Agni Jogos Motinos žygdarbis

Spausdinti
Kategorija: Rerichų biografijos
Parašyta Antradienis, 12 vasario 2013 Autorius Alfredas Cheidokas

Agni Jogos Motinos žygdarbis. Alfredas Cheidokas

Pranešimas skirtas 110-toms Jelenos Rerich gimimo metinėms, perskaitytas 1989m. vasario 12d., konferencijoje Akademiniame miestelyje.

Prieš pradėdamas kalbėti apie Jeleną Rerich, aš sprendžiau klausimą, ar šnekėti apie ją „pilnu balsu“ ar po-senovei, daug ką nutylint, kaip darėme iki šiol, spaudžiami taip vadinamo vadovaujamo-administracinio režimo. Ar teisingai atsakiau į šį klausimą, palieku spręsti savo klausytojams.

Jelena Rerich – Naujo žmonijos evoliucijos ciklo ir atitinkančio tą ciklą Naujo mąstymo ir žmonių poelgių pranašautoja. Ji yra grandis, jungianti žmoniją su Šviesos Hierarchija, kuri randasi Šambaloje. Ji ir jos sutuoktinis Nikolajus Rerichas padovanojo pasauliui Agni-Jogą – Mokymą, visai žmonijai atveriantį kelius į Naują Pasaulį ir nesibaigiančio tobulėjimo galimybes, Mokymą, pripildytą kūrybiniu džiaugsmu ir siekiu kurti Grožį.

Mūsų planetos Šviesos Hierarchijos Vadovas, Didis Mokytojas M., esantis Šambaloje, apie Jeleną Rerich taip pasakė Agni-Jogoje, knygoje „Biespriedielnost“, 5 paragrafe: „Mes turime jūsų planetoje patikėtinę, išgėrusią patyrimo taurę“.

Didi Dvasia, tūkstantmečiais bendradarbiavusi su Šviesių Jėgų Hierarchija, pačiu atsakingiausiu, pačiu kritiškiausiu Žemės evoliucijai momentu buvo pasiųsta didžiam žygdarbiui Žemėje. Didžio Valdovo, svarbiausio mūsų planetos Hierarchijoje, Duktė įsikūnijo tarp žmonių. Ji gyveno paprastos moters gyvenimą. Ji parodė, kad kiekvienas žmogus, nesitraukdamas nuo kasdienio gyvenimo, gali praeiti Naujo Mokymo kelią ir aukščiausiomis ugnimis uždegti visus savo centrus. Jos centrų uždegimo bandymas, visatinės arba Krikšto Ugnies asimiliacijos ir tapo Naujo Mokymo pagrindu, nes niekas taip neįtikina, kaip patyrimas! Jos kiekvienos dienos patyrimų užrašai liko pasekėjams kaip nuoseklus praeito kelio aprašas. Tuo keliu Šviesos Jėgos siūlo eiti visiems, visiems, visiems! Kelias šis, nors ir nuostabus, nėra lengvas. Visi žmonės yra „pakviesti“, bet aišku, kad nedaug bus „išrinktųjų“. Svarbu ne kiekis, bet kokybė. Tie nedaugelis priartės prie Šeštos Rasės Monados ir taps Naujo Pasaulio pagrindu.

Galbūt, kažkas pasipiktins, galbūt, kažkas šyptelės. Tačiau pakalbėkime – visų pirma prisiminkime, ką sako Valdovai: „Mes visada pradedame nuo mažiausio“, „surinkite pačius nelaimingiausius, pačius nežinomiausius jaunus mokslininkus ir suteikite jiems galimybę apdovanoti žmoniją“. O dabar tegul kiekvienas iš jūsų pabando įsivaizduoti, kad visi tie žmonės tapo tokiais, kaip jis. Kas įvyks? Nebebus karo, nebereikės kalėjimų, nebeliks gyvulių skerdyklų, suklestės žinios ir menai ir dar daug-daug kas. Štai ir spręskite patys, ar gi tai nebus nauja rasė, ar tai nebus nauja žmonija? Paprasta ir aišku. O kas padarė jus tokiais? Padarė Mokymas. Tačiau jums, kaip pirmapraeiviams, buvo sunku. Kelio praminimui Jums prireikė daug laiko. Einantiems paskui jus bus lengviau, ir jie pasieks daugiau. Didi garbė būti evoliucijos pirmapraeiviu! Už tokią garbę verta pakovoti. Bet ką mes matome: žmonės, taip gerai pradėję, staiga sugrįžo atgal, ir daugelis pasigailėjo, kad be reikalo prarado tiek laiko: kiek kiaulių liko nesuvalgyta, kiek bučinių neišdalinta, kiek vyno neišgerta, kiek reginių nepamatyta... Į ką jie iškeitė Naujo Pasaulio pirmapraeivių šlovę?

Didžių kosminių reiškinių liudytoja, Aukščiausiojo Valdovo užduočių skleidėja, didžios žmonijos ateities pranašė praėjo visą dvasios pabudimo patyrimą, pažinusi neperduodamus dvasinius džiaugsmus ir kūno kančias, kurių neįmanoma aprašyti, nes visą jų gelmę gali suprasti tik tas, kas pats, nors ir labai silpnai, nusipelnė tokio kelio. Žodžiai čia beprasmiški. Tačiau Agni-Jogos Motinos patyrimas buvo ne tik Ugnies priėmimo patyrimas, bet ir žmonijos išpirkimas ir išgėrimas visų baisių nuodų, kurie stūmė planetą į tokį lygį, kuriame jai grėsė susprogimas.

Didėjantis subtilumas ir sąmonės augimas einančiojo Mokymo keliu atveda į centrų atsivėrimą. Mikrokosmas prilygsta Makrokosmui. Kai sakoma „Saulės Sistema“, tai įsivaizduojame žvaigždę, aplink kurią sukasi planetos ir mėnulis. Ir pagrindinė žvaigždė saulė, arba širdis, bei planetos tampa įvairių jėgų centrais, sudarančiais kosminį organizmą, vadinamą Saulės Sistema. Kiekvienas žmogus yra tokia pati įvairių jėgų veikiama centrų sistema, sudaryta iš ląstelių, akumuliuojančių ir transmutuojančių tas jėgas, ir sujungiančių į vieną visumą nervų, kraujo, audinių ir odos elementus. Tačiau fizinio organizmo pagrindų pagrindas yra nerviniai kanalai. Kiekvienas nervinis centras susietas su savo astraliniu substratu – astraliniu centru, kuris savo ruožtu, susietas su mentaliniu, o šis – su dvasiniu centru. Visi centrai, paeiliui, turi ryšį su Kosmoso centru – su Saule, Mėnuliu ir Saulės sistemos planetomis, kurios susietos su dar didesnių kosminių darinių centrais, turinčiais savo substratus aukščiausiuose būties planuose.

Kai mokinys pradeda mąstyti Mokymo kategorijomis, jis pažadina savo aukštuosius centrus. Jo dvasinėje, mentalinėje ir astralinėje auroje įsižiebia naujos ugnys, naujos srovės, naujos energijos. Tos energijos, tos ugnys sukuria magnetinį ryšį su kosminiais centrais, ir palaipsniui prasideda viso organizmo subtilėjimo procesas. Palaipsniui sujautrėja ir nerviniai centrai. Žmogus, iki susipažinimo su Mokymu, žmoniškoje terpėje jautęsis kaip žuvis vandenyje, pradeda aštriai reaguoti į visus netobulumus, į visus nuodus, kurie susidaro gyvenimiško proceso terpėje. Išryškėja paradoksas: įsikraudamas kosminėmis galiomis, kurios yra to paties Kosmoso arba Vieningo Gyvenimo išskaidyta galia, žmogus pradeda sirgti nuo susilietimo su nuodais, užpildžiusiais žmoniškąją terpę. Kažkada jis, galbūt, pats rūkė, bet dabar tabako dūmų įkvėpimas sukelia jam stiprią kančią. Yrančios materijos kvapai, keptų gyvūnų, paukščių ir žuvų lavonų dvokas, vietoj to, kad sukeltų jam apetitą, kaip kad buvo anksčiau, iššaukia atvirkštinį reiškinį: stiprų pykinimą ir net vėmimą, slogią nuotaiką, blaškymąsi ieškant šviežio oro bangos. Mokinys pradeda aštriai reaguoti į netobulus žmonių tarpusavio santykius. Jis kenčia nuo susierzinimo, priešpriešos emanacijų, grubumo ir banalybių. Psichiniai nuodai veikia jį net stipriau už fizinius: nuo susilietimo su jais jis serga sunkiau ir ilgiau. Jo kančių sfera nuo susilietimo su netobula supančia terpe vis stipriau ir stipriau plečiasi. Jis pradeda reaguoti į netobulus žmonijos ir planetos apsireiškimus, ir jo kentėjimų mastai plečiasi ir gilėja. Jo širdis sudreba nuo draskomos žemės plutos traukulių; jis jaučia nepakeliamą ilgesį užuodęs požeminių gelmių dujas, kurios paprastai išsiveržia į žemės paviršių drebėjimų metu. Dvasią prislegia dauguma griaunančių veiksmų – masinės savižudybės, sunki psichinė atmosfera, sukilimai, karai – savijauta pablogėja tų ir panašių įvykių priešaušryje.

Visiems yra tekę patirti apsinuodijimą, arba bent jį stebėti iš šalies. Taigi visi gali įsivaizduoti, kokia sunki apnuodytojo būklė. Tačiau sunku, beveik neįmanoma aprašyti aukštos dvasios kentėjimų, patiriamų nuo netobulų planetos gyventojų gyvenimiškų apsireiškimų. Tai neįsivaizduojamai baisiau! Aštrūs smegenų pojūčiai, pykinimas, baisūs galvos sukimaisi, spazmai ir išsiplėtusios kraujagyslės, sukeliančios aštrius galvos skausmus, kuriuos keičia ilgalaikiai nūdijantys skausmai širdies srityje ir krūtinės ląstoje; skausmai kartais virsta diegliais, žaizdos žvaigždiniais kontūrais, primenančiais širdies, pervertos durklu, pojūčius. Kartais tie skausmai pasidaro nebepakeliami ir mirtinai pavojingi.

Širdies skausmus keičia baisūs sąnarių, nugaros, kepenų, inkstų, saulės rezginio, juosmens, skrandžio skausmai. Atsiranda laužantys ir tempiantys skausmai kojose ir rankose. Įvairūs skauduliai vidaus organuose, gerklose, sąnariuose, raumenyse, – visa tai kaitaliojasi, o kartais apsireiškia stipriu vieningu akordu. Skausmai po mentimis priverčia paromis sėdėti krėsle, ir kiekvienas įkvėpimas ar judesys sukelia nepakeliamą skausmą, panašų į pakabintojo už šonkaulių ant geležinio kablio.

Tačiau tos fizinės kančios negali prilygti dvasinio smaugimo siaubui, mirtinam ilgesiui, neturinčiam išeities prislėgtumui. Ypač sunku aukštoms dvasioms buvo Armagedono įkarštyje, kai planetos apnuodijimas pasiekė neregėtų mastų. Tačiau būtent tais metais įvyko pilnutinis visų Agni Jogos Motinos centrų atsivėrimas. Galima pabandyti įsivaizduoti, kokią siaubingą Golgofą ir nukryžiavimą patyrė aukšta Dvasia, nors vis tik, tai neįsivaizduojama.

Tačiau mažai kaip žinoma, kad tokia reakcija į žemiškus, psichinius, minčių ir dvasinius nuodus vyksta todėl, kad pagal didį įstatymą, kuris apima visus Kosmoso reiškinius, tie nuodai pritraukiami prie šviesą skleidžiančios pasiaukojančių žmonių auros (tas įstatymas paaiškina tamsiųjų puolimus), taip yra nuodai sunaikinami. Tokios auros pasirodymas gali sustabdyti pražūtingus žemės drebėjimus, sustabdyti katastrofišką audrą, užkirsti kelią siaubingai epidemijai, sustabdyti sukilimą arba karą. Galbūt, toks pareiškimas kažkam atrodys labai jau fantastiškas, bet kaip sureaguos jis sužinojęs, kad tokios dvasios spinduliavimas siekia net tolimus pasaulius?!

Didžios Dvasios pritraukia galingus kosminių jėgų, gelbstinčių energijos srovių, srautus. Tos energijos yra naudojamos ne tik požeminių jėgų sukeltiems gaisrams gesinti, ne tik žudančių nuodų neutralizavimui, ne tik protų nuraminimui, bet jos uždega žmonių širdis naujais nuostabiais jausmais, jos įdiegia į žmonių sąmonę naujas idėjas, leidžiančias išspręsti sudėtingiausias problemas, nukreipia į naujas mokslo sritis, naujus atradimus, naujus meno kūrinius ir žinias, naujus socialinius postūmius. Didžiulėje erdvėje jos neša apvalymą ir gyvenimo pakylėjimą. Pritrauktos į dvasingą Žemės atmosferą ir įamžintos jos klišėje, subtilios energijos gyvuoja ir veikia ne dienas ir ne metus, bet daugelį amžių. Šviesos Nešėjas, pritraukęs iš Beribės Erdvės tuos visatos lobius į Žemę, gali būti ne tik seniai jau miręs, tai yra palikęs žemišką planą, bet ir pasitraukęs į tolimus pasaulius, kaip, pavyzdžiui, Platonas, o pritrauktos jo energijos dar tūkstantmečiais veiks žmoniją, sužadindamos žmonėse aukštus siekius.

Nemokšos, bendravę su Mokymo Motina gyvenime ir pajutę tos didžios Dvasios galybę, iš savo menkaširdystės piktinosi: nieko tokio ypatingo nebuvo toje moteryje, gyveno ji taip pat, kaip ir visi. Kaip gi pasakyti jiems, kad būtent ši aplinkybė, kad Mokymo Motina čia, Žemėje, tarp žmonių, neužsidarydama nuo kasdienio gyvenimo, bet eidama aukštutiniais keliais, įvykdė didį nematomą žemiškomis akimis žygdarbį: kad išpirkusi savimi gąsdinančias dusinančias ir griaunančias jėgas, ji atnešė iš pačių aukščiausių Žemės sferos sluoksnių Mokymą, kuris didžioje ir nuostabioje žmonijos evoliucijoje yra naujo Pasaulio Pagrindas. Jos patyrimas atvėrė nuskurdusiai ir nukankintai žmonijai kelius į Naują Aukso arba Ugnies amžių, kuriame svarbiausia „šventovė bus skirta Grožiui“.

Apie tai, kaip vyksta ugninių centrų atsivėrimas žmogaus organizme ir kokios tuo metu patiriamos kančios, galima pabandyti įsivaizduoti skaitant vieną iš Jelenos Rerich laiškų, adresuotą N.D., parašytą prieš 50 metų. Pateiksiu jį pilnai.

*

22.05.1939

Brangi N.D., dėkoju iš visos širdies už Jūsų nuoširdžias ir žvalinančias mintis. Didvyriškumas, kantrybė ir ypatingas pakylėjimas, siekiant suvokti įvykių neįprastumą, dabar reikalingi didesni, nei kada-nors anksčiau. Taip pat būtina, kad visi draugai jautriai reaguotų į savo sveikatą. Gleivinės uždegimo epidemija labai išplitusi, ir reikia imtis priemonių prieš tokį audinių pažeidimą. Ačiū, brangioji, už Jūsų rūpestį apie mano savijautą. Jus domina, ar aš galiu naudotis medicinine pagalba? Žinoma, taip, būtent ten, kur ji yra būtina, pavyzdžiui, chirurginiais atvejais arba panaudojant dezinfekcines priemones. Tačiau karštį numušantys medikamentai sunkiai atsiliepia į mano širdį, todėl aš jų nenaudoju, bet virš visų priemonių aš galiu priimti vibracijas, siunčiamas Didžio Valdovo, ir tos vibracijos ramina ir netgi visiškai sustabdo mano uždegimus. Ne vienąkart aš buvau išgelbėta jųjų nuo bendro centrų užsidegimo arba nuo ugninės mirties, nuo kurios savo laiku mirė ne vienas vienuolis ir vienuolė. Paskutinio susirgimo metu tos vibracijos sustabdė vidinės ausies uždegimą, kuris prasidėjo naktį netikėtai ir labai stipriai, bet ryte skausmas nurimo ir liko tik užgulta ausis, o dabar ir tai jau traukiasi. Šis mano susirgimas buvo visiškai neįprastas, nes aš nelinkusi persišaldyti ir bronchų gargaliavimas man nežinomas, taip pat kaip ir sloga man visiškai neįprastas reiškinys. O čia prasidėjo ir gargaliavimas, ir stipriausia nemaloniausia sloga ir stiprūs skausmai sinuso srityje, žinoma, visą laiką kankinamai skaudėjo galvą. Taip pat ir gausus naktinis prakaitavimas – naujas man reiškinys, nes aš retai prakaituoju ir priklausau taip vadinamiems sausiems organizmams. Rašau Jums visa tai, kaip gydytojai. Temperatūros kreivė buvo būdinga infliuencai [ūminė užkrečiama liga]. Taigi, saugokite save nuo peršalimo.

Noriu Jums paaiškinti kai kuriuos pojūčius atsiveriant saulės rezginiui. Galima sakyti, kad aš niekada nekentėjau jokių skrandžio skausmų, bet karo metu ir per revoliuciją aš kartais patirdavau stiprius skrandžio skausmus arba, tiksliau, skausmus saulės rezginyje. Kartais juos lydėdavo vėmimas. Tačiau, iš prigimties būdama labai sveika, aš nemėgau gydytis, be to skausmai greitai praeidavo, tai aš nekreipiau į juos jokio dėmesio ir net nesilaikiau dietos. Greitai tie skausmai išvis liovėsi. Tačiau 1924 metais, jau Indijoje prasidėjo nauji pojūčiai ir jie nesibaigė. Juos būtų galima sulyginti su kažko sukimosi po krūtinkauliu, ir tas reiškinys būtinai buvo lydimas pykinimo ir gausaus seilių išsiskyrimo. Jausmas labai nemalonus. Jis būdavo trumpalaikis ir taip pat nelabai dažnai. Ir aš galėdavau valgyti visiškai viską, maistas neturėjo jokios įtakos, tik jo kiekis buvo sumažintas. Po tų metų vėl buvo ilgas laiko tarpas, kai aš labai retai pastebėdavau tą judesį saulės rezginyje. Atsirado nauji pojūčiai kituose centruose. Tačiau 1929, 30 ir 31 metais tie pojūčiai padažnėjo, ypač vėmimas seilėmis.

Nuo skausmo man padėjo bikarbonatinė soda. Užtekdavo išgerti pusę arbatinio šaukštelio sodos, ir skausmai nurimdavo. Todėl reikia žinoti, kad esant įtampai centruose susidaro didelis dujų kiekis, kuris ir spaudžia centrus ir taip iššaukia skausmingus pojūčius. Kitais metais skausmai buvo juntami periodiškai, bet gerokai silpniau, kartais praeidavo savaitės ar net mėnesiai, ir aš nepastebėdavau tų reiškinių. Žinoma, dažnai tie skausmai atsiranda dieną ar dvi prieš didelį žemės drebėjimą ar kitą stichinį kataklizmą, taip pat ir prieš tautinius sukilimus. Būna ir kiti pojūčiai, kaip pavyzdžiui, stiprus galvos skausmas ir varginantis tempiantis jausmas rankose ir kojose, lydimi stipriu jų uždegimu. Daug įvairiausių skausmų teko iškentėti atsiveriant ir užsiliepsnojant centrams, tačiau vienas iš stipriausiai kankinančių – tai plaučių centro užsiliepsnojimas. Skausmas toks stiprus, kad nežinai, kokioje padėtyje būti. Gulėti neįmanoma, ir mažiausias judesys iššaukia nevalingą riktelėjimą.

Vienąkart tokie skausmai tęsėsi tris savaites, buvo be galo sunku. Tačiau reikia pridurti, kad plaučiai mano idealūs ir aš niekada nekentėjau bronchito. Taip pat skausmingi ir pečiuose esantys centrai. Esant tiems skausmams galima gulėti tik ant nugaros, nes dažnai abu centrai užsiliepsnoja vienu metu. Dabar tie skausmai taip pat paliko mane. Kankinantis buvo pilvo centro atsivėrimas, bet ir tai jau praėjo. Mane labai kankino kelių centrai, labai nepatinka kai dega riešai ir čiurnos. Skruostikaulių centrai neskausmingi. Taip pat ir centrai galvoje nebuvo skausmingi ir trečia akis nevargino manęs stipriai. Vieną kartą tik per didelis spaudimas iššaukė kraujavimą iš nosies, man pasidarė lengviau. Dabar mano silpna vieta – širdis, ji truputį nukentėjo ugninio bandymo metu, ypač kai įvyko bendras centrų užsiliepsnojimas Tibeto aukštumose, apsinuodijus mėšlo ir šiaudų pakuros dūmais, kuriais užpildyta visa Nagču stovėjimo aikštelė. Aš buvau išgelbėta Didžio Valdovo spindulio, deginimas buvo siaubingas. Kelias dienas aš retsykiais rijau šaldyto pieno gabaliukus. Gerklės centras buvo taip užsiliepsnojęs ir ištinęs, kad sunkiai galėjau praryti seiles. Ten įvyko ir antras užsiliepsnojimas, ne ką lengvesnis.

Užtenka pasakyti, kad lauke esant -15-20 laipsnių temperatūrai pagal Reumerį nekūrenamoje patalpoje aš gulėjau vienais baltiniais ir vos galėjau iškentėti paklodę, užmestą ant kojų; kaklas, krūtinė ir rankos iki pečių buvo apnuoginti. Net ištisus 1929 ir 30 metus nuo pavasario iki pačios žiemos miegojau ant maišų, pripildytų lediniu vandeniu, o prie lovos stovėjo indai, pripildyti sniego, kad galėčiau atvėsinti kojas ir rankas. Tomis dienomis mielosios rusės mergaitės tvarkydamos mano kambarį ir klodamos lovą, nuolat gaudavo stiprias elektrines iškrovas nuo mano daiktų. Kai aš pati prisiliesdavau prie savo nešiojamų daiktų, pasipildavo stiprūs pliūpsniai mėlynai-sidabrinių ir alyviniai-sidabrinių ugnių. Žinoma, šias ugnis matė aplinkiniai. Taigi, apsuptos ugnių Valkirijos sapnas yra ne pasaka. Laiške neįmano aprašyti visų ugninių reiškinių, bet yra dešimtys to ugninio patyrimo sąsiuvinių su užrašais.

Te tie trumpi aprašymai pasitarnauja gairėmis...“

*

Taigi, bauginančių ir atbaidančių kančių kaina Jelena Rerich įvykdė šį sunkų procesą, kuris pakelia paprastą žmogų iki Arhato ir Taros pakopos.

Šiai pakopai nereikia aprašymų knygose, nereikia ir kitokių mokslinių darbų, ji tiesiogiai priima informaciją iš kosminio okeano.

Aišku tik tai, kokios galimybės atsiveria, kad būtų pagelbėta žmonijai. Jelena Rerich sėmė tas žinias ir fiksavo jas savo užrašuose taip, kad įtalpintų savo patyrimą. Tas didžiulis palikimas laukia savo publikacijos valandos, kad padėtų žmonėms praeiti ugninio krikšto keliu, kurį praėjo Jelena Rerich. Ji, kaip Prometėjas, atnešė mums iš Dangaus ugnį, o Ugnis yra Meilė. Todėl pripildykime savo širdis meile, ir šiandien, Jos ... gimimo dieną, pasiųskime Jai gilios meilės jausmą ir pasigėrėjimą ir pagarbą Jos žygdarbiu, o taip pat tvirtą pasiryžimą sekti Jos keliu.

1989m. sausio 18-20, Zmiejinogorskas.

Išvertė Diana Stungurienė, 2013 vasario 4-6d.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 24th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©