Alfredas Cheidokas

Spausdinti
Kategorija: Pasekėjų biografijos
Parašyta Šeštadienis, 22 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Alfredas Cheidokas (1892–1991) 

Mūsų laikais, kai visuomenę užgriuvo okultinių, bioenergetinių, antroposofinių (gr. anthropos - žmogus ir sophia - išmintis) ir magijos kūrinių lavina, kada tarp knygų piramidžių apie ekstrasensoriką kartais nebeįmanoma atskirti tiesos nuo melo, ypač vertinga yra tiesos ieškojimui paaukojusio savo ilgą, šimtamečio gyvenimo patyrimą mokslininko ir rašytojo figūra - Alfredo Cheidoko asmenybė.

 

Pagal prigimtį latvis, jis gimė 1982 metais viename iš pačių vaizdingiausių Latvijos vietų, miškingoje vietovėje, netoli Amati upelės Doles kaime.  Kai vaikui sukako trys metukai, tėvai persikėlė į Adlerio kaimą. Čia ir prabėgo būsimojo rašytojo vaikystė. Tėvas buvo kalvis ir turėjo dirbtuves. Motina šeimininkavo namuose ir auklėjo du sūnus. Gamta visada buvo artima berniukui. Vėjuotomis dienomis, kai vėjas švilpdavo kamine, jam atrodydavo, kad tai stichijų dvasios nerimsta, dejuoja, verkia ir kviečia jį skristi kartu į tolimą pasakų undinių, nykštukų ir fėjų šalį. Turtingas ir  nuostabus buvo tas pasakiškai paslaptingas vaiko pasaulis.

O vasaros vakarais, kai tėvai ir vyresnysis brolis Janis jau seniai miegodavo, berniukas mėgdavo užsibūti apgaubtame mėlynų sutemų kieme ir įsiklausyti į paslaptingą besišliejančio prie kaimo tamsėjančio miško tylėjimą. Jis aiškiai girdėdavo nesuprantamus, užburiančius sielą garsus, atsklindančius iš tolimų laukų už kelio. Visur buvo pilna paslapties ir gilios prasmės, gamta kalbėjo su berniuku savo paslaptinga, tik jam vienam suprantama simbolių ir paslapčių kalba.

O rudenį miške grieždavo „rudens smuikai“ ir miškas verkė, mesdamas auksines rudeninių lapų ašaras, ir Gamtos šventykla būdavo tokia iškilminga ir liūdna, kad didis tylėjimas apimdavo berniuko sielą ir giliu liūdesiu užpildydavo jo širdį.

Kai berniukui suėjo aštuoneri, motina pradėjo jį mokyti rašto. Jis parodė stebėtiną gabumą skaitymui, ir greit namų bibliotekoje buvo perskaitytos visos knygos. Prasidėjo knygų paieška po tolimus kaimus pas kaimynus.  Būdamas dvylikos jis surado senovinę močiutės Bibliją odiniu viršeliu ir perskaitė ją nuo pradžios iki galo.

Močiutė ir motina buvo giliai tikinčiomis, o tėvas ir vyresnysis brolis – daugiau linkę į ateizmą. Tais laikais tarp valstiečių, apsilankančių kalvėje, įėjo į madą netikėti Dievu. Tada mažasis Alfredas užsidegančiai prieštaraudavo suaugusiems.  Jis gindavo religiją ir, dažniausiai nugalėdavo savo oponentus, nes buvo apsiskaitęs ir išsiskyrė savo gyva ir šmaikščia kalba.

Berniuką atidavė į pradinę mokyklą; jis greit įvaldė rusų kalbos pradmenis ir ieškodamas rusiškų knygų dažnokai pradėjo lankytis mokyklos bibliotekoje. Jis svajojo tapti rašytoju. Bet tėvai buvo neturtingi, todėl negalėjo leisti berniuko mokytis toliau. Jaunuolis kartu su  tėvu dirbo kalvėje. Alfredas turėjo turtingą vaizduotę ir mėgo mąstyti, jis pasakodavo apie tai ką perskaitė tėvo pameistriams. Stovėdamas prie žaizdro ir pumpuodamas kalvio dumples, jis kurdavo savo nesibaigiančius fantastiškus romanus su pratęsimais, o jo širdį degino ilgesys apie dar nepažintas tolimas šalis, apie tviskančius snieguotus kalnus, apie plačias Sibiro lygumas.

Jaunuoliui buvo šešiolika, kai jo dėdė Karlas pasiėmė jį su savimi į Tverės guberniją dirbti medžio pjovimo gamykloje. Ten greit persikėlė ir visa šeima. Jaunuolis pamilo šį kraštą Volgos aukštupyje.  Ėjo metai. Įsiplieskė pirmas pasaulis karas; jis buvo pašauktas į armiją ir dirbo fronte sanitaru.

Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina valanda, kai įvyksta tai, kas skirta, atgyja užsimezgę praeityje karminiai ryšiai ir, pritraukti galingo karminio magneto, vyksta gyvenimiški susitikimai. Atsitiko taip, kad 1917 metų pavasarį Blagoveščenske jis susitiko su ta, kuri po pusmečio tapo jo žmona; dar po 17 metų tolimame Charbine įvyko susitikimas su N.K.Rerichu, kuris jam tapo Mokytoju.

O tuo tarpu gyvenimo srovė skubėjo toliau; revoliucijos banga  Alfredą Cheidoką ir jo žmoną nunešė į tolimąjį Charbiną. Jie žadėjo čia įsikurti, bet pabėgėlių srautas buvo toks didelis, kad visiems atvykėliams gyvenamos vietos neužteko

1934 metų balandžio pabaigoje, ekspedicijos į Mandžiūriją metu, su savo vyresniuoju sūnumi Jurijumi į Charbiną atvyko N.K.Rerichas. Charbine, Rericho išsinuomotame kabinete ir įvyko neužmirštamas susitikimas. Cheidokas nuo vaikystės žavėjosi Rericho reprodukcijomis,  nuo 16 metų jis įtikėjo, kad nėra pasaulyje geresnio dailininko; o dabar atsirado reali galimybė akis į akį susitikti su pačiu didžiuoju tapytoju ir mąstytoju, kurio knygos „Palaiminimo Keliais“ (Пути Благосновения)  ir „Azijos Širdis“ (Сердце Ази) buvo tokios artimos Cheidoko širdžiai. Čia, Charbine iš paties Rericho jis pirmą kartą išgirdo apie Gyvąją Etiką.

Laikas ėjo, susitikimai dažnėjo, vyko pokalbiai apie Naują planetos Erą, apie Naują žmoniją, apie bendradarbiavimą ir tautų draugystę. Tie susitikimai Cheidoko atmintyje išliko visam likusiam gyvenimui, o jis pats tapo užsidegusiu Rericho idėjų propaguotoju. Savo straipsnyje „Dar kartą apie Gyvenimo Mokytoją“, skirtame N.K.Rericho šimtmečio minėjimui, Cheidokas rašo apie tai, kaip nelaimėse ir varguose žmonės ateidavo pas didįjį Mąstytoją ir Dailininką ne materialios, o būtent dvasinės pagalbos. Žmonės troško susitikti su Rerichu.

„Taip, pakilęs virš pilkos kasdienybės, žmogiškų aistrų  ir siekių jūros, viduryje susipriešinusių interesų kovos, pakilęs aukščiau valstybinių ir tautinių skirtumų spindėjo meile žmonėms Nikolajaus Konstantinovičiaus kaitri širdis; į tą ramią šviesą, traukiančią ir viliojančią, vienodai galėjo kreiptis bedalis nelaimingas rusas ir patekęs į nelaimę indas, visi jie sulaukdavo pagalbos.“

Kūrybinis Cheidoko palikimas daugiabriaunis. Čia ir „Mandžiūrijos pasakojimai“ (Манджюрские рассказы), parašyti Charbine, ir nuostabūs traktatai apie Agni Jogą... Tačiau jo pagrindinis darbas – tai talentingi ir didelės apimties  pasaulinės okultinės (okultizmas – doktrina, teigianti esant antgamtinių jėgų ir galint jomis veikti žmogų ir gamtą) literatūros vertimai. Už šį darbą jis tikrai nusipelnė pasaulinės pagarbos.

Ir, galiausiai, knyga „Stebuklų vaivorykštė“ (Радуга чудес), kurią jis rašė paskutiniuosius 60 savo gyvenimo metų. Šioje knygoje surinkti liudininkų pasakojimai apie kol kas mokslo nepaaiškinamus poltergeistų ir telekinezės atvejus, apie tokius reiškinius kaip vilkolakiai (vilkatas – vilku virtęs ar paverstas žmogus), burtai ir telepatija. Cheidokas tiems reiškiniams suteikia pilnai moksliškai pagrįstą savo paaiškinimą. Tai jo pasaulėžiūra, su kuria galima sutikti arba nesutikti, bet visa tai egzistuoja ir domina.

Ypatingai įdomi antroji knygos dalis, kuri skirta Agni Jogos Mokymui, kaip didžiausiam XX a. įvykiui. Cheidokas rašo: „Kai blėsta ir gęsta atitarnavę savo amžių žibintai, tuo pačiu metu užsidega nauji, galingesni, tobulesni ir skaistesni. Ir toks naujas žibintas dabar uždegtas. Šambalos Mahatmos davė pasauliui Agni Jogą, kitaip dar vadinamą Gyvosios Etikos Mokymu. Tai praeitame šimtmetyje gyvavusio teosofinio mokymo tęsinys, tiksliau kulminacija. Teosofijos mokymą J.P.Blavatskajai taip pat diktavo Šambalos Mahatmos. Agni Joga neneigia bendrų visai žmonijai etikos ir moralės pagrindų, būdingų visoms didžiosioms religijoms, bet išvalo nuosėdas, susikaupusias per amžius, ir veda į naują pasaulio suvokimą, kviečiantį nesibaigiančiam dvasios kilimui.“

Nuostabias eilutes Cheidokas skyrė didingam Šambalos suvokimui. Jis rašo: „Šambala – tai religijų, filosofijų, geriausių minčių, mokslinių atradimų šaltinis. Šambalos Valdovai yra Kosminės galios, beribio proto, apie kurį mes net nežinome, valdytojai. Ir Gamtos jėgos jiems paklūsta. Jie Meilės ir Užuojautos Valdovai. Jie atiduoda visas savo jėgas ir neaprėpiamas aukas žmonijos Gerovei ir Bendram Labui.“

„Šambala – gigantiška minčių labaratorija, ne pagal užimamą plotą, bet pagal Mąstytojų galią. Tai visiškai gali suvokti tik tie, kas įsitikino minties poveikiu, perduotu per atstumą. Mintis gyva, kaip ir žmogaus sąmonė, sukūrusi mintį. Ji skrieja žaibo greitumu ir vykdo siuntėjo valią. Todėl Šambalą galima prilyginti galingiausiai radijo stočiai, skirtumas tik toks, kad nėra būdingų paprastam radijui trukdymų, o pasiųstos mintys dauguma atveju pripažįstamos ne kaip kažkas iš aplinkos, bet kaip savo nuosavos. Šambalos didingumas gali būti suvoktas tik einant dvasinio tobulėjimo keliu, kurį siūlo Didieji Šambalos Mokytojai.“

Toliau Cheidokas pratęsia savo mintį apie tai, kad visi tie užrašai skirti tam, kad žmogus, pirmą kartą paėmęs vieną iš keturiolikos Agni Jogos tomų, žinotų, kad rankose laiko ne paprastą knygą, kokių milijonai, o amžiaus stebuklą. „Apgaubta paslapties, tūkstantmečiais buvusi prieinama tik pašvęstiesiems, Didingoji Šambala pakėlė kraštelį savo paslaptingojo užkloto ir su nebūdingu dosnumu lieja pasauliui išmintį tokiu būdu, kokiu ją sugeba priimti žmonija tame evoliucijos etape.“

„Agni Jogos Mokymas skelbia bendradarbiavimo principą  kaip tarp žmonių, taip ir tarp valstybių, tai turi išaugti į Pasaulinę tautų Broliją – Pasaulinę Bendruomenę“, – rašo Cheidokas.

Knyga „Stebuklų vaivorykštė“ (Радуга чудес) įdomi ir tuo, kad  į ją įeina atskiros esė (įvairios tematikos  kūrinys, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas), apibraižos ir Cheidoko pranešimai.

Gilaus turinio ir įdomus išmąstymais jo straipsnis „Šeštoji rasė“. Esmė tame, kad mūsų senasis pasaulis ir šiandieninė žmonija griauna patys save, stipriausiai tai pasireiškia tarpusavio santykiuose  – tai egoizmas, kaip asmeninis, taip ir valstybinis, tai negirdėtas moralės nuopuolis, didėjantis nusikalstamumo, narkomanijos ir pasileidimo augimas, tai bedvasė muzika, abstrakcionizmas (moderniojo meno kryptis, kuriam būdingas nedaiktiškumas) mene, šeimos nykimas ir dar daug, daug kitų nukrypimų. Ir būtent tuo pačiu metu į žmonijos rankas ateina galingos energijos, sugebančios sunaikinti visą gyvybę Žemėje. Save naikinančią žmoniją pakeisti ateina nauja, šeštoji rasė, kurios mąstymas priešingas pasiruošusiais susinaikinti žmonijai.

Cheidokas rašo: „Vietoj egoistės kovos dėl asmeninės naudos, naujasis mąstymas bus užimtas plačiausiu bendradarbiavimo principo įgyvendinimu, siekiant Bendros Gerovės visame ir visur, tos rasės tikslas bus Pasaulinė Brolija“.

Naujasis Gyvosios Etikos Mokymas, atveriantis Vartus į ateitį ir kviečiantis nesibaigiančiai kūrybai ir džiaugsmui, nepasiekiamas silpniems, kuriems reikia egzistuojančios principų sistemos apsaugos, mielai atleidžiančios jiems nuodėmes ir tokiu būdu sunaikinančios jų atsakomybės jausmą už neteisingus poelgius. Žinoma, kvaila būtų galvoti, kad žmonijos perėjimas į naują, šeštą savo vystymosi etapą gali įvykti be Vadovavimo, be nurodymų iš Aukščiau. Autorius sako, kad Gyvosios Etikos Mokymas ir yra tas  raktas, kurį galės suprasti tik žmonės, sukaupę dvasinį patyrimą ir siekį, tai ir leis pereiti į šeštąją rasę.

Šiandieninė žmonija įžengia į paskutinį savo gyvenimiškos dramos aktą, ir kaip augalas sukaupia savo sėkloje visas jėgas, taip šiandieninė, penktoji rasė prieš savo išnykimą išlaisvina iš savęs šeštosios rasės sėklas. Keičiantis rasėms visada suteikiami Didieji Atvirumai, ir tokiu šiandien yra Gyvosios Etikos Mokymas.

Dar apie daug ką savo knygose pasakoja Alfredas Cheidokas. Jo rašiniai yra nuostabi dovana kiekvienam mąstančiam žmogui ir ypač jaunam žmogui.

Sena rytų patarlė teigia: „Išlaikyk savyje džiaugsmą ryte vieną valandą, ir jis laikysis tavyje visą dieną“. Tie žodžiai pilnai atitinka Alfredo Cheidoko rašinius: supratęs juos – gaus džiaugsmą.

Anatolijus Makarovas


Gyvenimo Mokytojas

Užfiksuoti šiame straipsnyje prisiminimai yra liudijimas ir indėlis Didžiam Gyvenimo Mokytojui N.K.Rerichui pagerbti, Jo 100-ojo gimtadienio paminėjimui
Žemiška padėka Mokytojui,
1973 metų vasario 15 diena, A. Cheidokas

N.K.Rericho pasirodymą Charbine 1934 metais galima sulyginti tik su meteoru skrydžiu, tamsiame nakties danguje nubrėžusiu šviesos juostą, – netikėtas ir nelauktas.

Mandžiūrija užgrobta japonų, jos turtas ir gamtiniai ištekliai beatodairiškai švaistomi, nesusimąstant apie ateitį. Egzistuojanti Pu-i valdžia – marionetinė, „imperatoriaus“ be galios. Charbinas, kuris dėka jame įsikūrusių Kinijos Rytų geležinkelio statytojų, per trumpą laikotarpį išaugęs į stambų prekybos centrą, tiesiog prikimštas įvairiausių lygių rusų pabėgėlių. Visa ta masė tarpusavyje kovoja ir pešasi dėl išgyvenimo. Visus domina tik vienas klausimas – kaip susikurti nors kiek pamanomą egzistavimą?... Emigrantai susibūrę į organizacijas, partijas, žemės ūkio kooperatyvus, bet virš visų tų susibūrimų kybo kaulėta japonų militaristų letena, nusprendusių savo grobikiškuose užpuolimuose panaudoti emigrantus vietoj pagalbinės jėgos. Štai tokiu metu, 1934 metų paskutinėje balandžio dekadoje Charbine netikėtai pasirodė Rerichas.

Jo atvykimas sukelė sprogusios bombos įvaizdį. Visuomenė sunerimo, kilo visuotinis sąmyšis.  Butas Sadovojos gatvėje, kur apsigyveno Rerichas ir jo sūnus Jurijus, virto nenutrūkstančio piligrimų srauto vieta – be perstojo čia renkasi žmonės. Gerai būtų, kad tik visuomenės veikėjai ar dailininkai, bet ateina ne tik jie – renkasi paprasti žmonės, tolimi nuo meno; emigrantai, kuriems,  atrodytų, ir kalbėti su Rerichu nėra apie ką. Lankytojų tiek daug, kad Rerichas priverstas nusamdyti durininką, kuris stovėtų prie kabineto durų ir praleistų lankytojus tik pagal iš anksto sudarytą sąrašą. Pirmosiomis dienomis susitikimui užsirašyti reikėdavo prieš kelias dienas. Tiesa, po kurio laiko, lankytojų srautas sumažėjo, tam buvo ypatingos priežastys...

Kodėl, kodėl pas jį taip veržiasi? Palikime nuošalyje užsienio ambasadų valdininkus, kurie galėjo lankyti pasaulinio garso dailininką, siekdami parodyti savo taikius ketinimus; taip pat neminėkime  atvykstančių tarnybiniais tikslais, atmeskime japonų šnipus, įvairiausių emigracinių organizacijų atstovus, ateinančius gal tik su tikslu susilaukti paramos, taip pat atmeskime žmones, norinčius ką nors parduoti ar sudaryti sandėrį, siekiant rūpintis ekspedicijos į Mongoliją inventoriumi, kalbos apie kurią sujudino bedarbius, ir papasakosime apie vieną žmogų, kuris veržėsi pas Rerichą pats tiksliai nežinodamas kodėl.

„Aš ir mano žmona pabėgėliai. Mes nepriklausėme tai klasei pabėgėlių, kurie paliko tėvynę pilnais užančiais ir prikištomis brangenybių kišenėmis. Žiaurioje kovoje gimstanti nauja šalies struktūra išgąsdino mus, todėl pabėgome į Charbiną. Perpildytas tokiais pat pabėgėliais miestas sutiko mus nesvetingai, sunku buvo surasti kambarį, dar sunkiau buvo surasti  kokį nors darbelį. Namo savininkas vis dažniau primindavo, kad laikas susimokėti nuomos mokestį, o pinigų nėra – prasidėjo daiktų pardavimas.

Ir tada žmonai, kaip jai atrodė, kilo nuostabi idėja: ji darys dideles gražias lėles ir apvilks jas senoviniais nacionaliniais bajoraičių kostiumais. Ji mokėsi menų, todėl toks darbas jos nebaugino, o vyras galės tas lėles pardavinėti.

Prasidėjo darbas – lėlės pavykdavo vis gražesnės. Tik bėda – niekas jų nepirko. Kinų rusiškos bajoraitės nedomino. Tokie pat pabėgėliai kaip pardavėjas, nors ir džiaugėsi gražiomis lėlėmis, pirkti jų neturėjo už ką. ...Taip vaikščiojo pardavėjas Charbino gatvėmis, kasdien vis labiau prarasdamas viltį. Ir staiga jis sužino, kad į Charbiną atvažiavo Rerichas. Nors anksčiau niekada juo ypatingai nesidomėjo, jis padarė sprendimą – „eisiu pas jį“. Jei jo būtų paklausę, kodėl jis nori susitikti su Rerichu, apie ką ruošiasi kalbėti, vargiai būtų sugebėjęs atsakyti. Greičiausiai būtų pasakęs: „Taip, pajutau trauką...“

Ir štai jis profesoriaus kabinete. Dailininkas pasirodė labai paprastas, lengvai ir maloniai bendraujantis. Pasodino ir paklausė, kas atvedė pas jį lankytoją. Šis pajuto vidinį poreikį išsipasakoti, kaip sunku jam gyventi svetimame krašte ir parodė lėles. Įdėmiai jas apžiūrėjęs Rerichas pagyrė atliktą darbą, bet pasakė, kad jie (pardavėjas ir jo žmona) pasirinko sunkų ir nedėkingą tarnavimo menui veiklą. Kol jie taip šnekėjo, taip kankinęs pardavėją nusivylimas iš lėto išgaravo ir jo vietą užpildė nuostabus jausmas, naujas pasaulis. Rerichas nieko nenupirko, prekeivis net nesiūlė jam savo prekių. Nusileidęs žemyn (Rerichas buvo įsikūręs antrame aukšte)  prekeivis pasuko į dešinę ir nužingsniavo Sadovajos gatve.

– Ką siūlote?

Jis apsižvalgė, parduotuvės tarpduryje stovėjo japonas, atrodo savininkas, kviesdamas prieiti linktelėjo jam galva.

Gražuolių lėlių pardavėjas greit išdėstė savo prekes. Japonas iš karto nupirko visas lėlės ir užsakė didelę partiją ateičiai. Praradusiam viltį, išgyvenusiam visą svetimo miesto svetimame krašte nesvetingumą prekeiviui  atrodė, kad kažkieno galinga ranka ištraukė jį iš niūrios bedugnės.  Ir nuo tos dienos jis įtikėjo, kad Rerichas atneša žmonėms laimę.“

<...> Man buvo šešiolika metų, kai nusprendžiau, kad geresnio dailininko už Rerichą nėra. Ar galėjau aš tada pagalvoti, kad kada nors mes susitiksime! Ir štai Rerichas ir aš atsidūrėme tame pačiame mieste... Nesuvaldomas noras susipažinti užvaldė mane. Jei anksčiau Rerichą pažinojau tik kaip dailininką, tai dabar šias žinias dar papildė dvi jo knygos: „Palaiminti keliai“ ir „Azijos širdis“ („Пути Благословения“, „Сердце Азии“). Knygos mane labai sujaudino, ypač antroji, kurioje rašoma apie Mahatmas ir Šambalą. Kas tie Mahatmos, kas ta Agni Joga, duota Bramaputros upės slėnyje. Bramaputra išteka iš Galingųjų Nagų ežero, iki šiol saugojančio Rigvedų priesakus. Daugiau kaip keturiasdešimt pavadinimų davė pasaulio tautos paslaptingajai Šambalai. Tokia gausa verčia susimąstyti, juk negalėjo visos keturiasdešimt tautų išlaužti iš piršto vienodą legendos turinį – turi čia būti nors kruopelytė tiesos! Ir, žinoma, atsakyti į visus tuos jaudinančius mane klausimus geriausiai galėjo tas, kuris parašė šias knygas!

<...> Iki to momento man jau teko kartą matyti Rerichą, jaunųjų poetų būrelyje, kur N.Rerichas pasakė trumpą kalbą apie bendradarbiavimą kaip naują tarptautinį ir tarp žmogišką santykių principą. ... bet dabar jį pamačiau iš tikrųjų. Ne visada žmogus mato vienodai, nors žiūri į vieną ir tą patį. Šiame didingame, o kartu ir tokiame paprastame senolyje su balta barzda buvo kažkas iš biblijinio pranašo, atėjusio skelbti  naują tiesą ar išaiškinti įsišaknijusią neteisybę, ir tuo pačiu nuo jo sklido tiek daug širdies šilumos. Įdomiausia buvo tai, kad jis man pasirodė pažįstamas, lyg būčiau jį pažinojęs labai seniai. Maža to, aš pajutau, kad man jis artimesnis už tuos, kuriuos vadiname kraujo giminėmis. Dingo iš galvos iš anksto paruoštos frazės, kuriomis ruošiausi pradėti pokalbį. Vietoj jų susijaudinęs, bet trumpai paklausiau:

– Nikolajau K., aš skaičiau jūsų knygas – pasakykite, ar tikrai egzistuoja Himalajų Mahatmos?

Ir taip pat paprastai, nedelsdamas nei minutės, Nikolajus K. atsakė:

– Taip egzistuoja, aš buvau pas juos.

Taip aš gavau liudijimą, kuris pasuko mano gyvenimą nauja vaga. Tolimesniame pokalbyje Rerichas pranešė man, kad vienas iš Mahatmų davė naują gyvenimo mokymą – „Agni Jogą“ arba kaip jį pavadino vėliau „Gyvosios Etikos Mokymą“. Neįmanoma perpasakoti mūsų pokalbio turinio. Viskas baigėsi tuo, kad mes susitarėme vėl susitikti, ir jis pažadėjo man duoti „Agni Jogą“, kai tik atkeliaus visas jo bagažas...

Ar teko jums kada nors pajusti neapsakomą džiaugsmą, išlikusį visą gyvenimą? Ar kada nors jums atrodė, jog krūtinėje gimsta daina ir veržiasi į išorę? Kad visa aplinka jums pritariamai šypsosi, ir kad nebejuntate žemės po kojomis, tarsi žengtumėte minkštais debesimis? Tokia buvo mano savijauta, kai ėjau po susitikimo su N.Rerichu. Namuose, viską papasakojęs žmonai, dar ilgai negalėjau nusiraminti, ilgai žingsniavau po kambarį – kol suvokiau, kad radau Gyvenimo Mokytoją.

Bėgo laikas, susitikimai padažnėjo, ir aš supratau, kodėl žmonės taip veržiasi pas N.Rerichą: jie nešė jam savo vargus, pasakodavo apie savo ieškojimus, o jis visus juos dvasiškai apdovanodavo. Kiekvienam jis surasdavo tinkamus žodžius, pamaloninančius širdį, ar duodavo išmintingą patarimą. O tiems, kurie ateidavo su savo ieškojimais, nurodydavo tolimesnį kelią. Koks tai buvo kelias? Prasmingo pasiaukojimo žmonijai kelias; kelias galintis siaurus egoistinius siekius pakeisti vieninteliu, viską nugalinčiu siekiu gyventi vardan bendros gerovės; tai kelias, visų pirma apvalantis patį save nuo visko, kas žema, egoistiška; žmogaus atsivertimo kelias – kai aistrų vergas tampa suvaldytų aistrų valdovu;  kelias, kuriuo einant monotoniškas darbas  pakeičiamas pareigos ir džiuginančios kūrybos veikla; subtiliųjų Gamtos energijų suvokimo kelias ir, visų pirma, galingos jėgos, kurią savyje nešioja kiekvienas žmogus, suvokimas – tai psichinės energijos suvokimas, t.y. valdomos minties ir sąmoningumo kelias, kuris gyvenimą paverčia nenutrūkstamu grožio kūrimu.

Atrodė, kad N.Rerichas kiekvienam įteikdavo „ginklą“, su kuriuo nukreipdavo šventai saugoti patį gyvenimą – draugiška ranka nubraukti riedančią ašarą ar nuoširdžia užuojauta padėti nuraminti skausmą; nedelsiant stoti į kovą, jei kažkur kerojasi neteisybė; o kažkur slypi gėris, kurį galima padaryti...

Iš tų, prietemoje ieškančių gyvenimo prasmės, Pasaulio įvykius keičiančios prasmės, per trumpą laiką aplink N.Rerichą susibūrė draugija. Tai buvo normalus reiškinys: tam laikui pasaulyje jau buvo įsikūrę apie šimtas tokių draugijų. Ir vis tik Charbine susikūrusi draugija  skyrėsi savo struktūra ir ypač sudėtingų išorinių aplinkybių įvairove. Japonų įtarumas ir tarp emigrantų tvyrantis chaosas, ypač tarp šventikų, kurie nesuprato plačių N.Rericho pažiūrų, trukdė oficialiam Draugijos įforminimui  – ji egzistavo neužregistruota. Tai neleido Draugijai pasisakyti spaudoje ir dalyvauti visuomenės gyvenime, o draugijos nariai bet kuriuo momentu galėjo būti represuoti japonų.  Draugijos struktūra išsiskyrė tuo, kad nebuvo jokių rinkimų, nebuvo nei pirmininko, nei iždininko, nebuvo renkamas nario mokestis. Nepaisant viso šito susitikimai vyko reguliariai ir su pavydėtinu punktualumu. Po N.Rericho išvykimo iš Charbino ji gyvavo daugelį metų, kol jos nariai, pavaldūs skirtingiems likimams, išvažinėjo po platųjį pasaulį. Jų gyvenimo būdas glumino užkietėjusius materialinių gėrybių vartotojus. Štai vienas iš pokalbių, įvykusių Urale, tarp draugijos nario ir materialisto:

– Tai jūs degtinės negeriate? Ir kortomis nežaidžiate? Vadinasi, jūsų  gyvenime liko vienintelis džiaugsmas – bulvės!!!

Įvertinus garbingą rašančiojo amžių, galima teigti, kad jis yra paskutinis iš gyvų Draugijos narių, ši aplinkybė įpareigoja jį liudyti, kol jis dar gali tai padaryti.

Gali paklausti – kuom mes užsiimdavome susitikę? Kadangi apkalbos N.Rerichą lydėjo visą gyvenimą, tai gali būti, kad toks klausimas yra provokuojantis ir galėtų skambėti taip: „Kokius sąmokslus jūs ten ruošdavote?“ Ir aš atsakysiu: „Jokių“.

Čia ir slypi ta nuvilianti gyvenimo likimo ironija, kad žmonės įžvelgia kažką smerktino ten, kur siekiama pačių aukščiausių idealų. Ribotam miesčioniui, užsiraususiam mažyčiame  asmeninės gėrovės urve, nesuvokiamas laisvos dvasios džiaugsmas, kai pasiaukojimas evoliucijai atveria horizontą ir suteikia galimybę bendradarbiauti su kosminėmis jėgomis.

Nikolajus Konstantinovičius neskaitė mums paskaitų. Ramaus pokalbio metu jis paprastai ir suprantamai kalbėjo apie prasidedančią planetoje Naują erą, apie naują žmoniją, kuri turi pakeisti dabartinę, dūstančią gyvuliškų troškimų įniršyje, apakusią ir einančią į susinaikinimą. Tik ta nauja žmonija negali nusileisti ant rožinių sparnų iš dangaus – ji gali atsirasti tik iš dabartinės žmonijos. Naujasis tautų bendradarbiavimo ir draugystės pasaulis, kaip ir viskas, turi būti sukurtas pačių žmonių. O kur gi statytojai? Tapti tokiais statytojais jis kvietė mus. O kas šių statybų priešai?  Tai egoizmas, savanaudiškumas, gobšumas, nemokšiškumas, miesčioniški, menkaverčiai gerbūvio siekiai  – „grožybės“, kurių vardijimas užimtų perdaug vietos. Naujo pasaulio kūrimas pirmiausia turi prasidėti nuo savęs keitimo, nuo kasdienės kovos su savo trūkumais, nuo savo žemosios energijos transmutacijos į aukštesnę, kūrybinę. O jau tada savęs tobulinimas atves į sąmonės praplėtimą, atveriantį kosmines erdves. Ką netinkamo tame galėjo surasti tie, kurie sekė kiekvieną N.Rericho žingsnį, apsupdami jį įtarumu ir išgalvotomis apkalbomis? Mūsų susivienijimas buvo bendradarbiavimo mokykla, bet ne formalaus, o nuoširdaus bendradarbiavimo.

„Jėgos, veikiančios priešprieša, sunaikina viena kitą. Jėgos, veikiančios lygiagrečiai, ta pačia kryptimi, sustiprėja dvigubai. Ne visai sutampančios jėgos silpnina viena kitą priklausomai nuo išsiskyrimo kampo. Kodėl žmonės nenori suprasti, kad pagrindinis fizikos dėsnis atitinka bendradarbiavimo įstatymą?“

„Bendradarbiavimas yra naujos epochos požymis. Daug apie tai parašyta, bet gyvenimas reikalauja patikslinimų. Paskaičiavimai nepadės sutvirtinti bendradarbiavimo.  Jūs jau galėjote įsitikinti, kaip viena pikta valia sugriovė visą veiklą. Nereikia galvoti, kad siaubingą padėtį galima pridengti kažkokiu išoriniu paslaugumu. Jei nebus pasitikėjimo, tai bendradarbiavimas pavirs į indą su nuodingais skorpionais. Užtvirtinu, kad psichinės energijos priėmimas įtvirtins sąmoningą bendravimą!!!“

„Iš tiesų bendradarbiavimas atveria visas galimybes, tik reikia suprasti, kur jis yra. Dažnai žmonės tai nukelia į valstybinį lygį, tuo tarpu tai viso gyvenimo pagrindas. Visuose smulkiuose veiksmuose slypi bendradarbiavimas, ir tai turi kosminę reikšmę.  Kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas rankos paspaudimas, kiekviena mintis yra bendradarbiavimas, jei tai atliekama sąmoningai!!!“

Taip kalbėjo gerbiamas Mahatma jo  padiktuotoje Agni Jogoje, kurią žmonijai atnešė Jelena ir Nikolajus Rerichai.

Galvoju, kad nejuodinu išėjusių Anapilin brangių Charbino draugijos narių prisipažinimu, kad ta bendradarbiavimo mokykla kartais iškeldavo mums sunkias užduotis: nugalėti nuosavą egoizmą, puikybę. Ne visada po tokių susiėmimų mes  nugalėdavome savo žemąją, gyvulišką prigimtį.  Tada paguodos ieškodavome išmintinguose posakiuose, kad tobulumas gimsta iš netobulumo ir kad netobulumas yra tobulumo pirmtakas, pagrindas ir priešybė.

Vartant vis daugėjančią literatūrą apie N.Rerichą, krenta į akis viena aplinkybė: rašantieji kažkaip stengiasi nepaminėti Himalajų Mahatmų, Šambalos, o kai kurie žodį Mahatma rašo kabutėse, kaip ir abejodami šio reiškinio realumu. Tuo tarpu joks N.Rericho gyvenimo aprašas nebus pilnas, neatspindės tikrovės ir nepaaiškins jo poelgių, nenurodant šių didžių veiksnių kaip jo asmeniniame, taip ir planetos gyvenime. Tai viena.

Antra: juokinga abejoti faktais, užfiksuotais istorijos ir patvirtintais Rusijos archyvine medžiaga. <...>

Faktai lieka faktais – 1926 metais N.Rerichas kalbėjo su Čičerinu ir Lunačiarskiu Šambalos vardu, kalbėjo kaip pasiuntinys. Šio fakto jėga, o svarbiausia tarybinės vyriausybės  krypties ir veiklos įvertinimas, apie ką savo laiške šalies vadovams rašė Mahatmos, nepakankamai įvertinti.

Man nežinoma, kiek yra susikūrusių ir šiandien egzistuoja pasaulyje N.Rericho vardo ar kitu pavadinimu gyvuojančių draugijų, kurios susibūrė, susidomėjusios N.Rericho veikla.  Tačiau pilnai gali būti, kad dalis jų, susiklosčius vienokioms ar kitokioms aplinkybėms, kaip ir Charbino draugija, nustojo egzistuoti. Išsireiškimas „nustojo egzistuoti“ priimtinas tik kalbant apie grubią materiją, bet praranda prasmę, kai kalbama apie  dvasingumą ir idėjas. Neabejotinai išsibarstę buvusių N.Rericho vardo draugijų nariai neša per gyvenimą sužavėjusius juos idealus į plačiąsias mases.  Savo pavyzdžiu rodydami aukštą moralę ir bendros gerovės siekį – jie taurina supančią aplinką ir uždega širdis. Tokiu būdu, vietoj sunykimo vyksta prasiplėtimas, o greičiausiai – grandininė idėjų reakcija.

Per pasaulį praėjo Didis Gyvenimo Mokytojas Nikolajus Konstantinovičius Rerichas – praėjo kaip Šambalos pasiuntinys, kaip iki jo apipintas legendomis praėjo grafas Sen Žermenas, dar anksčiau – kiti pasiuntiniai.  Aplankęs daugiau nei 20 valstybių, jis visur paliko spindintį pėdsaką.  Geriausi pasaulio muziejai didžiuojasi jo paveikslais, visada kviečiančiais ir žadinančiais aukštas mintis ir jausmus. Jaudina jo parašytos knygos. Beribės dykumos saugo jo pėdsakus.  Persipinančiomis spalvomis spindi Himalajų viršūnės, kur prie Didžiųjų Nagų ežero priėmė jis Agni Jogą – dovaną žmonijai ir kaip šviesą kelyje atnešė mums. Argi neteisūs tie, kurie priskiria jam ypatingas savybes, kurias atrodytų skleidė jo šviesi asmenybė? Grįžkime dar kartą į straipsnio pradžią, kur buvo kalbama apie varganą emigrantą, kuris Charbine įtikėjo, kad Rerichas atneša žmonėms laimę.

Daugelis perskaitę apie tai turbūt priskyrė jį naiviems prastuoliams. Bet nešti džiaugsmą, skleisti aplink save šypseną, aplinkinių širdyse uždegti pasiryžimą, aukštinti ir sudvasinti jų mintis – tai didžių žmonių dalia, tai jų magnetizmo įtaka.

Dar senovės graikų pasaulis žinojo šią tiesą; tokios savybės, tarp kitko, buvo priskiriamos Sokratui. Pateiksime tą senovinį liudijimą:

„Pasakysiu jums, Sokratai,– tarė Aristidas, – tai kažkas netikslaus, bet prisiekiu dievais, tai tikra. Mane aplanko sėkmė, kai susitinku su jumis; ar atsiduriu viename name su jumis, nors ir ne tame pačiame kambaryje. Dar aštriau tai pajuntu, kai atsiduriu tame pačiame kambaryje, kur esate jūs... o dar stipriau tai pajuntu, kai žiūriu į jus... pasidarau gerokai gabesnis, kai sėdžiu šalia jūsų ir liečiuosi prie jūsų...“

Aprašytas atvejis žymaus biologo Bozo laboratorijoje, kuris subtiliausių oscilografų  pagalba užčiuopė augalų pulsą ir stebėjo jų neeilinį jautrumą. Bozas norėjo pademonstruoti N.Rerichui augalo mirtį, kuriam  suleido nuodų. Praėjo laikas, paprastai reikalingas, kad nuodai galėtų suveikti, o augalo mirtis neįvyko. Tik tada, kai N.Rerichas nutolo per kelis žingsnius nuo augalo, augalas mirė. Bozas iš karto užfiksavo Rericho spinduliavimo galią.
                                                                                                    
А.П.Хейдок. Радуга чудес. Рига, Виеда, 1994. С. 329

http://www.hejdok.ru/

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©