N.Rerihco laiškas Lietuvai 1937m.

Spausdinti
Kategorija: Apie Rericho paktą
Parašyta Antradienis, 25 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

N.Rerihco laiškas Lietuvai 1937m.

1937m. spalio 10d. įvyko pirmasis Pabaltijo šalių Rerichietiškų Draugijų Kongresas. Jis buvo skirtas N.Rericho kūrybinės veiklos 50-mečiui. N.Rerichas atsiuntė draugiškus palinkėjimus Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Ta proga buvo išleistas iliustruotas straipsnių ir palinkėjimų rinkinys "Zelta gramata". Šis N.Rericho straipsnis buvo skirtas Lietuvai.

Su V.Stasovu ir V.Solovjovu teko aptarinėti didįjį Lietuvos epą (Lietuva visada turėjo daug draugų). Išklausęs būsimųjų paveikslų projektus glostydamas savo ilgą barzdą V.Solovjovas džiaugsmingai kalbėjo: „O juk tai Rytai, šventieji Rytai“. V.Stasovas, glostydamas dar ilgesnę savo žilą barzdą pritarė: „Kaip gi ne Rytai, jei kalba tokia artima sanskritui?“  „Švento Vyčio žirgai“ („Koni Sviatovita“, vytis: raitas pasiuntinys, raitas senovės karžygys; senovinės, buržuazinės ir šiandieninės Lietuvos valstybės ženklas) – buvo vienas iš pačių pirmųjų mano paveikslų. Baltakarčių, išdidžių žirgų, besiganančių šventuose Lietuvos ąžuolynuose idėja jau seniai domino mane. Pasiruošę padėti žmonijai arkliai! Žaibo greitumo pasiuntiniai, jau pabalnoti, laukiantys tik įsakymo! Apie tokią idėją kalbėjau su savo draugu Leonidu Ten-Šanskiu. Praėjo visai nedaug laiko, ir jis atėjo nešinas tai temai skirtu eilėraščiu „Balti žirgai“ („Balti Žirgai“), taip jaurią poetą sielą sužavėjo papasakoti vaizdiniai. Kur šiandien mano paveikslas „Švento Vyčio žirgai“? 

Buvo paveikslas „Vaidilos“: šventais ąžuolais apsuptoje miško aikštelėje vyksta senovinės apeigos. Kur šiandien yra paveikslas, nežinau. Dar buvo paveikslas „Perkūnas“. Visai neseniai iš Ženevos atėjo žinia, kad paveikslas apsistojo pas kokią tai kolekcionierę. Kiek garsiojo lietuviško epo žinių išsibarsčiusių po pasaulį!
Po kelionės didžiuoju vandens keliu „Iš Variagų į Graikus“ („Iz Variag v Grieki“) norėjosi išbandyti kitą, ne mažiau įžymų vandens kelią Nemunu. 1903m. su Jelena I.R. aplankėme Lietuvą. Didi tai buvo kelionė, buvo aplankytos įvairios istorinės vietos. Visur buvo paišomi etiudai, Jelena I. visur fotografavo. Dalis jos nuotraukų pakliuvo į Grabalio veikalą „Meno istorija“ („Istorija Isskustva“), taip pat kitus veikalus, skirtus šalies istorijai. Daugelio Lietuvoje nupieštų etiudų ateitis ypatinga, išsibarstė jie po visą pasaulį. Kalifornijoje teko pamatyti savo paveikslus „Kovensko bažnyčia“ („Kovenskij kostiol“), „Pilies griuvėsiai prie Nemuno“ („Razvaliny zamka na Niemane“), „Senovinė cerkvė netoli Grodno“ („Drievniaja cerk okolo Grodno“). Ten, už vandenyno, jie atlieka savo užduotį, primindami šios didingos šalies grožį ir šlovingą senovinės šalies istoriją.
Kelionė po Lietuvą buvo įvairiapusė, jos metu naudojomės įvairiausiomis judėjimo priemonėmis, tarp jų ir kratančiais valstiečių vežimaičiais. Teko įklimpti ir smėlynuose. Stebėti, kaip siautėjančios smėlio audros metu iš pusiau apneštos trobelės išlenda vietinis gyventojas. Rūsti aplinka nesunaikino šypsenos lietuvio veide. O sykį teko apsistoti tokiame užkampyje, kad nesąmoningai galvoje prabėjo mintis, ar tvirtai užsirakina kambario durys. Tačiau tie trumpalaikiai nuogąstavimai neturėjo pagrindo. Nieko blogo per visą kelionę su mumis nenutiko; atvirkščiai įvyko daug gero. 
Įvairių sustojimų metu teko išgirsti aklą dainių, užrašyti daugybę šlovingų, žavinčių drąsiais žygdarbiais padavimų. Tautos didvyriškumą paryškina pasiaukojantys lietuvių moterų žygdarbiai. Tarp įvairių aplankytų tautų Lietuva paliko patį nuoširdžiausią prisiminimą. Geriausias to įrodymas buvo abipusis supratimas. Ne kartą teko prisiminti, kokia lietuvių kalba artima senovės sanskritui. Tikrasis lietuvių tautos dvasinis turtas yra kalbos didingumas ir turtingumas. 
Ėjo metai, sužibo skaisti Čiurlionio asmenybė. Pagaliau 1915 metais man pasakė: „J.Baltrušaitis būtinai nori parašyti apie jūsų kūrybą. Ar jūs neprieštarausite?“ Iki to momento man nebuvo tekę asmeniškai sutikti J.Baltrušaičio, bet žinojau apie jį kaip dvasingą ir subtilų poetą. Visi mes skaitėme jo kūrinius ir džiaugėmės, kaip jautriai jis išvertė Tagorės „Gitindžali“. Tik toks gilus poetas kaip Baltrušaitis galėjo nenuklysdamas ištaisyti ir išversti Bhagavat Gitą. Būtent lietuvių poetui teko misija taip nuostabiai įamžinti Senovės Indijos priesakus. 
J.Baltrušaičio straipsnis vadinosi „Vidiniai Rericho kūrybos požymiai“ (Vnutrienie primiety tvorčiestva Rericha). Žinoma, tai buvo vienas iš giliausių mano skaitytų straipsnių. Jame pasireiškė ne tik poetas, bet būtent lietuvis-poetas, kuris mokėjo pajusti ir išreikšti širdies šilumą ir giluminę prasmę to, kas man vidujai brangu. Tuo pačiu straipsnis buvo pabrėžtinai rimtas, bet kai poetas prakalbo apie „Gralio Taurę“, pasidarė aišku, kaip šis didis simbolis artimas pačiam J.Baltrušaičiui.
Daugelis kitų susitikimų su lietuviais taip pat neužmirštami. Paryžiuje sutikome Lietuvos pasiuntinį Klimą. Tik susipažinome, o jau pajutome visą jo draugišką širdingumą. Kalbėjomės su juo nepaprastai lengvai apie įvairiausius dalykus, nes ten, kur pasitikėjimas, ten kalba suprantama ir įsitvirtina geros mintys.
Negaliu nepasidžiaugti, kad Lietuvoje buvo pritarta mūsų Paktui dėl Kultūrinių vertybių išsaugojimo. Mūsų archyve saugomi straipsniai, pasirodę lietuviškuose leidiniuose. Ir kiekviename iš jų jaučiamas ne sausas, oficialus požiūris, bet širdingas šios idėjos savalaikiškumo supratimas. Raudonasis Kultūros Kryžius – mūsų Taikos Vėliava suprantama lietuviams. Jei ši idėja dar nepasiekė valstybės tarnautojų ausų, tai tik laiko klausimas. Tauta, kurios kalbos pagrindą sudaro senovinė kalba, žinoma, supranta, kad tikrasis tautos turtas yra šalies istorija, jos menas ir mokslas. Tegu virš viso to lobyno plevėsuoja Vėliava Apsaugotoja, kuri primins visoms didžioms ir mažoms tautoms, kad tuose žmonijos genialumo paminkluose gyvena tikrosios kultūros sąvoka. Kultūra – tai tarnavimas Šviesai, tai švietimo sintezė ir progreso garantija. Ten, kur vertinamas kultūrinis palikimas, ten tvirtos ir tautos šaknys, ten vystysis pažinimas ir bus išsaugota tautos savigarba. Tai ne abstrakčios sąvokos, bet reali jėga, galinti sukurti geresnę ateitį. 
Tikras džiaugsmas sukyla, kai matai, kad tautos sąmonėje gyvos kultūros šaknys. Tokia tauta sugeba išreikšti savo didingą praeitį dainose ir mene, jai nesvetimas kūrybinis džiaugsmas. Daugybę kartų tenka kalbėti apie vartus į ateitį. Juk jau pati vartų sąvoka yra kuriantis priesakas. Taigi, vartus reikia sukurti: jie turi būti ne tik tvirti, bet ir gražūs, nes grožis džiugina akį ir pamalonina širdį. Žinoma, nežinantis praeities, negali mąstyti apie ateitį. Todėl ypatingas išlikusių senovinių kūrinių grožis neleis sumenkinti ateities kūrinių, kurie taps tikraisiais vartais į ateitį. Žmogui neuždrausta mąstyti apie geresnę ateitį. Juk jau lietuviškuose ąžuolynuose, ten kur prisidengę medžių šaknimis ir akmenimis vis dar dunkso senoviniai protėvių altoriai, ten jau skamba geranoriškas ateities suvokimas, talpinantis savyje draugiškumą. 
Džiaugsmas šiais laikais yra tikra retenybė. Kiek kartų teko rašyti, kad mokėjimas džiaugtis jau tampa kaip ir nauju mokslu. Pasaulinėje sumaištyje mokėti surasti džiaugsmą sukeliančius reiškinius nelengva. Džiaukis ir Padėk – tokie šaukliai yra šiandienos būtinybė. Susijaudinęs klausiu: kaip gi džiaugtis, kokiu būdu padėti? O padėti reikia visur ir visada – ypač ten, kur reikalingas širdingas žodis. Ir džiaugtis reikia visur, kur vyksta kažkas suburiančio. Ir pagalboje, ir susibūrime negali būti supriešinančių skirstymų, nes džiaugsmas ir pagalba yra tikrosios bendražmogiškos savybės.
Apsidžiaugėme, kai pasiekė žinia, kad Lietuvoje mūsų Draugija pradėjo leisti žurnalą „Naujoji sąmonė“. Būtent ši sąvoka kelia džiaugsmą. Net išsakyti sunku kaip šiandien reikalinga atsinaujinusi sąmonė. Neužteks visų žinomų žodžių išreikšti atsinaujinusios sąmonės būtinybės. Tik plati sąmonė gali priimti žmogiškąjį skausmą ir žmogiškąjį džiaugsmą. Tik platus mąstymas ir geranoriškumas gali padėti pajusti, kur reikalinga pagalba ir su kuo drauge galima pasidžiaugti. Argi nekelia džiaugsmo tai, kad Lietuva siekia naujos sąmonės? Lietuva nori būti geranoriška. Tokia sąmonė leis kurti visiems drauge. Ten, kur įsitvirtins žinios, galima pradėti kurti ir sandraugą. Bendradarbiavimas, sandrauga (draugiška vienybė, sąjunga), kooperacija (tam tikra darbo organizavimo forma, kai daugelis žmonių dalyvauja tame pačiame arba artimuose darbo procesuose, masinis kolektyvinis susivienijimas gamybos ir mainų srityje) – kiek kartų pakartotos šios brangios sąvokos; deja, retai į jas įdedama nuoširdi, kurianti prasmė, kurios išraiškomis jos turėtų būti.
„Naujoji sąmonė“ mums suteikė daug džiaugsmo. Ar įmanoma nesidžiaugti sužinojus, kad grupė jaunų žmonių iš įvairių meno ir mokslo sričių randa jungiantį pamatą gyvojoje etikoje ir naujoje sąmonėje. Perfrazuojant anksčiau minėto J.Baltrušaičio straipsnio įkvepiančią baigiamąją mintį pasakysime: „Išryškinant neginčijamą traukos ryšį kaip gyvenimo poreikį, belieka pridurti, kad dalyvavimas dvasiniame šio laikmečio žygdarbyje yra geriausias gyvenimo apvainikavimas...“ Džiaugiuosi, kad galiu užbaigti šį rašinį didžio Lietuvos poeto mintimi.

1936?. «Urusvati», Gimalaji „Zelta grāmata“, Ryga, 1938. p. 16-20

Rericho pakto istorija (dokumentinis filmas lietuvių kalba).
Rericho judėjimo Ištakos. (dokumentinis filmas lietuvių ir rusų  kalbomis).

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Thursday the 21st. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©