apklausos protokolų puslapiai objektyviai ir vienareikšmiškai liudija, kad 30-taisiais metais „reikalaujant aukščiausiajai valdžiai“ slaptosioms tarnyboms buvo liepta sukurti juridinį pagrindą N.K.Rericho kaip šnipo veiklai, tuo pačiu sukompromituoti jo vardą ir veiklą prieš pasaulinę visuomenę. Kaip naikinimo ginklas buvo pasirinktas K.N.Riabininas.

Detalus bylos tyrinėjimas parodo, kad „žiauriai“ apklausiamas, gąsdinamas, šantažuojamas ir apgaudinėjamas, K.N.Riabininas  nesudrebėjo. Jis nei vienu žodžiu neapšmeižė Mokytojo ir ekspedicijos draugų. Organizuota šmeižto kompanija, siekiant diskredituoti N.Rerichą ir jo vadovaujamą Misiją, buvo pasmerkta jau pačioje pradžioje.

Apklausų protokolai  stebina savo skambesiu, duomenų ir meninių vertybių atvaizdavimo griežtumu. Kukliai ir deramai piešia K.N.Riabininas tragiškus įvykius šaltą Himalajų žiemą, savo dalyvavimą ten, politines peripetijas, įtakojusias tokį ilgą priverstinį žiemojimą, taip pat pasakoja apie savo indėlį į bendrą ekspedicijos dalyvių gelbėjimo reikalą.

„Kitus pavyko išsaugoti, palaikant širdies veiklą spermintu, digitaliu, bebro čiurkšle (бобровая струя) ir strofantu, uždraudžiant kavą, visų rūšių alkoholį ir rūkymą; aukštumose naudingas badavimas padeda valerijonas. Ekspedicija įveikė didžias aukštumas, pavyzdžiui Himalajuose Gegonglo perėją, nežinomą geografams, kurios aukštis 20 600 pėdų. Aš išstudijavau aukštumų poveikį ir dabar žinau, kaip išsaugoti žmones“, – rašo jis viename iš apklausos protokolų.

Stebina tvirtumas ir aukštas profesionalumas šio jau nejauno žmogaus. Ekspedicijos pradžioje jam suėjo 51 metai. Jis pirmą kartą sėdo ant arklio Himalajuose, ir jo žodžiais tariant, buvo visai nepasiruošęs sunkiai kelionei.  Po kasdienių varginančių perėjų K.N.Riabininas rasdavo savyje jėgų dienoraštyje fiksuoti dienos įvykius, skrupulingai užrašyti nežinomus geografinius pavadinimus, konspektuoti tai, ką kalbėjo Nikolajus ir Jelena Rerichai, jų mintis ir pastebėjimus. Tie puslapiai, atspindėję Rerichų pamąstymus ir numatymus jų vidinės dvasinės koncentracijos metu, yra unikalūs savo menine, estetine ir moksline reikšme.

Aukštai vertindamas visapusiškus gydytojo talentus, N.Rerichas matė jį tarp būsimojo mokslinio centro „Urusvati“ bendradarbių, kuriame K.Riabininui siūlė vadovauti Tibeto medicinos skyriui.  Galbūt, Indijoje K.N.Riabinino likimas būtų susiklostęs kitaip, bet įsivaizduoti save gyvenantį už tėvynės ribų jis negalėjo. 

K.N.Riabinino byla buvo nagrinėjama be teismo, nuosprendis buvo 5 metai Solovieckij (Соловецкий) lageryje su ginklų ir vertybių konfiskacija.

1935 metai buvo pažymėti Rericho Pakto pasirašymu Amerikos kontinente, prasidėjo Pakto triumfo žygis po pasaulio šalis. N.Rerichas tampa žinomu ir pripažintu lyderiu kultūrinių vertybių išsaugojimo srityje, jis pasiūlytas Nobelio premijai gauti. 1935 metais N.Rerichas kreipiasi į pasaulinę visuomenę, valstybės ir religinius veikėjus straipsniais „Jautria širdimi“(„Чутким сердцем“), „Tiesa nesunaikinama“ („Правда нерушима“), „Statymas“ („Построение“), „Apsauga“ („Охранение“), siekdamas išsaugoti ne tik kultūrinius istorinius ir architektūrinius, bet ir kultinius paminklus (bažnyčias), žmonių šventoves – Dievo Namus.

Slaptosios tarnybos vėl gauna valstybinį įsakymą ieškoti naujos kompromituojančios medžiagos prieš N.Rerichą. K.N.Riabininui tai apsireiškė naujais tardymais, žeminimu ir galutiniame rezultate 10 metų Pietų lageriuose.

1937 m., taip pat kaip ir 1930 m., K.N.Riabininas išliko ištikimas savo moraliniams principams. Žmogus, kuris pergyveno Solovecko lagerius, žinojo apie blogio energijos koncentraciją, 1937 m. pasiekusią apogėjų, toks sprendimas buvo lygiavertis savo gyvenimo paaukojimui.

Būdamas tremtyje Ulan-Ude, K.Riabininas dirba gydytoju ir toliau tęsė tyrinėjimus Tibeto medicinos srityje, pradėtus po sugrįžimo iš Centrinės Azijos ekspedicijos. Jo gydomosios praktikos rezultatai labai efektyvūs. Jis nustato diagnozę, lengvai palietęs paciento ranką ir įsižiūrėjęs į  akių lėliukes, nustatydamas susirgimą pagal vos įmatomus požymius, pastebėdamas subtiliausius biolauko pasikeitimus. Pagal N.Rericho patarimą naujus medikamentus, veikiančius nervinius centrus, jis kuria į jų sudėtį įjungdamas kedro sakus, muskusą ir valerijonus.  Tie preparatai ir jų pagrindu pagaminti vaistai, Tibete žinomi kaip „palaikantys“ („поддержатели“), „atstatantys“ („восстоновители“) ir „suteikiantys gyvybę“ („жизнедатели“), leido K.N.Riabininui sukurti ištisą labai efektyvių metodikų sistemą, nežinomą šiuolaikinei gerontologijai (senėjimo ligos). Naujų vaistinių preparatų poveikį K.Riabininas visų pirma išbandydavo ant savęs, o jau po to rekomenduodavo juos savo pacientams.  Pačio gydytojo sveikata buvo puikiausia rekomendacija sukurtiems preparatams. 1947 m., po 15 metų, praleistų sunkiausiomis lagerių sąlygomis, K.N.Riabininas, būdamas septyniasdešimties metų buvo pilnas jėgų ir, neturėdamas jokių teisių, išskyrus teisę kurti gėrį, dirbo vaikų gydytoju gimtame Murome. Ten 1953 m. ir mirė, visų pamirštas, be pilietinių teisių ir turto, būdamas tremtyje ir visą laiką stebimas slaptųjų tarnybų.

Knygoje „Azijos širdis“, apybraižoje „Patyrimai“ („Бывалщина“), N.Rerichas skaitytojo dėmesį nukreipia į epizodą, kuriam jis teikė ypatingą reikšmę, laikydamas tai „ženklu“ (веха).

„Pavakare nuo kalnų pusės visu greičiu atjojo nepaprastai turtingai apsirengęs mongolas. Jo auksu austi rūbai, nauja geltona kepurė su raudonais kutais atrodė neįprastai. Jis greit įėjo į pirmąją palapinę, kuri buvo gydytojo, ir pradėjo skubiai mums kalbėti, kad jis draugas, kad Neidži perėjoje mūsų laukia 50 priešiškai nusiteikusių raitelių.“

Vėliau apie šį perspėjimą, išgelbėjusį ekspediciją, papasakos Jurijus Nikolajevičius Rerichas savo monogramoje „Vidurio Azijos takais“.

Atkuriant pagrindinius tragiško ir pasiaukojančio K.N.Riabinino gyvenimo įvykius, galime visiškai pagrįstai teigti, kad jis nebuvo atsitiktinai pakviestas dalyvauti ekspedicijoje, o buvo išrinktasis bendradarbis, anksčiau garbingai patvirtinęs užsitarnautą teisę ir šį kartą būti pakviestu apsaugoti ir apginti Mokytojo sveikatą, darbą ir vardą pačiu sunkiausiu ir pavojingiausiu jo veiklos periodu. Todėl ir Mokytojo įspėjimas apie grėsmę jo ir jo bendraminčių gyvenimams buvo išsakytas girdint K.Riabininui, išrinktajam ir patikimam saugotojui.

Priimdamas smūgį po smūgio, jis ėjo Azijos takais, o vėliau keliavo per stalinistinius lagerius, išsaugodamas dvasinį ryšį su N.Rerichu, ištikimas savo moralinei pareigai ir aukščiausiam paskyrimui. Jis ir šiandien kiekviena savo kūrybinio palikimo eilute, kiekvienu nelyginamo gyvenimo epizodu įspėja mus, išstatydamas gaires.

Te eina tais keliais bendraminčiai!

К.Н.Рябинин. Развенчанный Тибет (1928). Магнитогорск. Амрита-Урал, 1996.

 

 

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©