Rericho paktas

Spausdinti
Kategorija: Apie Rericho paktą
Parašyta Antradienis, 25 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Rericho paktas - pirmas tarptautinis aktas specialiai skirtas kultūrinių vertybių išsaugojimui, vienintelis susitarimas šioje srityje iki antrojo pasaulinio karo.

Rericho pakto istorija (dokumentinis filmas lietuvių kalba).
Rericho judėjimo Ištakos. (dokumentinis filmas lietuvių ir rusų kalbomis).
Kultūros Vėliava. Trejybės ženklas. Pakto komitetas. Latvijoje N.Rericho vardo draugijos nariai.

*
„Saugosime atmintyje šią dieną, kaip šviesios ateities dieną, kaip dar vieną naudingų kūrybinių pasiekimų impulsą. Ši diena - balandžio 15-oji - bus ir turi būti atmintina“. (N.Rerichas)
*
1903 metais N.Rerichui užgimsta pirmosios mintys apie senovės paminklų išsaugojimo būtinybę. Tarptautinio susitarimo idėja dėl visų šalių kultūros paminklų apsaugojimo pradėjo formuotis rusų-japonų karo metu, N.Rerichas kreipėsi į rusų armijos vadus, kviesdamas juos saugoti kultūrinį palikimą.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą (1914-1918m.) N.Rerichas sukuria paveikslų seriją, kuriuose numato artėjančius siaubingus įvykius ir perspėja žmoniją apie galimus sunaikinimus. („Mieč mužiestva“, 1912; „Krik zmija“, 1913; „Zrievo“, 1913; „Grad obriečionnyj“, 1914; „Angiel posliednij“, 1914).
*
1910 metais Nikolajus Rerichas pradėjo pasirašinėti savo paveikslus monograma, apjungiančia pirmą ir paskutinę
RERIX pavardės raides Toks derinys atsirado neatsitiktinai. Pirmaisiais krikščionybės amžiais vietoj Kristaus atvaizdo buvo naudojamos dvi graikiškos vardo monogramos raidės (Kristaus gimimas) tokia forma. Ši forma yra gimininga egiptietiškam kryžiui, tada tai buvo laikoma gyvenimo simboliu. Ši monograma buvo vaizduojama ant daugybės religinės reikšmės paveikslų ir daiktų iki viduramžių. Šis ženklas ne kartą buvo parodytas Jelenai Rerich jos sapnuose ir vizijose.
P.F.Belikov „Rerich“, pusl.9.
*
Naujų tarptautinių konfrontacijų ir konfliktų nuojauta neapleidžia N.Rericho, ir 1929m. jis vėl kreipiasi į pasaulį, visų šalių valstybinius ir kultūros veikėjus, kviesdamas neatidėliojant aptarti kultūros paminklų apsaugos klausimą. PAKTAS - prancūzų juristų-tarptautininkų įvairiomis kalbomis parengtas dokumentas - buvo paskelbtas kartu su N.Rericho kreipimusi, kuriame jis rašė:
„Niekas nenuneigs, kad Raudonojo Kryžiaus vėliava atliko neįkainojamą paslaugą ir priminė pasauliui apie žmogiškumą ir užuojautą. Tuo pat tikslu užsienio valstybėms pateiktas Tarptautinio Susitarimo „dėl visų meno ir mokslo lobių apsaugojimo po tarptautine pripažinta vėliava“ projektas. Objektai, ant kurių plevėsuos tarptautiniu susitarimu patvirtinta vėliava, bus pripažįstami kaip tarptautinė neutrali teritorija. Vėliava turi būti keliama virš muziejų, bibliotekų, universitetų, architektūros paminklų ir kitų kultūrinių centrų“.
1931m. Kultūros Vėliavos simboliu N.Rerichas parenka senovinį, plačiai paplitusį evoliucijos ženklą - trejybę - trys tarpusavyje besiliečiantys apskritimai, sudarantys trikampį viršūne į viršų, juos supa ratas. Baltame taikos fone ženklai nuspalvinti avietine arba rubino spalva - užuojautos ir tvirtybės spalva; Rytuose tai ir Širdies spalva. Kairiame Vėliavos kampe, nurodydamas tapatumą, Nikolajus Rerichas nupiešia nedidelį Raudonąjį Kryžių.
*
Trejybės ženklas sutinkamas visame pasaulyje, jis aiškinamas įvairiai. Jį galima priimti kaip Laiko vienybės simbolį - praeitis, dabartis ir ateitis, apjuostos amžinybės ratu; tai ir trys nedalomos kultūros dalys - mokslas, menas ir jų pagrindas - etinė filosofija arba religija, kurios tiesioginė reikšmė yra ryšys su aukščiausiuoju pasauliu; tai ir trys pasauliai - fizinis, mentalinis ir dvasinis arba ugninis.
Keliaudamas po pasaulį, Trejybės simbolį Rerichas pastebi įvairiausių tautų kultūrose: Meksikos, Japonijos, Senovės Graikijos bei ant Senojo Egipto valdovų daiktų, senovės Indijos žynių rūbų, ant keltų monetų, skitų ir slavų papuošalų, Kaukaze bei Vidurinėje Azijoje. Jis randamas Dangaus šventykloje Kinijoje, Tamerlano ženkle. Tibete jis laikomas „Trijų brangenybių“ simboliu. Šis simbolis aiškiai matomas garsiame H.Meilingo paveiksle ant Kristaus krūtinės. Vienas iš seniausių simbolių Indijoje - laimės ženklas - turi savyje trejybės ženklą, juo pažymėta ir Strasbūro Dievo motina; pavaizduotas šis simbolis ir kryžiuočių skyduose bei tamplierių ordino herbe. Šis ženklas įspaustas ir ant kaukaziečių kardų, vadinamų „gurdomis“. Jis dažnai sutinkamas buddistų vėliavose, juo pažymimi mongolų ristūnai. Ženklas šis randamas miesto Samarkandas herbe, ant senovinių Etiopijos ir koptų statinių, Mongolijoje ant uolų; tibetų papuošaluose ir antkrūtiniuose, nešiojamuose Lachuloje, Ladake ir beveik visose himalajiškose žemėse, o taip pat ant neolito (naujasis akmens amžius) epochos keramikos. Jis vaizduojamas matomas Ticiano(Tiziano Vecellio, geriau žinomas kaip Ticianas, gyveno apie 1485-1576., Pieve di Cadore prie Belluno, Venecijos respublikoje, Venecijos renesanso tapytojas, dailininkas) paveiksluose, užfiksuotas senovinėse Šv.Nikolos, Šv.Sergijaus ir Šv. Trejybės ikonose.
Rericho manymu, surasti daugiau tinkamą simbolį, apjungiantį visas rases ir tautas, būtų sunku. Ženklas toks senas ir taip plačiai sutinkamas visame pasaulyje, kad negali būti apribotas kokia nors sekta, religija arba tradicija, jis atstovauja dvasinę žmonijos evoliuciją. 
*
1929 metais Niujorke buvo įkurtas pastovus Pakto komitetas, o 1930 metais tokie komitetai įkurti Paryžiuje ir Briugėje(miestas šiaurės vakarų Belgijoje prie Šiaurės jūros, V.Flandrijos provincijos centras). 1930 metais Pakto projektui buvo pritarta Muziejų reikalų Komitete Nacijų Lygoje. Be Pakto komitetų ir jų skyrių visame pasaulyje įsikūrė daugybė N.Rericho vardo draugijų, kurios vienijo žmones, širdimi priėmusius Rericho kvietimą saugoti Kultūrą. Vienas iš pagrindinių tų organizacijų veiklos tikslų buvo platus idėjų apie būtinybę apginti kultūrinius pasiekimus skleidimas, tikrųjų Grožio ir Žinojimo vertybių įtvirtinimas žmonių sąmonėje.
Nikolajus Rerichas ne sykį kartojo, kad kiekvienas apsijungimas kultūros srityje tarnaus visos žmonijos gerovei:
„Kultūros siekis yra aukščiausia žmonijos pareiga ir džiaugsmas“ („Znamia Mira“, 1930).
„...neperdedant galima pasakyti, kad Kultūros lobiai yra tautų atrama. Visi pradėjimai, visa švietėjiška veikla, visas dvasinis įkvėpimas, visas džiaugsmas ir išsigelbėjimas gimsta kultūrinių vertybių pripažinime“ („Ciennost priekrasnogo“).
„Įsakmiai ir nedelsiant būtina atitverti nuo sunaikinimo grėsmės didingą Praeities palikimą šviesiai Ateičiai. Tai įvyks tada, kai visos šalys iškilmingai prisieks saugoti Kultūros vertybes, kurios iš esmės priklauso ne vienai tautai, o visam Pasauliui. Taip mes žengsime dar vieną žingsnį į šviesų Kultūros ir Taikos rytmetį“. („Znamia Mira“, 1930).
„Gyvenimas kinta dėka Kultūros žygių. Sunkūs jie siauro materializmo laikais, bet mes tvirtai žinome, kad tik tie žygdarbiai yra žmoniją judinanti jėga. Šviesa viena, ir į ją galima ateiti visais tarptautiniais keliais - vartai atviri visiems nuoširdžiai ieškantiems šviesos“ („Viechi Kultury“).
*
Nuo pat Kultūros Vėliavos sukūrimo ir kultūros paminklų išsaugojimo pradžios judėjimas traukė ir traukia visus tuos, kam brangus kultūrinis žmonijos turtas. Romenas Rolanas ir Bernardas Šou, Rabindranatas Tagorė ir Tomas Manas, Albertas Einšteinas ir Herbergas Velsas savo viešuose pasisakymuose palaikė Paktą.
30-ųjų pradžioje pirmose Paktui skirtose konferencijose Briugėje ir Vašingtone dalyvavo 36 valstybės, bet atgarsis buvo kur kas didesnis: sveikinimai buvo gauti daugiau nei iš 250 oficialių įstaigų, beveik visų žinomų pasaulio šalių. Paktas buvo rekomenduotas pasirašyti visų šalių valdžioms.
1935 metų balandžio 15 dieną Vašingtone JAV prezidentas F.Ruzveltas ir dvidešimties Lotynų Amerikos šalių atstovai pasirašė sutartį dėl meno ir mokslo įstaigų ir istorinių paminklų išsaugojimo. Siųsdamas sveikinimus tiems, kurie „savo ranka“ užtvirtino „Sutartį dėl visos Žmonijos Vertybių išsaugojimo“, N.Rerichas rašė: „Saugosime atmintyje šią dieną, kaip šviesios ateities dieną, kaip dar vieną naudingų kūrybinių pasiekimų impulsą. Ši diena, balandžio 15-oji, turi būti ir bus atmintina“.
Po 1935 metais pasirašytos sutarties daugelyje šalių buvo priimtos rezoliucijos palaikyti Rericho Paktą. Ši sutartis buvo pirmuoju tarptautiniu aktu specialiai skirtu kultūrinių vertybių išsaugojimui, vieninteliu susitarimu šioje srityje iki antrojo pasaulinio karo. Šalims, kurios ratifikavo (ratifikavimas - įgaliotinių sudarytos tarptautinės sutarties patvirtinimas) Rericho Paktą, jis yra galiojantis iki šiol.
Antrojo pasaulinio karo liepsnose Taikos Pakto idėja buvo pamiršta. Už tokį neatsakingą požiūrį į kultūros paminklus Europa užmokėjo kalnais griuvėsių. Po karo N.Rerichas papildo Pakto idėją, teigdamas: „Kiekvienas smalsus stebėtojas gali įsitikinti tuo, kiek mūsų devizas „Taika per Kultūrą!“ tampa gyvybiškai aktualiu ir neatidėliotinu. Kiekvienas gali pamatyti, kad nervinis ir psichinis puolimas žmogų gali sunaikinti smarkiau už kūnišką karą“.
*
N.Rericho idėjos pasekėjai pratęsė pradėtą veiklą ir po N.Rericho išėjimo 1947 metų gruodžio mėnesį. 1950 metais Rericho Pakto Komitetas UNESCO (UNESCO - angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization - Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse) direktoriui nusiuntė visos sukauptos dokumentacijos ir judėjimo kopiją.
1954 metų gegužės 14 dieną Hagoje Rericho Pakto pagrindu buvo priimta „Konvencija dėl kultūros vertybių išsaugojimo karinio konflikto metu“; (konvencija - valstybių sutartis kuriuo nors reikalu). Sekančiais metais šis paktas buvo ratifikuotas visomis 39 šalimis, pasirašiusiomis baigiamąjį aktą, tame tarpe ir Tarybų Sąjungos.
Rericho Paktas skiriasi nuo Hagos Konvencijos tuo, kad pirmuoju atveju apsaugos objektais buvo ne tik įstaigos, kuriose saugomos kultūrinės vertybės, bet ir visi kultūros institutai - švietėjiški, mokslinės misijos, mokslo institutai, meno institutai ir t.t.; antruoju atveju kalbama tik apie įstaigas, kurių patalpos tarnauja kultūros vertybių išsaugojimui.
Rericho Pakte nėra nuorodos apie „grėsmę karo metu“; pataisa apie tai buvo priimta Hagoje 1954 metais, pasiūlius JAV ir Anglijai. Egzistuoja dar eilė skirtumų tarp Pakto ir Konvencijos.
***
„Šį Paktą daugelis vadina Raudonuoju Kultūros Kryžiumi. Ne vieną sykį teko pabrėžti, kad jeigu Raudonasis Kryžius puikiai rūpinasi fizine žmogaus sveikata, tai Paktas dėl kultūros vertybių išsaugojimo turi tapti dvasinės žmogaus sveikatos saugotoju ir globėju“ (laiškas N.Rerichas Pakto komitetui Charbine).
*
„...pilnai suvokiamas kiekvieno mąstančio žmogaus noras gyventi Kultūros šalyje. Tačiau tam kiekvienas mąstantis žmogus turi nepavargdamas stengtis įtvirtinti kultūrinius pagrindus kaip visuomeniniame, taip ir asmeniniame gyvenime. Turtas, pats kaip toks, nekuria Kultūros. Tačiau platus ir gilus mąstymas bei grožio suvokimas suteikia tą subtilumą, tą dvasios kilnumą, kuriais ir išsiskiria kultūringas žmogus. Būtent toks žmogus jau gali kurti šviesų savo šalies rytojų. Jis supranta, kas yra šventa atsakomybė, ir suvokia nenutrūkstančio kūrybos proceso grožį. Ir tie, kurie atneš grožio deglus, įprasmins savo ir artimųjų gyvenimą. Juk kultūra, savotiškai, yra tarnavimas Šviesai. O Šviesa yra viena.“ („Pravilnyj put“).
*
Viename iš savo straipsnių N.Rerichas patalpino nuostabų Kultūros apibūdinimą:
„Nekultūringas žmogus iš pradžių turi tapti civilizuotu, po to išsimokslinusiu; jau po to įgytos mokslo žinios jį padarys inteligentišku; po to seks subtilumas bei sintezės suvokimas, o visa tai užsibaigs Kultūros sąvokos priėmimu.“
„Kultūra yra Šviesos pagerbimas. Kultūra yra meilė žmogui. Kultūra yra malonus aromatas, grožio ir gyvenimo susijungimas. Kultūra yra pakilių ir subtilių pasiekimų sintezė. Kultūra yra Šviesos ginklas. Kultūra yra išsigelbėjimas. Kultūra yra variklis. Kultūra yra širdis. Jei surinksime visus kultūros apibūdinimus, mes surasime veiksmingą gėrovės sintezę, švietimo židinį ir kuriantį grožį“. ( „Kultura- počitanije Svieta“).
N.Rerichas teigė, kad „žmonijos ir kiekvienos asmenybės „ėjimas į Kultūrą“ vyksta etapais: „Iš nemokšiškumo mes pereiname į civilizaciją, po to gauname išsimokslinimą, po to seka inteligentiškumo suvokimas, vėliau vyksta subtilėjimo procesas, dar vėliau sintezės būdu pradedame suvokti aukštąją, tikrąją Kultūrą“ (Dieržava Svieta. Sviaščienyj dozor. Ryga, 1992, ps.74).
*
Ištraukos iš Jelenos Rerich laiškų bendraminčiams:
„Nei vienas siauros specializacijos specialistas, kaip aukštai nebūtų vertinami jo specialybės sugebėjimai, negali savęs vadinti kultūros nešėju. Kultūra yra sintezė; kultūra, visų pirma, supranta ir žino Būties pagrindus ir suvokia kūrybos procesą, ji gerbia kūrybinę ugnį, nes tai ir yra gyvenimas. Tik kas suvokė Būties esmę?“ (1931-05-29)
„Būsima Kultūros Lyga (sąjunga, draugija, asociacija) tars savo žodį ir įtvirtins pasaulyje pusiausvyrą; žinoma, dabar dar anksti kalbėti apie ją, nors ji jau egzistuoja nematomai. Visų pirma reikia įtvirtinti Kultūros Vėliavą. Žmonės turi pilnai suvokti dvasios kūrybinių vertybių reikšmę ir išmokti gerbti kiekvieną jos išraišką. Kūrybinės ugnies nešiotojai taps tikruoju valstybių lobiu. Tegu moterys bus pirmosios, supratusios Taikos ir Kultūros vėliavos reikšmę, ir tegu galingame susijungime ne žodžiais, o veikimu, jos sieks kurti ir kurs naująjį pasaulį. Juk kalnai susideda iš akmenų ir smiltelių, todėl neniekinkime smiltelių!“ (1931-06-17)
„Žmoniškojo genialumo kūrinių išsaugojimo idėja tokia nuostabi ir tokia aktuali, kad norėtųsi ją kuo greičiau įgyvendinti. Juk kiek prabėgs metų, kol masių sąmonė išmoks gerbti tai, kas bus saugoma po šia Vėliava! Laikas nestovi vietoje!“ (1934-10-18).
Saugokite širdyje nepalaužiamą tikėjimą Šviesos Hierarchija ir džiaugsmingai tarnaukite Visuotiniam Gėriui, skleisdami didžiuosius Kultūros Pagrindus. Kultūros Vėliava apsaugos visus gyvenimiškus pasireiškimus, skirtus tautų gerovei... Kultūros Vėliava yra ne tik Taikos Vėliava, bet, būtent tai, kuo yra gyvas Pasaulis! (1946-08-14).
„Dėl žmonijos žemo sąmoningumo lygio Kultūros Vėliava pati savaime neatneš gerovės tautoms, bet sąmoningai priimta šviesių protų Vėliava neš žmonijai tikrąjį Gėrį!“ (1949-12-31).
***
http://lt.wikipedia.org/wiki/UNESCO
http://lt.wikipedia.org/wiki/Jungtini%C5%B3_Taut%C5%B3_Organizacija 

 

Didžio Gralio Dainius
Бард Святого Грааля

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Thursday the 21st. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©