Po senovę. VII dalis

Spausdinti
Kategorija: Rerichiečių istorija
Parašyta Pirmadienis, 11 rugpjūčio 2014 Autorius studija Gin-Dia

Po senovę. VII dalisĮ Latvijos žemes Rerichai atkeliavo prieš du šimtmečius iš Skandinavijos ir apsigyveno prie Baltijos jūros, netoli Kuržemės sostinės Libavos (Liepojos). Pagal senovines knygas Guntai Rudzite pavyko išsiaiškinti vietų, kur jie gyveno, pavadinimus. Tai Grobinia, Gazenpot (Aizpute), Durbe, Vindava (Ventspilis). Vasaromis Rerichai gyvendavo pajūryje, Jūrmalos gyvenvietėje Majorengofe (dabar Majori).

Trys kartos pagal N. Rericho tėvo liniją turėjo ryšį su Latvija. Tai prosenelis Johanes Rerichas, išgyvenęs 96 metus. Kuo jis užsiėmė, nėra žinoma, bet latvių daina pasakoja, kad „didžiai rūsčiose kuršių ir lyvių žemėse, kur granitiniai rieduliai siekia pačią jūrą, negalima tapti žemdirbiu, nenustūmus jų link upės, neištraukius iš žemės šimtamečių ąžuolų šaknų...“. Todėl išgyventi čia galėjo tik stiprios dvasios žmonės.

Latvių liaudies poetė Mirdza Kempe – gimusi šiuose kraštuose, pasakojo, kad jos prosenelis išmoko gaminti burlaivius pas skandinavą iš Gazenpoto, kurio pavardė buvo Rerichas. Sutapimas tai ar giminystės siūlas?

Nikolajaus Rericho senelis – Fridrichas (vėliau Peterburge vadinamas Fiodoru Ivanovičiumi) taip pat ilgai gyveno Latvijoje – iš pradžių Gazenpote, kur gimė jo sūnus Konstantinas (1837-1900), N.Rericho tėvas, o vėliau Rygoje ir Rygos pajūryje. Yra žinoma, kad jis dirbo archyvaru Liflandijos gubernijos valdyboje, mėgo literatūrą, muziką ir domėjosi sodininkyste. Jo meilė Rygos Katedros vargonams, kurių skambesį jis pavadino „dvasios malda“, persidavė ir jo palikuonims, ypač anūkams Nikolajui ir Morisui.

*

Po trumpos viešnagės Rygoje pas Guntą Rudzitę išsiruošėme į kelionę. Pirmiausia pasukome Jūrmalos link ir pajūrio keliu važiavome į kurortinį miestelį Engure. Kalbininkų nuomone pavadinimas Engure kilęs iš lyvių žodžio „ungurys“. Pasakojama, kad Enguro ežeras kažkada tikrai galėjo pasigirti ungurių gausumu. Kuržemės hercogystė Engure garsėjo savo manufaktūromis, o XIX a. – jūreivių mokykla. 1866m. Engurėje buvo sukonstruotas pirmas burlaivis, vėliau dar 15 – dviejų ir vieno stiebų, kurie išvagojo ne vieną pasaulio jūrą. Čia, Engure evangelikų liuteronų bažnyčioje 1845m. buvo pakrikštyta Fridricho Rericho (N.Rericho senelio) ir jo žmonos Doris Poper-Rerich duktė Laura. Čia pat ant jūros kranto prie pagrindinio kelio ir pamatėme medinę bažnytėlę, deja, ne autentišką, o jau perstatytą.

Važiuodami iš miestelio į miestelį, filmuodami bei paveiksluodami vietas, susijusias su Rerichais, tarpusavyje juokavome, kad mūsų kelionė gali atrodyti labai religinė – juk fiksuojame vien bažnyčias. Tačiau reikia pasakyti, kad būtent pagal bažnytines knygas ir jose išlikusius įrašus šiandien tik ir galima atsekti anksčiau gyvenusius žmones. Civilinė institucija, sudaranti santuokas ir įregistruojanti gimimus ir mirimus, visai šviežia visuomeninė įstaiga, galima netgi sakyti „revoliucijos pagimdyta“. O anksčiau žmogaus gimimas, krikštas, santuoka, mirtis buvo fiksuojami parapijos bažnytinėse knygose.

Mums, lietuviams, buvo įdomu sužinoti, kad evangelikų liuteronų bažnyčios Latvijoje yra lyg neveikiančios, jos stūkso užrakintos ir norint patekti vidun pirmiausia reikia surasti prižiūrėtoją. Bažnyčiose retai vyksta religinės apeigos. Bažnyčios saugomos ir prižiūrimos kaip architektūriniai paminklai. Jos neniokojamos, kaip beje ir daugybė išlikusių pilių fragmentų visoje Latvijos teritorijoje – neišrenkamos po plytą savo trobesių statybai, kaip įprasta Lietuvoje, netgi siekiama užkonservuoti nuolat gamtos ardomus griuvėsius.

Mes ir vėl kelyje, kuris dabar veda į Tukums miestelį. Išsivinguriavusios senovinės gatvelės, grįstos akmenimis, balta bažnyčia, kurioje 1853m. Fridrichas Rerichas (N.Rericho senelis) ir jo žmona Doris Poper krikštijo savo dukrą Matildą, o 1854 m. sūnų Aleksandrą. Manoma, kad tuo metu jie ir gyveno Tukums.

Besižvalgydami po senovę vis tik pamatėme ir šiandienos Tukums miestelį: įdomiai, netgi moderniai atrodė tušti, negyvenami namai, kurių bestiklės akys-langai buvo paslėpti po paveikslais; ir senų namų sienos ištapytos gėlėmis kėlė nuotaiką – tarsi namai negyvenami, tarsi apmirę, bet paveikslai – tarsi muziejus po atviru dangumi – jau nebesimato tuščių namų, bet jaučiasi šiandienos gyvenimo ritmas, gal kiek neįprastas, bet gyvas ir pulsuojantis.

1844m. Fridrichas Rerichas nuomojo Bekermuiža dvarą. Užsukome – nieko ten nelikę, buvusio Bekermuiža dvaro vietoje pastatytas fabrikas ir tik aplinkiniuose laukuose stūkso keletas senų, apleistų namų, kurie anksčiau priklausė dvarui.

Bus daugiau.

       
       

 

 

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Saturday the 25th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©