Rerichiečių istorija

Po senovę. III dalis.

Po senovę. III dalis. Gunta Rudzite. Kaip aš ieškojau Šiaurės Sūnaus... „Giliau pažinusi Nikolajų Rerichą, rusų dailininką, rašytoją, mokslininką ir visuomenės veikėją, aš pamilau jį iš visos širdies, rašo Gunta Rudzite. – Jo neįmanoma buvo nepamilti, tokį jautrų, išmintingą, susivaldžiusį.

Skaitant jo kūrinius nustebino tamprus ryšys su Latvija, kuris buvo jaučiamas ne tik Latvijai skirtuose straipsniuose („Latvija“, „Po senovę“, „Vaičiulianis“, „Latvijos Rericho vardo draugijai“ ir daugelis kt. )

Po senovę. II dalis.

II. Po senovę. „Visus susitikimus Latvijoje lydėjo nuoširdumas; jos praeitis taip prisotinta neįtikėtinais senovės paminklais, pradedant subtiliausiais akmens ir bronzos amžiaus pavyzdžiais. Keletas nuostabių senovės egzempliorių jau tada papildė mano kolekciją. ... Mane visada domino latviškos legendos, padavimai, įsitikinimai“. (58, V.Šibajev. Beseda o Latviji v gorach Himalajev // Nedela. –Ryga, 1925, Nr.23, psl. 11).

Po senovę

I. Po senovę. 1903 metų vasarą Imperatoriškoji menų skatinimo Draugija, kurioje Nikolajus Rerichas dirba sekretoriumi, siunčia jį į komandiruotę po Pabaltijį (tuo metu jis priklausė carinei Rusijai), aprašyti kultūros paminklus. Jis gauna dokumentą, skirtą Vilnios (Vilniaus) gubernatoriui ir kitiems valdininkams, įpareigojantį bendradarbiauti – „Imp. Menų skatinimo Dr. Komiteto posėdyje, nuo 1903.03.18, buvo nutarta komandiruoti Draugijos Sekretorių, dailininką N.K.Rerichą 1903 metų vasaros mėnesiams tapyti senovės Rusios meno eskizus“. Toks pat pažymėjimas bus išduotas ir 1904.05.26 apie tai, kad Rerichas „siunčiamas 1904m. vasaros mėnesiams į vidines Imperijos gubernijas netrukdomai tapyti iš natūros ir fotografuoti senovės vietas, statinius ir paminklus, todėl Draugijos Komitetas nuolankiai prašo vietinių valdžių neatsisakyti padėti paskirtajam dailininkui N.K.Rerichui, bei visais įmanomais būdais talkinti sėkmingam darbo įvykdymui“ (53, Leningrado srities archyvas, fondas 448-1. D. 1283. pusl. 124.)

Latvijos rerichiečių istorija

Latvijos rerichiečių istorija

trumpai
Latvijoje N.Rericho vardo draugijos nariai reguliariai publikavo straipsnius spaudoje, kalbėjo per radiją, skaitė lekcijas. N.Rerichas rašė R.Rudzičiui: „Jūs žengėte tvirtą žingsnį, formuodami visuomenės nuomonę. Galų gale, juk visiškai nesvarbu, kokiais valstybiniais koridoriais judės Paktas. Visų pirma visuomenė turi priimti ir suvokti kultūrinio turto išsaugojimo reikšmę“. (1937-05-04).

Lietuvos rerichiečių istorija

Lietuvos rerichiečių istorija

1920m. spalio 9d. Lenkija okupavo ir netrukus aneksavo (polit. Valstybės ar jos dalies prijungimas prie kitos valstybės) Vilnių. Lietuvos sostinė buvo perkelta į Kauną. 1939m. spalio 10d. pagal susitarimą su TSRS Vilnius buvo grąžintas Lietuvos Respublikai.
*
1930m. N.Serafinienė subūrė pažangių Lietuvos žmonių būrelius Kaune ir Šiauliuose. Oficialiai Lietuvos Rericho draugija buvo užregistruota Kaune 1935m gegužės 26d., jos steigėja buvo gydytoja Nadežda Serafinienė. Pritarus Rerichams, draugijos pirmąja pirmininke tapo Julija Dvarionaitė-Montvydienė.

Pirmųjų Lietuvos rerichiečių veikla istorijoje užsifiksavo kaip N.Rericho Pakto dėl kultūros vertybių išsaugojimo visame pasaulyjepasirašymas. Ta proga 1936 metais Lietuvos N.Rericho draugija (Kaunas) išleido atskirą leidinėlį „Rericho paktas ir Taikos Vėliava“, paruoštą dailininko Petro Tarabildos.

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Saturday the 25th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©