Jurijus Nikolajevičius Rerichas

Spausdinti
Kategorija: Rerichų biografijos
Parašyta Šeštadienis, 22 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Jurijus Nikolajevičius Rerichas (1902-1960)

"...Indija, Kinija, Mongolija, Afganas, Nepalas, Butanas - žodžiu, visas rytų šalis pilnai išstudijuoti įmanoma tik susipažinus su istoriniais Tibeto šaltiniais. Tai didžioji kryžkelė, dar neseniai visiškai užmiršta..."
Iš N.K.Rericho laiško I.E.Grabariui, 1947 balandžio 2d.

Jis buvo pirmagimis Rerichų šeimoje. Gimė 1902 rugpjūčio 16(29)d. Novgorodsko gubernijoje netoli Okulovkos kaimo. Būsimojo mokslininko vaikystė ir paauglystė praėjo Peterburge, šeimyninėje aplinkoje, kur ypač daug dėmesio buvo skiriama dvasinei Rytų kultūrai. Didžiojo tautų persikraustymo problemos, klajoklių imperijų atsiradimo ir žuvimo priežastys, senovės kurganų ir Didžiosios Eurazijos stepės kapaviečių paslaptys - visa tai jau vaikystėje giliai įstrigo būsimo orientalisto sąmonėje ir pažadino kūrybinę vaizduotę.


Jau gimnazijoje (mokėsi žinomoje Peterburgo Majos gimnazijoje) jis žavėjosi senovinėmis Egipto ir Babilono kultūromis. Šiam susidomėjimui turėjo įtakos užsiėmimai pas žinomą rusų egiptologą akademiką B.A.Turajevą, kurio atminimą Jurijus Nikolajevičius labai gerbė, paskirdamas jam vieną iš pirmųjų savo mokslinių straipsnių. Jaunuolio interesai palaipsniui plėtėsi ir vis labiau krypo į Artimuosius Rytus ir tolimus Azijos rajonus. Jis pradeda studijuoti mongolų kalbą ir literatūrą pas garsų tos kalbos žinovą A.D.Rudnevą. Nuo to laikotarpio Centrinė Azija vis labiau ir labiau traukė Jurijaus dėmesį.

XIX-XX amžių sandūroje išsimokslinusios Rusijos bendruomenės tarpe ypač padidėjo susidomėjimas Rytais. Kaip rašė Dostojevskis: "Taip, jei jau reikia ką pakeisti, tai vieną iš svarbiausių krypčių - mūsų pažiūras į Aziją."

Nuo 1916m. pabaigos šeima gyvena Suomijoje, vėliau, stiprėjant griaunantiems revoliuciniams įvykiams Rusijoje, persikelia į Angliją. 1919m. septyniolikmetis J.N.Rerichas įstoja į Rytų kalbų Mokyklą indo-Irano skyrių prie Londono universiteto, kur pradeda studijuoti persų kalbą ir sanskritą pas profesorių Denisoną Rossą. Tuo metu jis jau gerai mokėjo graikų ir lotynų kalbas, laisvai kalbėjo dauguma Europos kalbų. Savo užsiėmimus Jurijus pratęsė Amerikoje, Harvardo universitete, kur pagilino sanskrito žinias pas profesorių Č.L.Lanmaną, kuris iškart pastebėjo ir įvertino neeilinius jaunuolio  gabumus. Tuo pačiu metu J.N.Rerichas pradeda studijuoti pali ir kinų kalbas. 1922m., baigęs Harvordo universitetą ir įgijęs bakalauro laipsnį indų filologijos skyriuje, jis užbaigia savo studijas rytų kalbų Mokykloje, įsikūrusioje prie Paryžiaus universiteto - didžiausiame Europoje orietalistų centre. Ča jis gilino tibeto kalbos žinojimą pas profesorių Ž.Bako,  taip pat pratęsė sanskrito, mongolų, kinų ir Irano kalbų studijas. J.N.Rericho mokytojais buvo nusipelnę mokslininkai: P.Pelijo, S.Levi, A.Meje, A.Maspero, V.F.Minorskij. Su profesoriumi V.F.Minorskiu, žinomiausiu Rusijos iranistu, greit užsimezgė tamprūs moksliniai kontaktai ir draugiški santykiai, nusidriekę per visą jo gyvenimą. 1923m. J.N.Rerichas su pagyrimu baigia Paryžiaus universitetą, jam suteikiamas indų filosofijos magistro laipsnis.

Kaip mokslininkas - tyrinėtojas J.N.Rerichas susiformavo Centrinės Azijos ekspedicijos metu, kuri prasidėjo 1923m. rudenį ir kuriai vadovavo jo tėvas Nikolajus Konstantinovičius. Mokslai liko praeityje, ir prieš Jurijų Nikolajevičių atsivėrė neaprėpiami toliai, leidžiantys panaudoti sukauptas žinias. Nuo 21-erių metų jis pradėjo savarankišką mokslinį tyrinėjamą, kūrybinį darbą.

Šis darbas prasidėjo Rytų Himalajuose, Sikkimo kunigaikštystėje, viename iš senovinės budistų kultūros centrų. Čia, pagal padavimą, gyveno Padma Sambchava, budistinės raudonkepurių sektos įkūrėjas. Čia praėjo keliaudamas į Tibetą Atiša, atnešęs iš Indijos į sniegų šalį Kalačakros mokymą, kuris atspindi budistinę ezoterinę filosofiją.

N.K.Rericho vadovaujama ekspedicija, apsistojusi Dardžilinge, dirbo Sikkime nuo 1923 metų pabaigos iki 1925 metų pavasario. Šio darbo rezultatu tapo turtinga budistinių tibetietiškų tankų kolekcija, išpieštų ant šilko, kurių išsamią analizę J.N.Rerichas  atliko pirmajame dideliame moksliniame darbe "Tibeto tapyba". Dirbdamas Sikkime jaunasis mokslininkas pirmą kartą galėjo panaudoti Tibeto kalbos žinojimą, bendraudamas su vietiniais Tibeto mokslininkais-lamomis.

1925m. rudens pradžioje ekspedicija iš Ladako patraukė vienu iš aukščiausių karavanų kelių pasaulyje per Karokorumsko kalnagūbrį į Sinczian. "Penkių metų laikotarpyje ekspedicija, kurioje man teko dalyvauti,- rašė Jurijus Nikolajevičius, -praėjo didžiulį kelią iš Indijos į šiaurę iki Altajaus ir vėl į pietus, į Indiją per Tibeto kalnyną."

Moksliniai šios ekspedicijos rezultatai, talpinantys vertingus geografinius, etnografinius, archeologinius ir lingvistinius stebėjimus beveik visai neišstudijuotose Azijos srityse, sudaro J.N.Rericho monografijos (tai mokslo veikalas, kuriame nagrinėjamas vienas kuris mokslo klausimas) "Keliai į Azijos širdį" pagrindą. Jurijus Nikolajevičius, veikalo autorius, iškart pateko tarp garsiausių Azijos mokslininkų pirmųjų praeivių. Šioje knygoje Jurijus Nikolajevičius tęsia mokslininkų-keliautojų N.M.Prževalskio, V.I. Roborovskio, G.N.Potanino, Sveno Gideno ir P.K.Kozlovo puikias tradicijas. Tikslus geografinio landšafto aprašymas persipina su istoriniais ekskursais į tolimą Tarimo oazių, Mongolijos stepių ir Tibeto kalnynų praeitį. Daug vietos autorius skyrė Šiaurės Tibeto klajokliams, išsaugojusiems savo kultūroje tolimos Eurazijos klajoklių praeities tradicijas.

Visuose sunkumuose ir išbandymuose, kurie lydėjo ekspediciją, Jurijus Nikolajevičius buvo nepakeičiamas savo tėvo pagalbininkas. Neskaitant išsamaus mokslinio-tyrinėjamo darbo, jis dar buvo atsakingas už visą ekspedicijos organizacinę dalį, kuri nežiūrint į nesuskaičiuojamus trukdymus ir praradimus, 1929 gegužį vis tik pasiekė Indiją.

Ekspedicija leido J.N.Rerichui artimiau susipažinti su Tibeto kalba ir jos dialektais. Pabuvoti lengvose, kilnojamose klajoklių jurtose, kur dar gyvi padavimai apie Geserą, įžymaus centrinės Azijos epo legendinį herojų. Apsilankyti neprieinamuose Pietų Tibeto kalnų vienuolynuose - tikruose senovės Indijos, Nepalo ir Tibeto šventovių lobynuose. Nuo tada Tibeto istorija, ypač klajoklių, kaip dalis centrinės Azijos istorijos, tampa jo mokslinės kūrybos leitmotyvu (t.y. pagrindine mintimi, nuolat besikartojančia per visus kūrinius tema). Iki šių laikų Tibetas išlieka unikaliu senovinio "žvėrių stiliaus", būdingo visam skifiniam pasauliui nuo pietinių rusų iki centro-Azijos stepių, tradicijų saugotoju ir skleidėju. Šioje srityje  ekspedicijos metu padarytus atradimus J.N.Rerichas apibendrino savo klasikiniame veikale "Žvėrių stilius Šiaurės Tibeto klajoklių buityje", ilgai išlikusiu bibliografine retenybe. Šiandien šis kūrinys jau grįžta pas skaitytojus. Šis darbas buvo pradėtas pačiu kritiškiausiu ekspedicijai momentu, kai 1927 metų rudenį, kelyje iš Caidamo link Tibeto kalnagūbrio, su vargu perėję sunkią Danglos perėją (4993 m. virš jūros), ekspedicija nusileido į Nagču upės baseiną (Salueno aukštupys), prie Čurnarken ribos ir buvo netikėtai sulaikyta Tibeto kareivių, kuriems vadovavo Nagču valdytojas.  Šis rėmėsi Lchasos valdžios potvarkiu apie šio rajono neprieinamumą užsieniečiams, egzistavusį Tibete nuo 1792 metų.

Pasas, kurį N.K.Rerichui išdavė Lchasos (Tibeto sostinė) valdžia, buvo paskelbtas negaliojančiu. Rericho laiškai į Lchasą nesulaukė jokio dėmesio ir buvo grąžinami be atsakymų. Ekspedicijos dalyviai buvo priversti praleisti atšiaurią ir  ypač snieguotą 1927/1928 metų žiemą išskirtinai sunkiomis sąlygomis 5 tūkstančių metrų aukštyje virš jūros lygio. Apie šiuos mėnesius, kurie ekspedicijai galėjo virsti paskutiniais, N.K.Rerichas rašė dienoraštyje: "Baigėsi vaistai, baigėsi maisto atsargos. Mūsų akyse žuvo karavanas. Kiekvieną naktį sušalę ir išbadėję gyvuliai ateidavo prie palapinės ir tarytumei belsdavosi prieš mirtį. O ryte mes juos rasdavome kritusius čia pat prie palapinių, ir mūsų mongolai nutemdavo juos už stovyklos, kur laukinių šunų, kondorų ir maitvanagių būriai jau laukė grobio. Iš 102 gyvulių mes praradome 92. Tibeto kalnynuose liko penki mūsų palydovai. Net vietiniai gyventojai neišlaikė žiaurių sąlygų. O juk mūsų karavanas buvo apsigyvenęs vasarinėse palapinėse, neparuoštose žiemojimui Čantange, kuris laikomas viena iš rūsčiausių Azijos vietų."

Reiktų priminti, kad būtent čia , šiame rajone, tarp Nagču ir Danglos perkėlos, 1879 metais buvo priversta pasukti atgal ir N.M.Prževalskio ekspedicija. Jiems nepavyko nueiti į Lchasą. Ir jeigu Prževalskio ekspedicija prastovėjo prie Bumzos kalno 18 dienų, laukdami Lchasos valdininkų sprendimo, tai Rerichai, saugomi tibetiečių būrio, tokio sprendimo laukė 5 mėnesius.

Pagal slaptus gyvenimo įstatymus būtent šis ekspedicijos laikotarpis, kai viskas kabojo tik ant plauko nuo mirties, pasirodė maksimaliai našiausias moksliniu-pažintiniu požiūriu. Rerichai, -neabejotinai tai jų istorinis ir mokslinis žygdarbis,- neprarado dvasios stiprybės! Jurijus Nikolajevičius, dėka puikaus Tibeto tarmių žinojimo ir atviro draugiško būdo, greit susirado draugų tarp vietinių klajoklių-tibetiečių. Sunkiausiomis sąlygomis jis rinko unikalią medžiagą apie Chor-pa klajoklius, kalbančius labai archaiška Tibeto kalbos tarme. Šarugene bonų vienuolyne jis atrado  ikibudistinės Tibeto religijos  surinktų tekstų daugiatomį rankraštį  - senovinio ir daug kur paslaptingo tikėjimo, kurio pavadinimas Bon. Dalis rankraščių buvo paskirta garsiosios Geseriados boniniam variantui, kurią J.N.Rerichas girdėjo tiesiogiai iš tibetiečių klajoklių. "Aš atsimenu tas sėdinčias figūras ir susikaupusius veidus, apšviestus laužo šviesa, - rašė jis apie tai, - ir užsitęsusius iki pusiaunakčio pasakojimus apie valdovo Gesero ir jo septynių karingų draugų didvyriškus žygdarbius. Tuo metu įprastai abejingas klajoklio veidas netikėtai užsiliepsnodavo vidine ugnimi ir pasakydavo daugiau, nei žodžiai apie tai, kad senovinė karinga dvasia dar gyva juose iki šiol".

Taip pat galima pažymėti, kad J.N.Rerichui priklauso teisingiausias mokslinis legendinio centro-Azijos epo apie Geserą, taip ryškiai atgimusio jo tėvo drobėse, gyvavimo laikotarpis. Kūrinio sukūrimą jis priskiria I-o mūsų eros amžiaus viduriui, atiduodamas jį Sianbino klajoklių gentims. Gali būti, kad būtent J.N.Rericho tyrinėjimai atvedė jo tėvą iki mums žinomo didvyriško Gesero įvaizdžio.

Pačiu didžiausiu ekspedicijos atradimu tuo sunkiu laikotarpiu Tibeto kalnyno šiaurėje buvo „žvėrių stilius“, naudojamas klajoklių ginklų puošyboje ir meninėje ornamentikoje. "Žvėrių stiliaus" pavyzdžiai, dvelkiantys paslaptimi akmeniniame pavidale, žiūri į mus nuo Vladimiro ir Jurjevo-Polskio baltų soboro sienų. Apie tai Jurijus Rerichas rašė: "Sunku pasakyti, ar "žvėrių stilius"  priklauso konkrečiai kuriam nors apibrėžtam etniniam žmonių tipui. Aš linkęs manyti, kad šis stilius atsirado tarp įvairių etninių grupių, bet gyvenančių aplinkoje, turinčioje daug bendro. Tai klajoklių ir medžioklių gentys. Nes tik taip galima paaiškinti plačiai paplitusį "žvėrių stilių" - nuo pietinės Rusijos sienų iki Kinijos ir nuo Sibiro taigos iki didingų Transhimalajų viršūnių Tibete."

Tibeto klajoklių buityje aptiktas "žvėrių stilius" tapo dar vienu svariu teorijos apie vieningą senovės klajoklių kultūrą su kultine simbolika liudijimu. Kažkada klajokliai užėmė Didžiąsias Eurazijos stepes. "Nei Lchasos įtaka, nei stiprus Kinijos kultūrinis spaudimas, - rašė J.N.Rerichas, - nesugebėjo sunaikinti senovės Tibeto klajoklių genčių meno". Tibetas-klajoklis dar ir šiandien supančios gamtos glėbyje jaučia dvasinį pakilimą ir seka „žvėrių“ ornamentikos įsakais".

Po priverstinio penkių mėnesių stovėjimo ekspedicija pagaliau gavo leidimą tęsti kelionę į pietus, be teisės užsukti į Lchasą. Šis kelias driekėsi vietovėmis, kuriose dar nei karto nesilankė europietiškos ekspedicijos, todėl jos buvo nežinomos geografijos mokslui. Rerichai dabar keliavo Didžiuoju maldininkų keliu iš Nagču į vakarus per Namru ir Nag-čan sritis prie švento indusams ir budistams Kailaso kalno, kuris randasi į šiaurės vakarus nuo Manasarovaro ežero. J.N.Rericho nuomone tai buvo senovės klajoklių kelias, kuriuo Kukunoro ir Geltonosios upės aukštupio klajokliai atnešė į tolimą vakarinį Tibeto kalnyną savo senovinę klajoklių kultūrą su genties epu ir „žvėrių stiliumi“.

Keliaujant šventuoju keliu ekspedicija aptiko ir pažymėjo žemėlapyje daugybę naujų archeologinių paminklų, kurie dar laukia savo tyrinėtojų. Tarp radinių prie Doring ("Ilgas akmuo") ribos, į pietus nuo Pangoko ežero, pirmą kartą Tibeto kalnyne buvo aptikti akmeniniai statiniai (mengirai ir kromlechai) liudijantys, kad šios kalnuotos vietovės apgyvendintos labai seniai. "Ar galite įsivaizduoti, -rašė N.K.Rerichas,- kaip nuostabu pamatyti tas ilgas akmenų eiles, tuos akmeninius apskritimus, kurie bemat jus perkelia į Karnaką, į Britaniją, į vandenyno pakrantę. Po ilgos kelionės senovės druidai atsiminė savo tolimąją tėvynę. Senovės Bonpo religija galbūt kažkaip susisiekia su tais mengirais? Bet kokiu atveju, tie atradimai užbaigė mūsų tyrinėjimus apie tautų persikraustymą..."

Čia, prie Doring ribos, ekspedicija aptiko visiškai nebūdingą šiai vietovei moterišką galvos apdangalą, panašų į slavišką raudonos spalvos šventinę karūną, papuoštą tiurkiais, sidabrinėmis monetomis arba nukabinėtą karoliukais. Šenza-Dzongo (Sendža) srityje, Transhimalajuose, Rerichams pavyko rasti senovines kapavietes, primenančias Altajuje ir rusiškose pietų stepėse matytas kapavietes. "Gaila, kad Tibete uždrausti kasinėjimai, sakoma, kad Buda uždraudė judinti žemės gelmes".

Pasiekusi sūrųjį Terinamo ežerą ekspedicija  pasuko į pietus ir, persikėlę per Sangmo-Bertik perėją (5818m.virš j.l.), kirto Transhimalajus, 1907 metais atrastus žinomo švedų keliautojo ir Centrinės Azijos tyrinėtojo Sveno Gedino, kuris buvo vienu iš arijų kultūros šaknų ieškotoju. Jo darbus J.N.Rerichas labai vertino.

Himalajai sudaro didžiąją vandenskyrą tarp Indijos vandenyno ir Vidurio Azijos, neturinčios nuotėkio į vandenyną. Nusileidus į Cangpo (Brachmaputros) upės aukštupį, ekspedicija užfiksavo Lapčungo ežero rajone paskutinę megalitinių paminklų grupę. Megalitai, surasti Rerichų, žymiai išplėtė iki šiol žinomas mokslui jų išsidėstymo vietas. Reiktų pažymėti, kad analogiški megalitiniai paminklai vėliau buvo atrasti Vakarų Nepale. Tai padarė įžymus Tibeto tyrinėtojas italas Dž. Tučči, J.N.Rericho kolega-mokslininkas.

Suvokdamas tolesnę Tibeto archeologinių ir Eurazijos klajoklių pasaulio tyrinėjimų būtinybę, J.N.Rerichas rašė: "Didžiosios klajoklių imperijos, milžiniškos savo užmačiomis ir užimama geografine erdve, dar ir šiandien lieka beveik neištirtos... Vieninteliai daiktiniai paminklai tautų judėjime yra daugybė kurganų grupių arba kapaviečių, išsimėčiusių visoje Rusijos-Azijos stepių platumoje, tame su niekuo nepalyginamame klajoklių buities lopšyje". Būtent tų stepių platumos, nusidriekusios ištisine juosta nuo Karpatų vakaruose iki Didžiojo Chingano rytuose, daug amžių tarnavo gyvenimišku pagrindu ir arealu skifų, hunų, tiurkų ir mongolų klajoklių kultūrai. Pakeitusias viena kitą klajoklių kultūras J.N.Rerichas stebėjo kaip specialios orientalistikos atšakos dalyką - nomadistiką (t.y. mokslas apie klajoklius, kurių praeitis anksčiau nebuvo mokslininkų studijuojama specialiai).

J.N.Rericho širdyje reiktų ieškoti atsakymo į klausimą, kuo jį viliojo klajoklių šalis Azija, kurios studijavimui buvo atiduoti darbingiausi gyvenimo metai. Geserchano veide, įtempiančio strėlę ant piestu stojančio arklio, degančio dangaus fone (viename iš N.K.Rericho paveikslų), jis jautė neišsenkančią Eurazijos stepių jėgą, kurios likimai tampriai ir nenutrūkstamai susipynę su jo paties Tėvynės likimu. Ir jis galėjo pakartoti tą patį, ką ir Dostojevskis, kad "Rusija ne tik Europoje, bet ir Azijoje..., kad rusas ne tik europietis, bet ir azijietis."

Indijoje, Kulu slėnyje, kuris XX a. išgarsėjo kaip vieta, kurioje gyveno Rerichų šeima, Rerichai įsikūrė 1928m. pabaigoje. Vaizdingas slėnis, besidriekiantis  vakarų Himalajuose tarp spindinčių saulėje snieguotų viršukalnių, rūpestingai saugo praeities lobius: indiškų ir budistinių šventyklų griuvėsius, senovinius nežinomų genčių kapus, retus augalus, paukščius ir gyvūnus. Kulu slėnis apgaubtas prisiminimais apie šventus, didžiuosius pasakotojus, apie dvasinius Indijos vadovus. Čia, pagal padavimą, buvo parašyta "Atharvaveda", gyveno Vjasa, legendinis "Mahabharatos" kūrėjas. Būtent čia 1929m. N.Rerichas įkūrė Himalajų tyrinėjimo institutą, kaip vieną iš svarbiausių ekspedicijos rezultatų, kuris virto savotiška stacionaria kompleksine ekspedicija, įsikūrusia kalnuose.

Dvylika metų, nuo 1930 m. iki 1942m., kol antras pasaulinis karas nutraukė šio centro veiklą, nepamainomu direktoriumi ir instituto siela buvo Jurijus Rerichas, kuris taip apibūdino šios unikalios mokslinės įstaigos veiklą: "Himalajų tyrinėjimo institutas susidėjo iš dviejų skyrių - botanikos ir etno lingvistinio, kurie tuo pačiu ieškojo archeologinių paminklų... Institutas neliko abejingas ir kosminių spindulių aukštumų sąlygomis studijavimui... Buvo surinkta turtinga Tibeto farmakopijos kolekcija, tarp kitko šiame ilgalaikiame darbe aktyviai dalyvavo ir Tibeto lamos-gydytojai."

Tuo pačiu metu Kalugoje K.E.Ciolkovskis ir A.L.Čiževskis vykdė bandymus su kosminiais spinduliais.

J.Rerichas dirbo intensyviai. 1931m. straipsnyje "Tibeto archeologinės problemos" jis pirmą kartą aiškiai išdėstė Tibeto archeologines užduotis: pateikė archeologinių paminklų gyvavimo periodus ir pradėjo tyrinėti naujus objektus. 1932m. J.N.Rerichas publikuoja savo darbą "Kalačakros studijavimas", ezoterinį mistinį-filosofinį budistų traktatą, kuriame kalbama apie laiko sakralizacijos problemas. Šis darbas atspausdintas periodiniame Himalajų tyrinėjimo Instituto leidinyje. Tai iki šiol neįvertintas iškilaus rusų mokslininko kūrybos šedevras. Kalačakros (Laiko Rato) Mokymas buvo paskutinė budizmo vystymosi fazė tėvynėje, Indijoje, iš kur XIa. persikėlė į Tibetą. Vis tik religinės tradicijos, susietos su šiuo mokymu, nueina giliai į praeitį, kur atsiremia į ikibudistinius indo-Irano ir iš dalies sino-tibeto mistinius-simbolinius mokymus ir kultus. Kaip pasakoja budistinis padavimas, šį mokymą pirmą kartą paskleidė pats Buda vieno įsikūnijimo Šambaloje metu.

Jurijus Rerichas, regėdamas praeities vaizdus, siekė suvokti šio mokymo esmę ir suprasti jo reikšmę žmonijai. Nors praėjo daugiau nei šešiasdešimt metų nuo šio kūrinio publikacijos, iki šiol Europos orientalistikoje neatsirado nieko panašaus pagal gilumą ir apibendrinimo lygį. Šis puikus kūrinys - pats tikriausias paminklas didžiam mokslininkui, davusiam Kalačakros apmąstymų ir tyrinėjimų programą daugelį metų į priekį... Be šio nedidelio, bet spindinčio kaip briliantas, J.Rericho kūrybos šedevro sunku būtų prasiskverbti į rytų bendražmogiškų kultūrinių tradicijų laiko sakralizacijos ištakas, taip aktualias šiandien.

1933m.pasirodo straipsnis "Lachulos Tibeto dialektas", skirtas iki šiol visiškai nestudijuotai mažos Tibeto kunigaikštystės Vakarų Himalajuose kalbai. Paskutiniai trys J.Rericho darbai, kaip ir daugelis kitų, buvo išspausdinti periodiniame Himalajų tyrinėjimo instituto leidinyje.

1933-1935m. N.Rerichas kartu su sūnumi Jurijumi po kelionės į Europą ir Ameriką įvykdo dar vieną ekspediciją į Mandžiūriją, Vakarų Kiniją, Vidinę Mongoliją ir aplanko Japoniją. J.Rericho žvilgsnis neaplenkė ir Pietų Azijos šalių: Ceilono, Birmos, kur jis studijavo savitas pietinio budizmo kultūros formas. Jurijus skyrėsi savo sugebėjimu labai giliai suvokti vidinį stebimų tautų gyvenimą, o raktas į šį suvokimą buvo puikus rytų kalbų žinojimas.

Pastoviai dirbdamas Vakarų Himalajuose J.Rerichas palaikė tamprius mokslinius ryšius su tokiais žinomiausias orientalistais, kaip V.M.Aleksejevas, .J.Vladimircevas,  Žozefas Hakenas, V.V.Golubevas, F.I.Ščerbackis,  G.V.Vernadsnis, V.F.Minorskis,  Aurelis Steinas, Džiuzepė Tučči ir daugelių kitų pasaulinio mokslo atstovų.

Pats žymiausias mokslinis pasiekimas šiame periode, atnešęs J.Rerichui pasaulinę šlovę buvo dabas "Golubyje annaly"("Žydrieji analai"). Tai vieno iš svarbiausių kūrinių apie Tibeto istoriją komentarų vertimas, kurį 1476-1478 metais sukūrė Tibeto istorikas Go-lo-cava Šon-nu-pal. Šiame darbe J.Rerichas pirmą kartą išryškino sudėtingus ir supainiotus Tibeto VII-IX a. istorijos ir chronologijos klausimus. "Žydrieji analai" apvainikavo  tibetologijos epochą ir iki šiol laikomas vienu iš viduramžių Tibeto istorijos ir kultūros studijavimo fundamentų.

J.Rerichas, priešingai europinės orientalistikos tradicijai, Tibetą studijavo ne kaip izoliuotą kalnų rajoną Azijos centre, o kaip išskirtinę vietą planetoje, kur reiktų ieškoti atsakymų daugelio šalių ir tautų istoriniuose likimuose, kartais net stipriai nutolusių nuo Tibeto laike ir erdvėje. Išskirtinį dėmesį jis skyrė eposui apie Geser-chaną - Centrinės Azijos "Ilijadai". J.Rerichui  kelionės į Tibetą metu pavyko gauti unikalų Tibeto versijos "Geseriada" ekzepliorių, kurį paruošė ir išleido R.Steinas. Kaip stipriai Gesero tema traukė Jurijų galima spręsti iš to, kad 1942m. jis rašo darbą "Pasakojimas apie valdovą Geserą iš Lingų šalies", kuriame apibendrindamas visus žinomus duomenis apie Geserą prieina išvados, kad pagal stilių ir kalbos išskirtinumus tas epas yra V-VI m.e., o jo ištakos, galimas dalykas, nusidriekia į dar ankstesnius amžius...

Pasakojimai apie Geserą atskleidžiami savituose eschatologiniuose Centrinės Azijos vaizdiniuose (t.y. idėjos apie pasaulio pabaigą), taip paplitusiuose Vakaruose mūsų eros pradžioje ir perkeltus iš vieno kontinento į kitą klajokliais Eurazijos vėjais. Tos eschatologijos senumas akivaizdus, o kadangi Eurazijos stepės nuo neatmenamų laikų tampriai susietos su Rytais ir Vakarais, ta įtaka buvo paimta už gilų mokslinį fundamentą. Todėl J.Rerichas galvojo, kad galima rasti bendrumą tarp Gesero ir Romos Cezario (Ciesoriaus) titulo, kuris galėjo būti pasiskolintas šiaurės-vakarų Tibeto genčių iš Chotano, kur romėnų įtaka pastebima nuo pirmų mūsų eros amžių. Mintys apie Eurazijos stepių klajoklių vientisumą pastebimos daugelyje J.Rericho darbų, susijusių su klajokliais. Jos brendo ne tik kabinete prie rašomo stalo, bet ir kelionės palapinėje ar klajoklių jurtoje. Tos mintys - tai mąstytojo ir klajoklių kultūrų tyrinėtojo visapusiškos mokslinės analizės ir gyvenimiško suvokimo rezultatas.

1948m. pradžioje, tuoj po tėvo mirties, Jurijus Nikolajevičius kartu su mylima motina J.I.Rerich, palieka Kulu slėnį. Čia prabėgo beveik dvidešimt įtempto kūrybinio polėkio metų šeimos rate, kur moksliniai ir dvasiniai interesai tampriai persipynė su jo paties interesais ir siekiais. Prasideda naujas etapas jo gyvenime.

Apie dešimt paskutiniųjų gyvenimo Indijoje metų (nuo1948m. iki 1957m.) J.N.Rerichas praleidžia Rytiniuose Himalajuose - ten, kur prieš ketvirtį amžiaus jis žengė pirmus savarankiškus mokslinės veiklos žingsnius. Čia, Kalimponge, Sikkimo kunigaikštystės pasienyje, šalia patriarchinių himalajiškų viršukalnių Džomolungmos (Eversto) ir Kančiandžiungos, taip ryškiai įamžintų Nikolajaus ir Sviatoslavo (sūnaus ir brolio) Rerichų drobėse, jis išleidžia eilę puikių veikalų. Prie jų priskiriama "Amdosų tarmė". Tai tyrinėjimai apie iki šiol beveik nežinomą mokslui amdosų dialektą. Taip pat pirmą kartą išverstas fragmentas iš "Geseriados". Tuo pačiu metu Jurijus užbaigia istorinio-geografinio paminklo "Dharmasvamos gyvenimas" vertimą, kurį užrašė tibetas piligrimas XV a. aplankęs Indiją. Šis veikalas turi ypatingą svarbą studijuojant viduramžių Indijos budizmą. Kaip ir daugelis kitų veikalų jis iki šiol neišverstas iš anglų kalbos net į gimtą rusų kalbą ir mažai kam prieinamas.

Už savo darbus Centrinėje ir Pietų Azijoje - kalbų, literatūros, istorijos, archeologijos ir etnografijos  studijavimą - J.Rerichas buvo išrinktas Karališkosios Azijos draugijos Londone, Azijos draugijos Bengalijoje, Paryžiaus geografų draugijos, amerikietiškų Archeologinių ir Etnografinių bendrijų nariu ir dar daugelio kitų.

Apie trisdešimt metų Jurijus Rerichas pragyveno Indijoje , bet visus tuos metus, kaip ir jo tėvas, jis liko ištikimas savo tėvynės patriotas. Jis nepriėmė kitos pilietybės. Kai 1941m. Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą, jis nedelsdamas išsiuntė į Londoną TSRS pasiuntiniui telegramą, prašydamas užrašyti jį savanoriu į Raudonosios Armijos gretas...

1957m. rudenį pagaliau išsipildė Jurijaus viso gyvenimo svajonė - jis sugrįžo į Tėvynę.

Deja, neįmanoma be sunkaus dvasinio sopulio ir  gėdos jausmo prisiminti apie paskutinį Jurijaus Rericho gyvenimo periodą Maskvoje ir apie tą šaltą priėmimą, kurį jis čia sutiko. Ilgai laukta Motina, virto pamote...

„Nesuprantu, - sakydavo jis dažnai, - kas vyksta? Visos mano pastangos nuskęsta kaip smėlyje, ir atsimuša į sieną... Jie neleidžia man dirbti...“

Kas jie? - „Nežinau“, - atsakydavo liūdnai.

Priėmimo formalumai buvo išlaikyti: jam davė butą, įteikė filologijos mokslų daktaro diplomą. Ir tuo pačiu metu Jurijus Nikolajevičius Rerichas, klajojantis "kultūros riteris", pasaulinio garso mokslininkas, grįžęs su neaprėpiamu žinių lobynu, atvežtu savanoriškai ir su meile į savo šalį, savo tautai ir nepakartojamai šalies kultūrai, buvo iškart pažemintas, "pastatytas į vietą". Jam buvo atimta galimybė realizuoti savo kūrybines užmačias. Jis atsidūrė kietoje "partinėje" globoje.

Orientalistikos Institute užsiėmimams su aspirantais nebuvo rasta geresnė vieta, kaip po laiptais. Nebuvo sudaryta galimybė organizuoti leidybinę veiklą. Jo nebeišleido į Mongoliją  tęsti mokslinį darbą. Pasirodžius "Dhammapadai" - kaip skelbia legendos paties Budos išsireiškimų rinktinei ( J.N.Rerichas buvo vyriausiu redaktoriumi)- jį "auklėjo" partiniuose susirinkimuose, vadindami "buržuaziniu mokslininku". Jo vardas kažkodėl beveik visai nebuvo minimas spaudoje.

J. Rerichas vadovavo visiems tibetologiniams darbams Tarybų Sąjungoje, vadovavo religijos ir filosofijos istorijos sektoriui Indijos institute; buvo vienas iš pagrindinių iniciatorių atnaujinant Rytų senovės filosofijos ir literatūros paminklų vertimus ir aktyvus redkolegijos "Bibliotheca Budhica" narys, o taip pat pirmą kartą šalyje pradėjo dėstyti vedų kalbą. Jau Maskvoje J.Rerichas užbaiginėjo viso savo gyvenimo pagrindinį darbą - Tibeto -sanskrito-rusų-anglų kalbų žodyną, apimantį apie šimtą autorinių lapų, kuris ne taip seniai buvo išleistas. Jau po mirties išleista knyga „Tibeto kalba“, praėjus  120 metų  po akademiko J.Šmidto knygos "Tibeto kalbos gramatika" ir beveik 50 metų po profesoriaus G.Cybikovo darbo "Mokymo priemonė tibeto kalbos studijavimui". Tokiu būdu tai buvo trečias rusiškas leidinys, skirtas Tibeto kalbai.  J.Rericho knygoje "Pagrindinės tibetų kalbos žinojimo problemos" pirmą kartą mokslo pasaulyje buvo pavaizduotas lingvistinis Tibeto žemėlapis, atspindintis istorinį kalbos vystymąsi nuo VI m.e. amžiaus, tibetologams parodyta pagrindinė kryptis - naujos Tibeto literatūrinės kalbos priartinimas prie šnekamosios.

Per trumpą savo darbo Maskvoje laikotarpį  J.Rerichas publikavo ir paruošė leidybai  didelį kiekį straipsnių, dauguma kurių mėgiama tema - kultūriniai istoriniai Azijos tautų ryšiai.  Jo tyrinėjimai "Mongolų-tibetų santykiai XII-XIV a." užduoda klausimą apie būtinumą "atsisakyti nuo kai kurių nuostatų apie mongolų genčių būdo primityvumą XII a." ir atskleidžia  sudėtingą  budistų vienuolynų vaidmenį kultūriniame-politiniame  Tibeto gyvenime ir jų ryšiuose su mongolais.

Ypač reiktų pažymėti ilgalaikį J.Rericho darbą išlikusį rankraščiuose "Vidurio Azijos istorija", kurį jis dirbo dar Indijoje ir kurį buvo numatęs užbaigti tėvynėje. Kūrinys supažindina  su Centrinės Azijos  politine ir kultūrine istorija nuo senovės iki pasirodymo arenoje Timūrui, kada 1370 metais jis  pradėjo kurti paskutinę didžiąją Vidurinės Azijos imperiją.  Reikia manyti, kad  terminą "Centrinė Azija"  J.Rerichas suprato kaip sričių visumą, nusidriekusią  nuo Kaukazo vakaruose iki Didžiojo Chingano rytuose ir nuo Himalajų pietuose iki Altajaus šiaurėje. Šis darbas - vienintelis tokio tipo tyrinėjimas kultūriniame-istoriniame plane, apimantis svarbiausius Eurazijos valstybinių ir kultūrinių mokymų perspektyvų likimus. Svarbų dėmesį reiktų skirti dalims apie mongolų istoriją ir Tibeto ypatumus, kuriuose pasakojama apie Didįjį tautų persikraustymą. Daug dėmesio čia skirta kušanams (I-IV m.e.), sugebėjusiems ant Graiko-Baktrijsko karalystės griuvėsių sukurti plačią imperiją, lenktyniaujančią pagal blizgesį su Roma, sustabdžiusia Kinijos Chano ekspansijos kelią į Vakarus ir tapusia graikų-budistinio meno ir machajistinio budizmo tėvyne, užkariavusia vėliau beveik visą Centrinę ir Rytinę Aziją.

J.N.Rerichas taip pat buvo vienas iš iniciatorių, siūlančių sukurti tarptautinę komisiją iš Tarybų Sąjungos, Indijos ir Afganistano archeologų ir orientalistų, kuri galėtų plačiau ir visapusiškiau  studijuoti kušanų problemas ir galėtų rengti bendrus archeologinius kasinėjimus vietoje.

Viena mėgiamiausių J.Rericho temų buvo kultūrinių ryšių tarp Indijos Ir TSRS sutvirtinimas.  Šiai temai jis liko ištikimas visą gyvenimą. Tarp jo tyrinėjimų , skirtų šiai temai, yra straipsnis, priskiriamas vienam iš paskutinių jo darbų.  Dar 1944m. J.N.Rerichas publikuoja darbą "Indologija Rusijoje", kur pirmą kartą trumpai aprašoma Rusijos misija indianistikoje su trumpais gyvenimų aprašymais visų vedančiųjų atstovų.

J.N.Rericho paskaitos Maskvoje ir Leningrade  apie N.K.Rericho ekspedicijas, jo gyvenimą ir kūrybą visada vykdavo sausakimšose salėse ir susilaukdavo plačiausio atgarsio. Jurijus Rerichas aktyviai dalyvavo susitikimuose TSRS-Indija ir TSRS-Ceilonas, stiprino šalių draugiškus tarpusavio santykius. Jis buvo aktyvus Sąjunginės geografų draugijos narys.

J.Rerichas nepriklausė tiems mokslininkams, kurie užsidaro su savo mokslu kabinete. Jis organizuodavo tėvo paveikslų parodas ir  reguliariai jose dalyvaudavo. Jis lankė simfoninius koncertus Maskvos konservatorijoje ir teatrus.

J.N.Rerichas į tėvynę sugrįžo pilnas jėgų, raudonskruostis sveikas žmogus, o po dviejų su puse metų netikėtai mirė "neaiškiomis aplinkybėmis". Visiems, kurie jį pažinojo ir mylėjo, -o tokių buvo dauguma - žinia apie mirtį buvo sutikta kaip perkūno trenksmas iš giedro dangaus, kaip tragedija, kaip neatitaisoma netektis rusų ir pasaulio mokslui.

J.N.Rerichas suspėjo pakloti fundamentą naujo mokslo - nomadistikos (mokslas apie klajoklius, kurių praeitis anksčiau nebuvo mokslininkų studijuojama specialiai) pastato statybai, bet pats pastatas liko nebaigtas. Nepaisydamas kliūčių jis, karys ir keliautojas iš prigimties, spėjo per du su puse metų padaryti tiek, kiek niekas kitas nebūtų sugebėjęs padaryti - sukūrė tibetologijos mokyklą.

Jurijus Nikolajevičius Rerichas 
visiems laikams išliks "Kultūros Riteriu" ir nacionalinių tradicijų saugotoju. 
Jis baigė trijų universitetų rytų skyriaus studijas (Sorbonoje, Oksforde, Harvarde), žinojo aštuonias europines ir dvidešimt dvi rytų kalbas, orientalistas ir  pasaulinio garso kultūrologas. Ekspedicijos po Centrinę Aziją metu  vertėjavo iš daugelio kalbų ir tarmių. Indijoje vadovavo Himalajų tyrinėjimo institutui "Urusvati".  Sugrįžęs į tėvynę sukūrė tibetologijos mokyklą ir padėjo pagrindus naujam mokslui - nomasdistikai. 


Apie jo mokslinę veiklą žinoma gerokai mažiau, nei apie kitų Rerichų šeimos narių kultūrinę veiklą. Biografijos aprašyme pasistengėme nors dalinai užpildyti šią tuštumą.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©