Borisas Nikolajevičius Abramovas

Spausdinti
Kategorija: Pasekėjų biografijos
Parašyta Šeštadienis, 22 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Borisas Nikolajevičius Abramovas (1897-1972)

Dar visai neseniai jis buvo žinomas tik nedideliam žmonių ratui. Pats jis nemėgo apie save kalbėti. Pažįstami galėjo apie jį spręsti tik pagal išorinius požymius, kurie atskleidžia tik paviršinę žmogaus esmę. B.N.Abramovo gyvenimo pagrindą sudarė jo vidinis pasaulis, apie kurį daugiau žinojo jo mokiniai, kuriems jis vadovavo ir dalinai atsiskleidė. Intensyviau apie jį pradėta kalbėti po užrašų - GRANI AGNI JOGI- publikacijos

 

Borisas Nikolajevičius Abramovas gimė inteligentų šeimoje 1897m. rugpjūčio 2d. Nižnij Novgorode, prie Volgos upės krantų. Galbūt upės Volgos platumos ir turėjo įtakos jo pasaulėžiūros, siekių ir charakterio formavimuisi. Meilė Tėvynei, darbui ir nepaprastas darbštumas - visa tai jis turėjo savyje nuo vaikystės, kaip ir nenuilstantį dvasios polėkį. Sėkmingai įstojęs į universitetą baigė tik du kursus. Jį traukė karinis mokymas, kuris nuvedė į laivyną, jis tapo karo jūreiviu.

1917 metais virš Rusijos praūžęs revoliucijos uraganas nusiaubė šalį, suardė nusistovėjusią tvarką, sudraskė visuomenę ir išbarstė žmones po visą pasaulį. Daugelis žmogiškų problemų buvo sprendžiamos žiaurios jėgos pagalba. Šalis pasidarė panaši į išdraskytą skruzdėlyną. Nors revoliucijos pagrindą sudarė teisingumo ir lygybės principai, dažnai viskas buvo sprendžiama toli gražu neatitinkančiais tokios idėjos metodais. Daug žmonių paliko šalį, kurioje vyko kruvina drama. Vyko masinis, chaotiškas žmonių judėjimas: arba į Vakarus, arba į Rytus.

Borisas Nikolajevičius kartu su daugeliu rusų atsidūrė už tėvynės ribų. Jis pasirinko rytų pusę ir atsidūrė Kinijoje- tikėdamas, kad gyvenimas užsienyje ilgai neužsitęs. Bet likimas lėmė visai ką kita. Įvyko taip, kad geidžiamas sugrįžimas į tėvynę nusitęsė iki kelių dešimtmečių gyvenimo Charbino mieste, Kinijoje. Beveik 40 metų truko laukimas. Sunkūs išbandymai laukė istorijos vingių išmestų iš įprasto gyvenimo žmonių...

Borisui Nikolajevičiui Abramovui buvo lemta atlikti neeilinę užduotį, todėl jis buvo saugomas nuo daugelio netikėtumų, kurie galėjo jį užklupti tėvynėje, jei nebūtų pasitraukęs į užsienį. Žinoma, turėjo įvykti susitikimas su N.K.Rerichu, bet tai negalėjo įvykti tuometinėje TSRS teritorijoje. "Tėvynės trauka" - realus jausmas, nors ir neišmatuojamas žemiškais dėsniais ir sunku tai suvokti, jo nepatyrusiam. Atsidūręs užsienyje B.N.Abramovas nenustojo tikėti sugrįžimu į tėvynę, jo nepavergė vakarietiškos vilionės. Jis nesiekė praturtėjimo, materialūs jo poreikiai buvo labai kuklūs.

B.N.Abramovas buvo visapusiškai išprusęs, aukštos kultūros žmogus. Domėjosi technika, Charbine dirbo cheminėje laboratorijoje. Keletą metų dirbo ir Charbino Politechnikos Institute rusų kalbos konsultanto pareigose. Šiame darbe plačiai buvo panaudotas jo turtingas žodynas, perteikiantis rusų kalbos vaizdingumą ir grožį. Kinams atsirado proga susipažinti su rusų kultūra ir jos klasika. Rusų kalbos pagalba užsimezgė draugiškas dviejų tautų bendradarbiavimas. Jis mėgo muziką ir literatūrą, pats grojo fortepijonu, rašė eilėraščius ir tapė. Buvo rusų ir užsienio literatūrinės klasikos žinovas, laisvai kalbėjo angliškai, žinojo kinų kalbą, galėjo susišnekėti japoniškai ir skaityti vokiškai. Jo mąslus protas visą laiką siekė sužinoti žmogaus paskirtį ir vaidmenį pasaulio kūrime. Dvasinio ieškojimo kelyje B.N. Abramovas susipažino su daugeliu filosofinių-religinių sistemų. Jam buvo artimi Kristaus, Budos, Platono, Konfucijaus, Zoroastros Mokymai. Jis iki pagrindų buvo išstudijavęs J.Blavatskajos traktatą „Tainaja Dokrina“, o trečią tomą, kuris nebuvo išverstas į rusų kalbą, studijavo anglų kalba.

Borisas Abramovas jautė, kad smulkmenų ir atsitiktinumų gyvenime nėra. Įvykdyti duotą pažadą jam buvo garbės reikalas. Nemėgo tinginių, ištižėlių ir nevykėlių. Nepasitikėjo vienadieniais skrajūnais, visą gyvenimą galinčiais atiduoti atsitiktinumui. Buvo neišpasakytai darbštus. Jo dienotvarkėje nebuvo laiko tuščiam pramogavimui. Dirbant prie rašomo stalo atsiradusi įtampa būdavo pakeičiama fiziniu poilsiu. B. Abramovas neapsakomai mylėjo gamtą ir laisvomis valandėlėmis jis eidavo pasivaikščioti. Šis laikas taip pat nepraeidavo tuščiai, jis tyrinėjo gamtą, bandė įžvelgti jos dėsnius. Tokiu keliu formavosi jo pasaulėžiūra, kurią galutinai užbaigė susitikimas su N.K.Rerichu.

1929m. sausio 27d. jis vedė Niną Ivanovną Šachrai. Išliko jų asmeniniai laiškai, kurie kalba apie tikrą meilę, kuri gimė tarp jaunų žmonių. Metams bėgant šis jausmas neblėso, jis peraugo į švelnų abipusį rūpestį ir dėmesį vienas kitam. Jie praėjo dviese vienu keliu, jų vidinis pasaulis buvo pripildytas bendrų interesų ir Šviesos siekio. B.Abramovas ne kartą kalbėjo apie savo žmonos Ninos Ivanovnos dvasinį subtilumą. Jos pranašiški sapnai, nuojautos, reginiai įspėjo ne apie vieną įvykį jų gyvenime.

1934m. keliaudamas po Kiniją su vyresniuoju sūnumi Jurijumi N.K.Rerichas atvyko į Charbiną. Rusakalbiai miesto gyventojai, revoliucijos dėka tapę pabėgėliais, su tinkama pagarba sutiko savo žemietį, tuo metu jau žinomą dailininką, keliautoją ir mokslininką. Užsienyje buvo žinoma ir filosofinė N.K.Rericho pasaulėžiūra. Žinoma, į susitikimą su juo ėjo visi, kuriuos jaudino dvasinis gyvenimas. Tarp daugelio apsilankiusių charbiniečių N.K.Rerichas išrinko labiausiai dvasiškai pasiruošusius bendradarbiauti su juo žmones, kurie sudarė nedidelę mokinių grupę, pripažinusią N.K.Rerichą savo žemišku Mokytoju-Guru. Tarp jų buvo ir Borisas Abramovas. Iš visos grupės N.Rerichas išskyrė du ir įteikė jiems atvežtus iš Himalajų mokiniams skirtus žiedus, kaip ypatingo pasitikėjimo ir dvasinio bendrumo ženklą. Išrinktaisiais tapo Borisas Nikolajevičius Abramovas ir A.P.Heidokas. Žiedo gavimas pirmomis pažinties dienomis buvo ženklas, kad tai žmonės praėję tam tikrą pasiruošimą ir išlaikę eilę išbandymų. Tai buvo ne tik nepaprastos ateities nuojautos ženklas, bet ir jų dvasinių pasiekimų praeituose gyvenimuose pripažinimas.

Nuo to momento prasideda naujas etapas B.N.Abramovo gyvenime. N.Rerichas pakvietė susipažinti su Gyvosios Etikos ištakomis. Gaunamas žinias B.Abramovas godžiai gaudė ir rinko - jam tai buvo šventos žinios. Daugelis gyvenimo prasmės ieškojimo metų pagaliau atvedė jį prie atsakymo. Galima pasakyti, kad tai grupei žmonių (mokinių) buvo suteikta unikali galimybė, juos supažindino su Gyvenimo Išmintimi pats N.K.Rerichas - iškiliausia XX a. dvasinė asmenybė. Jie turėjo laimę dažnai susitikti su Rerichu, kol šis lankėsi Charbine. Jis pravesdavo užsiėmimus, kurių metu buvo padėti būsimo bendradarbiavimo pagrindai. Jis perdavė savo didžiulį tarnavimo Evoliucijai ir Bendram Gėriui patyrimą.

N.Rerichui išvykus į Indiją atsiradęs tarpusavio ryšys nenutrūko, vyko susirašinėjimas. Nuostabi dvasinė kultūra būdinga Rerichui daug kur persidavė B.Abramovui ir tapo jo gyvenimo credo. Išoriškai B.N.Abramovas buvo paprastas ir kuklus, daugelis žmonių, praeinančių pro šalį, o dažnai ir bendravusių su juo, net neįtarė, kad jo gyvenimas - tai ugningi siekiai ir nepalaužiama ištikimybė Dvasiniam Mokytojui. Tikriausia, prireikė ne vieno įsikūnijimo, kad savo širdyje užtvirtinti tokį nepalaužiamą tikėjimą. Jo gyvenimą galima pavadinti tarnavimo evoliucijai žygdarbiu, kuriame nebuvo skambių žodžių, efektingų pasirodymų ir prisistatymų. B.N.Abramovo kelias buvo pripildytas sunkumais - taip buvo užsienyje, taip buvo ir sugrįžus į tėvynę (jis grįžo į TSRS 1954m.). Buvo laikotarpiai, kai sunkumai apsupdavo jį lyg stati, nepereinama siena ir fizinės akys neįžvelgdavo jokios išeities. Ir tik širdis žinojo, širdis neužmiršo Mokytojo žodžių: "Ir tai išgyvenk". Kas padėjo tomis minutėmis? -Siekis ir ištikimybė Mokytojui. Pagalba ateidavo paskutinę minutę. Debesys išsisklaidydavo, vėl pasirodydavo saulė.

Dar 40-aisiais B.N.Abramovas pradėjo mintyse pagauti iš pradžių pavienius žodžius, o vėliau ir ištisas frazes, ateinančias jam iš erdvės. Naujas reiškinys jo gyvenime buvo netikėtas ir iškėlė daugybę klausimų. Jam nesukilo pasikėlimo jausmas, čia ir pasireiškė jo vidinė, dvasinė kultūra, kuria dosniai su juo dalijosi jo Guru- N.K.Rerichas. B.Abramovas savo laiške Rerichui klausė apie naujus ir netikėtus reiškinius, kaip įvertinti tai ir į tai reaguoti. Atsakymas atėjo greit, bet iš J.I.Rerich, kuri paprašė atsiųsti padarytų užrašų pavyzdžius. Gavusi juos, J.I.Rerich patvirtino Žinių Šaltinį, išreiškė savo džiaugsmą ir patarė dirbti toliau. Borisas Nikolajevičius įvykdė šį Patarimą ir iki savo žemiško gyvenimo pabaigos be pertrūkių vedė gaunamos Informacijos užrašus.

Žinoma, reikėjo labai susikaupti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Informacija, kaip taisyklė, ateidavo naktį, ją iškart reikėjo užrašyti, nes tankus fizinis kūnas nesugeba ilgai atmintyje išlaikyti subtilius Aukštųjų Sferų prisilietimus. Tokį didžiulį krūvį kiekvieną naktį dešimtmečiais sunku įsivaizduoti. Šį darbo procesą galima vadinti žygdarbiu. Nebuvo prievartos, nebuvo įvertinimų ir pagyrimų jo garbei, jis nekalbėjo tribūnose ir nebuvo atlygintas aplodismentais. Jis kukliai nugyveno gyvenimą, daugelio aplinkinių net nepastebėtas. Tai kas vertė šį žmogų atlikti tokį gigantišką darbą?

Tik šiandien atėjo laikas, kai B.N.Abramovo prabėgusių metų darbas tapo prieinamas skaitytojui. Kaip ir tolimos žvaigždės šviesa pasiekia mus, kai jau nebėra jos fizinio kūno, ir priverčia mus pakelti akis į dangų, ir nelauktas susijaudinimas užpildo širdį.

Užrašų turinys padeda suprasti ir plačiau suvokti Agni Jogos temas, įsisavinti išmintį, išdėstytą Gyvosios Etikos knygose, nes viskas atėjo iš vieno Šaltinio. B.N.Abramovas gaudavo informaciją iš Didžiojo Mokytojo, o po Jelenos Ivanovnos ir Nikolajaus Kontantinovičiaus Rerichų išėjimo, priimdavo pranešimus ir iš jų, kas pažymėta žodžiais "Guru" ir "M.A.J" (Agni Jogos Motina).

Paruošta pagal Б.А.Данилов. „Весть принесший“. АЛГИМ, Новосибирск , 1997.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©