Nikolajus Konstantinovičius Rerichas

Spausdinti
Kategorija: Rerichų biografijos
Parašyta Šeštadienis, 22 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Nikolajus Konstantinovičius Rerichas (1874-1947)

Rusų dailininkas, mąstytojas ir visuomenės veikėjas, visą savo gyvenimą tarnavęs grožiui ir žinioms.
"Širdingumas, Išmintis, Darbas ir Kantrybė - principai, kuriais jis vadovavosi visą savo gyvenimą. Visose N.Rericho pasirinktose gyvenimo kryptyse jautėsi harmonija - tai buvo pastovus ėjimas į žinomą ir trokštamą tikslą. Jo paveikslai įkūnija gėrį, tiesą ir grožį taip stipriai, kad jų poveikis neišvengiamas. Jie pasakoja apie naują jėgą, įeinančią į gyvenimą, kuri turi pritraukti žmogų prie naujų ir daug kilnesnių siekių. N.Rerichas buvo tikras patriotas ir karštai mylėjo Tėvynę, bet tuo pačiu metu jis priklausė visiems. Visas pasaulis virto jo veiklos lauku. Visa žmonija jam buvo artima. Kiekviena šalis jam kėlė neeilinį susidomėjimą ir svarbą. Kiekviena filosofija, kiekvienas gyvenimo mokymas jam buvo tik galimybė aiškiau suprasti žmogaus prigimtį, o jo paties gyvenimas buvo nenutrūkstantis ėjimas į Ateitį”
Taip apie savo tėvą kalbėjo Sviatoslavas Rerichas

N.K.Rerichas gimė 1874 spalio 9d.( rugsėjo 27d.) Peterburge žymaus notaro Konstantino Fiodorovičiaus Rericho šeimoje. Baigė įžymiąją Karlo Majaus gimnaziją. Anksti pradėjo domėtis istorija, archeologija. Mokydamasis dalyvavo kasinėjimuose, rašė apsakymus, daug piešė. 
Tuo pačiu metu jis mokėsi Peterburgo universitete juridiniame skyriuje ir Imperatoriškoje menų Akademijoje pas garsųjį dailininką Archipą Ivanovičių Kuindži. Neeilinė dėstytojo asmenybė išsiskyrė tarp kitų savo nesavanaudišku tarnavimu menui. Dėstytojas buvo mylimas tarp studentų už suteikiamą pagalbą, dažnai net materialią. Būtent Kuindžis palaikė ir vystė savo auklėtinio N.K.Rericho kūrybinį individualumą, stiprino jo dvasią, mokė siekti tikslo ir vystė platų požiūrį į pasaulį. Švelnūs atsiminimai apie šį nepaprastą žmogų lydėjo Rerichą visą gyvenimą. 
Studentaudamas Rerichas pabando suorganizuoti kultūrinę-švietėjišką draugiją - būsimųjų dailininkų savišvietos būrelį. Sukuria įstatus ir teminių užsiėmimų (filosofijos, estetikos, archeologijos, istorijos, literatūros) programą. Būrelis liko popieriaus lapuose, bet jaunas dailininkas nenusiminė, suprasdamas, kad atliktas darbas padidino jo organizacinę patirtį. 
Žingeidus protas, trauka menams ir mokslui suartino jaunąjį Rerichą su žinomiausiais to meto kultūros veikėjais - V.Stasovu, I.Repinu, N.Rimskiu-Korsaku, D.Grigorovičiu, S.Diagilevu, A.Benua. Ne pagal amžių platus Nikolajaus Konstantinovičiaus akiratis stebino jau tada:  kiekvieną vasarą archeologiniai kasinėjimai; lekcijų klausymas Archeologijos institute, pirmieji literatūriniai darbai ir, žinoma, dailė, o siužetų darbams niekada netrūkdavo. 
Toli gražu ne visi pirmieji N.K.Rericho tapybos darbai išsiskyrė originalumu ir ypatingu dailininko braižu. Ir vis tik visus juos vienijo vienas bruožas -ryškus ateities kelias, gilus susidomėjimas ir tikėjimas kūrybos galia. 1897m. buvo nutapytas pirmas rimtas kūrinys "Гонец" ("Nešantis žinią"), tai diplominis darbas, kuris atlaikė neeilinę kritiką ir buvo nupirktas paties Tretjekovo į savo galeriją. 
1898m., būdamas 24-ių metų, N.Rerichas vienu metu susilaukia dviejų viliojančių ir įdomių pasiūlymų - tapti muziejaus direktoriaus pagalbininku Imperatoriškoje Menų Draugijoje ir redaktoriaus pagalbininku menų žurnale. Jis priėmė abu. Panašiai tuo pačiu laikotarpiu jis pradeda bendradarbiauti su nauja menininkų draugija „Мир искусства“ („Meno pasaulis“). 
1899m. Rericho gyvenime įvyko dar vienas svarbus įvykis. Vasarą, atvykęs archeologinių kasinėjimų į Bologą, kunigaikščio P.A.Putiatinio dvare jis susipažino su Jelena Ivanovna Šapošnikova, kilusia iš senos dvarininkų Goleniščevų-Kutuzovų giminės. Tai buvo neeilinio mąstymo mergina, giliai besidominti istorija, literatūra ir filosofija. Jelena iš karto tapo artima jo dvasiai. Siekių bendrumas ir abipusė simpatija greit peraugo į tvirtus jausmus. 1901 metų lapkričio mėnesį jauni žmonės susituokė. 
Visą gyvenimą jie praeis kartu ranka rankon, dvasiškai ir kūryboje papildydami vienas kitą. Filosofė ir rašytoja Jelena Ivanovna pasidalins su Nikolajumi Konstantinovičiumi visais jo troškimais ir sumanymais. Jų vyresnysis sūnus Jurijus taps žinomu mokslininku-orientalistu (востоковед), o jaunesnysis sūnus Sviatoslavas pasirinks tėvo kelią, taps žinomu dailininku. 
Užtikrintai ir atkakliai, su pribloškiančiu darbštumu ir optimizmu dailininkas žengia į savo meistriškumo viršūnes. 1900-1901 metais, pirmo apsilankymo Prancūzijoje metu jis mokosi pas žinomus dailininkus Fernaną Kormoną ir Piuvi de Šavaną. 
Grįžęs į namus su naujomis jėgomis pasineria į dar gilesnį rusų senovės studijavimą. Aistringas susižavėjimas archeologija ir istorija daugeliu atveju nulemia jo paveikslų siužetus - senoji, pagoniškoji Rusia, ryškūs liaudies epų pavyzdžiai, dar nepaliestų gamtos stichijų pirmykštis didingumas... 1903 metais Rerichas kartu su žmona išvyksta į kelionę, kurios metu aplanko senovės Rusijos miestus - Vladimiro-Suzdalės ir Maskvos, Pskovo ir Tverės žemėse. Rezultatas - daugiau šimto etiudų, atkuriančių nuostabius architektūrinių paminklų vaizdus. 
1907 metais prasideda dar vienas dailininko kūrybos etapas - teatralinė dekoracinė tapyba. Rerichas sukuria dekoracijas N.A. Rimskio-Korsako pastatymui "Snieguolė", A.P.Borodino "Kunigaikštis Igoris", R.Vagnerio "Valkirija", M.Meterlinko "Princesė Malen", G.Ibseno "Peras Giuntas", I.F.Stravinskio "Šventasis pavasaris". 1914 metais Talaškine, prie Smolensko, dailininkas užbaigia Šventosios Dvasios cerkvės dekoravimą. 
1906 metais Rerichas paskiriamas Visuomenės Menų Skatinimo Mokyklos direktoriumi. Tai pati didžiausia meninio mokymo įstaiga tuometinėje Rusijoje. Jis surenka puikius dailininkus ir pedagogus - A.A.Rylovą, A.V.Ščiusevą, I.J.Bilibiną, N.S.Samokišą. Mokykloje kiekvienais metais atidaromos naujos klasės, plečiamas pedagogų ratas. Pagrindinis mokyklos tikslas buvo ugdyti meninį skonį ir kūrybinį savitumą. Nikolajus Konstantinovičius siekė, kad grožio suvokimas jaunam žmogui padėtų kurti, o menas užpildytų paprastą, kasdieninį gyvenimą. 1909 metais Rerichas tampa Rusijos Menų Akademijos akademiku. 
Rericho pasaulėžiūra, kaip ir kiekvieno žmogaus, formavosi ne iš karto. Vyko tai ne tik rusų meno ir istorijos atspindyje. Jau 1900 metais jo literatūrinėje kūryboje aiškiai jaučiasi Rytų įtaka. Ypač jį domina Indija - jos senovės kultūra, puiki gamta, turtingiausios dvasinės tradicijos. Ir tai nėra atsitiktinumas. Tyrinėdamas senovės Rusijos tradicijas, leisdamasis vis į gilesnius istorijos klodus, į priešistorines gelmes, kuriose dar tik formavosi žmonių visuomenė ir jos būsimi pasiekimai, Rerichas neišskyrė rusų kultūros ir nelaikė jos kažkuo atskiru ir izoliuotu nuo pasaulio. Straipsnyje "Kūrybos džiaugsmas" jis rašo, kad Rusija visada jam buvo tuo stebuklingu, vieninteliu pasaulyje kraštu, į kurį likimo keliai atvedė daugelį pasaulio keliauninkų. Dauguma tų kelių prasidėjo Rytuose, Indijoje. Mintys apie paslaptingąjį "civilizacijos lopšį" domino Rerichą ne tik kaip istoriką ir archeologą, bet kaip ir filosofą. 
Nuo jaunų dienų N.Rerichas rimtai domėjosi žmogaus doroviniu tobulėjimu ir dvasiniu pasikeitimu, šlovindamas savo kūriniuose bendradarbiavimą, darbą, gėrį ir grožį. Jo mintys apie bendras dvasines žmonijos vertybes ir ypatingą Rusijos vaidmenį, kaip jungiamosios grandies tarp Rytų ir Vakarų, atitiko puikių tuometinių rusų filosofų mintis (N.A.Berdiajevas, P.A.Florenskis, N.O.Losskis, V.S.Solovjovas). 
Teisingai manydamas, kad pagrindiniai etiniai įstatymai buvo suformuoti dar gilioje senovėje, mūsų civilizacijos aušroje, Rerichas ieško atsakymų pirminiuose buities šaltiniuose - mituose, legendose, seniausiose filosofinėse sistemose, studijuoja Rytų mąstytojų darbus. Nežiūrint į tai, kad dailininko mąstymas niekada nenukrypsta nuo tvirtų realistinių pozicijų, jo paveikslai vis daugiau įgauna simbolinį charakterį, pasakodami apie amžiną gėrio ir blogio opoziciją, dvasinių tradicijų priimtinumą ir žmogaus atsakomybę už savo likimą ir jį supantį pasaulį. 
1916 - 1918 metais pablogėjus sveikatai Rerichas pastoviai gyvena Karelijoje. Po revoliucinių įvykių jis su šeima atsiduria už Tėvynės ribų. Dailininkas nepraranda dvasios stiprybės. Padedant draugams Stokholme atidaroma paroda. Toliau paroda keliauja per Suomiją, Norvegiją, Daniją, Didžiąją Britaniją. 
1920 metais Rerichai atvažiuoja į Ameriką. Nikolajaus Konstantinovičiaus kūriniai su didžiausiu pasisekimu demonstruojami dešimtyse miestų, aplink buriasi pasekėjai ir bendraminčiai. Kultūrinė-švietėjiška veikla tęsiama. 1921 metais Niujorke atidaromas Suvienytų Menų Institutas, kurio pagrindinį tikslą Rerichas įžvelgia tautų suvienijime kultūroje ir mene. Beveik tuo pačiu metu Čikagoje įkurtas dailininkų susivienijimas "Cor Ardens" ("Liepsnojančios širdys"), o 1922 metais atidarytas tarptautinis kultūrinis centras "Corona Mundi" ("Pasaulio vainikas"). 1923 metų gruodį duris atvėrė Rericho vardo muziejus Niujorke, turintis turtingiausią dailininko drobių kolekciją. 
1923 metais išsipildo slapčiausia dailininko svajonė, gruodžio 2 dieną Rerichas ir jo šeima atvyksta į Indiją. Mažiau, kaip per mėnesį, Rerichai spėja susipažinti su senovės Elefanto, Džaipuro, Agros, Sarnatcho, Venareso, Kalkutos istoriniais paminklais. Gruodžio pabaigoje jie apsistoja nedidelėje Sikkimo kunigaikštystėje, Rytų Himalajuose. Sikkime atlikti pirmieji moksliniai tyrinėjimai, aplankyti senovės vienuolynai, įvyko daugybė susitikimų su mokslininkais ir vietos išminčiais. Visi tie įvykiai vis labiau ir labiau kreipia Rericho mintis įvykdyti rimtą ekspediciją Per Centrinę Aziją. 
Po pusantrų metų ekspedicija prasidėjo, tapusi kulminaciniu įvykiu Rericho gyvenime. Kelionė tęsėsi nuo 1925 metų kovo iki 1928 metų gegužės: Kašmyras-Lechas-Chotanas-po dviejų mėnesių praleistų Maskvoje (papildymas)-Altajus-Mongolija-Tibetas-Dardžilingas. Tokiu maršrutu Centrinė Azija dar nei karto nebuvo ištyrinėta. Pirmą kartą žemėlapyje buvo pažymėtos dešimtys kalnų viršūnių ir perkėlų, surasti archeologiniai paminklai ir rečiausi rankraščiai. Buvo surinkta daugybė mokslinės medžiagos, parašytos knygos „Azijos širdis“ („Сердце Азии“), "Altaij-Himalaij", sukurta apie 500 paveikslų. Taip 1925-1926 metais, 5 mėnesių priverstinio sustojimo Chotane metu, Rerichas sukuria seriją paveikslų "Maitrėja", skirtų Naujam Budos pasirodymui, su kuriuo Rytų tautos sieja naujos eros pradžią. Eros, kur viešpataus taika ir teisingumas. 
Ekspedicijos maršrutas nusitiesė Didžiojo tautų persikraustymo keliu, kuris savo laiku padėjo kultūriniam Rytų ir Vakarų bendradarbiavimui. Tas procesas ne visada buvo taikus, ir vis tiek, nežiūrint į kylančius karus ir užkariavimus, jis padėjo vystytis abiems žmonijos civilizacijos "poliams" - vakarams ir rytams. Ekspedicijos metu Rerichas ne tik ieškojo senovės klajoklių pėdsakų ir materialių kultūros paminklų, jam taip pat rūpėjo įvairių tradicijų priimtinumas skirtingose tautose. Padavimų, ritualų ir papročių tapatumas. Susipažindamas su įvairiomis nacionalinių kultūrų ypatybėmis jis visada ieškojo bendrumo, apjungiančio visas kultūras į vieną visumą, - vieningą bendražmogišką kultūrą. 
Rerichas išsiaiškino "Rytų-Vakarų" problemą, amžiais dominančią mokslininkus ir mąstytojus. Tai jis padarė ne prieštaravimų ir sumenkinimo būdu, o sintezės pagalba, kurios pagrindinė mintis - dvasia, kaupianti patyrimą. 
Ekspedicijoje taip pat dalyvavo Jelena Ivanovna Rerich ir vyresnysis sūnus Jurijus. Nežiūrint jauno amžiaus, Jurijus buvo atsakingas už ekspedicijos saugumą. Jo puikus  Tibeto, mongolų ir hindi kalbų žinojimas leido laisvai bendrauti su vietiniais gyventojais. Be "tradicinio" maršruto tyrinėjimo ekspedicija turėjo dar ir svarbų evoliucinį uždavinį, kurio reikšmę dar tik teks mums suvokti ateityje - keliaudama senovės kultūrų klestėjimo vietomis, ekspedicija pažymėjo ateities kultūros centrus. 
Po ekspedicijos Rerichai įkuria Himalajų tyrinėjimų institutą "Urusvati", išvertus iš sanskrito kalbos reiškiantį "Rytinės žvaigždės spindesys". Ten pat, Himalajuose, Kulu slėnyje, Nikolajus Konstantinovičius ir jo šeima suranda namus. Čia, Indijoje ir prabėgs paskutinysis dailininko gyvenimo periodas. 
1934-1935 metais Rerichas įvykdo dar vieną ekspediciją - į Mandžiūriją ir Vidinę Mongoliją. Kaip ir visada vykdomi archeologiniai tyrinėjimai, renkama kalbotyros medžiaga, tyrinėjami vaistingieji ir sausrai atsparūs augalai. Tuo pačiu metu prasideda darbas, apjungęs daugybę apybraižų, kurios vėliau buvo išleistos knygoje "Moja žizn. Listy dnevnika"( "Mano gyvenimas. Dienoraščio puslapiai"). Pagrindinė apybraižų tema tampa apmąstymai apie dabartinį mokslą ir meną, politinius įvykius ir visuomeninį gyvenimą. Apybraižos parašytos suprantama, vaizdinga kalba ir prieinama forma. Jos pasakoja apie pačių skirtingiausių žemiškų gyvenimo pusių ir kosminių procesų sąveiką. 
Karo metais dailininkas vėl prisimena gimtą žemę. Gimsta patriotinės drobės - "Kunigaikštis Igoris", "Aleksandras Nevskis", "Partizanai", "Pergalė". Apybraižos ir laiškai, kaip niekada kviečiantys žmoniją vienytis ir bendradarbiauti. Laiškuose nepavargstant primenama, kad pasaulio pagrindą sudaro ne tik tarptautinių susitarimų vykdymas. Svarbiausia, konstatuoja Rerichas, yra mumyse, mūsų dvasios tvirtume, vidinėje kultūroje, kurios pagrindą sudaro Širdies gerumas, Žinių troškimas ir pagarba Grožiui. 
Kreipiniai niekada nebuvo abstraktūs. Tais principais Rerichas vadovavosi ne tik kurdamas paveikslus ir rašydamas, tai buvo jo gyvenimo pagrindas. Amžininkų prisiminimai be žavėjimosi daugiabriauniu kūrybos genijumi, perduoda mums kryptingo žmogaus portretą, stebinančio nenusakoma dvasine jėga, vidine harmonija, taip pat nepaprastu kantrumu kitų žmonių suvokimui. 
Apie rusų dailininko populiarumą ir pripažinimą byloja šis faktas, kad jis buvo išrinktas daugiau kaip šimte viso pasaulio institutų, akademijų, mokslinių korporacijų, kultūrinių organizacijų garbės ir tikru nariu. Su didele pagarba žiūrėjo į dailininką ir pačioje Indijoje - asmeniškai su juo buvo pažįstami daugelis indų filosofų, mokslininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Paprasti indai, gyvenantys šalimais, Kulu slėnyje pripažino jį Mokytoju-išminčiumi, atnešdami švenčių metu gėles prie jo namų slenksčio. 
Visuomeninė veikla atimdavo iš dailininko daug laiko, bet tai nesutrukdė jo kūrybai. Jaunesnysis sūnus Sviatoslavas Rerichas, pasakojo apie tai: "Kur jis bebūtų, į kokias sąlygas bepatektų, jis visą laiką tapė. Ne tik tapė, bet ir rašė savo knygas ir dienoraščius. Tai buvo įmanoma tik laikantis griežtos vidinės disciplinos. Nikolajus Konstantinovičius visą laiką tikėjo, kad darbas apvalo žmogaus gyvenimą, kad žmogus turi dirbti, kad darbo eigoje jis išspręs savo problemas ir pereis ant aukštesnio evoliucijos laiptelio. Pats Nikolajus Konstantinovičius buvo tos minties vykdytojas. Visą gyvenimą jis dirbo. Jo diena prasidėdavo labai anksti - 5 valandą ryto piešimu arba rašymu." 
Daug pamatė Rerichas keliaudamas po Europą, Aziją ir Ameriką, bet mintis grįžti į Tėvynę niekada jo neapleido. Iškart, pasibaigus karui, jis pradėjo rūpintis sugrįžimu į Tarybų Sąjungą. "Kol yra jėgų, norėtųsi jas panaudoti gimtojoje žemėje, -rašo jis viename iš laiškų broliui. - Žinios, patyrimas, meilė šlovingai Tėvynei - visa tai reikia atiduoti ten, kur tai bus panaudota." Tie žodžiai atspindi ne tik Rericho, bet ir visos šeimos troškimą. Kiekvienas iš jų įnešė savo indėlį į kultūros ir mokslo lobyną. 
Štai ką sako pats Rerichas apybraižoje "Ketvirtis amžiaus": "Kiekvienas iš mūsų keturių sukaupė nemažai žinių ir patirties savo srityje. Kam mes tiek dirbome? Nejaugi svetimiems? -Žinoma, saviems, rusų tautai. Jai mūsų džiaugsmai, sunkumai, ir pavojai. Daug kur pavyko parodyti neiškreiptą rusiškų ieškojimų ir pasiekimų suvokimą. Nei akimirkai nepamiršome rusų dvasios. Ir mūsų sūnūs Jurijus ir Sviatoslavas moka įvardinti tautos vertybes. Moka be prievartos nukreipti jauną mąstyseną į šviesius rytojaus kelius. Jurijus įsitvirtino moksle, Sviatoslavas - mene. Argi svetimiems? Dideli Jelenos Ivanovnos atradimai. Jos užrašai ras atgarsį ieškotojų-mąstytojų širdyse. Argi svetimiems? Rusų tautai mūsų pasiekimai. Jai skiriame žinias ir pasiekimus." 
...Bet gyvenimas pasielgė savaip. 1947 metais gruodžio 13 dieną dailininkas paliko mus. 1955 metais pačiame grįžimo į Rusiją įkarštyje išeina ir Jelena Ivanovna, iki paskutinio atodūsio tikėjusi, kad jai pavyks pratęsti savo veiklą tėvynėje. Iš visų Rerichų į Rusiją grižo tik Jurijus Nikolajevičius. 
Vis tik šiose Nikolajaus Konstantinovičiaus Rericho žodžiuose jaučiasi ne tik kartėlis, juose skamba ir viltis. Viltis, kad nepaisant jokių užtvarų, jokių "geležinių uždangų" dvasinis lobynas, kauptas visą gyvenimą, grįš į gimtą žemę ir atiteks jo tautai. Ir beveik po pusės amžiaus šis sugrįžimas įvyko. 

Papildymas
1926 metais Rerichas atvyko į Maskvą, kur jis susitiko su Čičerinu ir Lunačiarskiu (tarybiniai partiniai ir valstybiniai veikėjai, politbiuro nariai). Jis atsivežė su savimi labai ypatingas dovanas. Jis atvežė skrynutę su šventa indams Himalajų žeme ir Indijos Machatmų (išminčių) laišką tarybiniams žmonėms. Tai toks unikalus dokumentas, kad verta jį publikuoti visą: 
"Žinome, daugybė kūrybinių įvykių lydės 28-31-36 metus. Sveikiname Jus, siekiančius visuotinės gerovės! Himalajuose mes žinome apie Jūsų veiklą. Jūs panaikinote cerkvę, kuri virto melo ir prietarų židiniu. Jūs sunaikinote įpročių laidininką - miesčioniškąjį luomą. Jūs sugriovėte auklėjimo kalėjimus. Jūs sunaikinote veidmainišką šeimą. Jūs sudeginote vergų armiją. Jūs suknežinote pasipelnymo iš vargo vorus. Jūs užrakinote naktinių landynių duris. Jūs atlaisvinote žemę nuo pinigingų išdavikų. Jūs pripažinote, kad religija yra visaapimantis mokymas. Jūs pripažinote asmeninės nuosavybės menkumą. Jūs nuspėjote bendruomenės evoliuciją. Jūs nurodėte pažinimo reikšmę. Jūs nusilenkėte grožiui. Jūs atidavėte vaikams visą kosmoso galią. Jūs atvėrėte rūmų langus. Jūs suvokėte Visuotinės Gerovės Namų kūrimo savalaikiškumą. 
Mes sustabdėme sukilimą Indijoje, kai jis prasidėjo per anksti, taip pat mes pripažinome savalaikiu Jūsų judėjimą ir siunčiame Jums visą savo pagalbą, teigdami Azijos vienybę!. "  

N.Tichonovas, Rericho Paktas (A.Heidokas "Raduga čudies" pusl. 344)


Rericho paktas
1930-aisiais, nujausdamas neišvengiamą karo grėsmę, N.Rerichas parengia specialaus Pakto projektą - kaip karo ir pilietinių vaidų metu apsaugoti kultūrines vertybes. Jo iniciatyva buvo priimta plačiausiuose pasauliniuose visuomenės sluoksniuose. Dailininko idėją sveikino R.Rolanas, B.Šou, R.Tagorė, A.Einšteinas. Paktas buvo pasirašytas 1935 metų balandžio 15 dieną Baltuosiuose Rūmuose. Vėliau, 1954 metais Rericho Paktas dėl kultūros vertybių išsaugojimo ginkluoto konflikto metu sudarė Hagos susitarimo pagrindą, o pasiūlyta speciali vėliava - Taikos Vėliava, skelbianti neliečiamais objektais visas kultūros ir meno vertybes, - ir šiandien plevėsuoja virš daugelio kultūrinių ir švietėjiškų pastatų visame pasaulyje. Vienas iš labiausiai priimtinų šios vėliavos simbolių paaiškinimų nurodo: baltame fone trys karmino spalvos skrituliai simbolizuoja Meną, Mokslą ir Religiją (arba Filosofiją). Jie apjuosti tokios pat spalvos apskritimu, simbolizuojančiu Kultūrą. Kitais žodžiais tariant, Kultūra - tai Meno, Mokslo ir Religijos sintezė.


1910 metais Nikolajus Konstantinovičius Rerichas pradėjo pasirašinėti savo paveikslus monograma, apjungiančia pirmą ir paskutinę Rerich pavardės raides  Toks derinys atsirado neatsitiktinai. Pirmaisiais krikščionybės amžiais vietoj Kristaus atvaizdo buvo naudojamos dvi graikiškos vardo monogramos raidės (Kristaus gimimas) tokia forma. Ši forma yra gimininga egiptietiškam kryžiui, tai buvo gyvenimo simbolis. Monograma buvo vaizduojama ant daugybės religinės reikšmės paveikslų ir daiktų iki viduramžių. 
Šis ženklas ne kartą buvo parodytas Jelenai Ivanovnai Rerich jos sapnuose ir vizijose. 
P.F.Belikov "Rerich" pusl. 9

 


Oriono pasiuntinys
Gralis, Norbu Rinpoče, Pasaulio Lobis, Čimtamani , Šventas Akmuo(ezot.), - Kosmoso pasiuntinys į Žemę iš Oriono (Šienpjovių) žvaigždyno ir, pagal legendą, saugomas Šambalos Valdovo Čung bokšte. Manoma, kad Šambalos Pasiuntiniai to akmens nuolaužas padeda būsimų kultūrinių, dvasinių, religinių ir svarbiausių žmonijos valstybinių centrų vietose. 
Vieną iš tokių nuolaužų Mahatmos perdavė Rerichų šeimai 1923m. spalio 5d.

 

 

 

Komentarai   

 
+3 #1 Emilija 2013-09-24 08:33
Man teko didelė laimė matyti gyvą Sviatoslavą Rerichą Leningrade, Ermitaže, jo darbų parodoje. Tiesą sakant, tuo metu aš mažai žinojau apie Rėrichus, maniau, kad jie seniai visi mirę ir pamačiusi hindi spalvos karinę uniforma primenančiais rūbais apsirengusį žmogų, nusistebėjau tik jo veido šviesumu. Jo darbai buvo nepaprastų, švytinčių spalvų, prastovėjau toje salėje kaip užburta puse dienos. tik vakare laikraštyje pamačiusi S.Rėricho nuotrauką ir paskaičiusi apie jo parodą ermitaže baisiai pasigailėjau dėl tokios progoskiek pabendrauti su tokiu garsiu žmogumi.
Cituoti
 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©