Pabaltijo šalių istorija

Spausdinti
Kategorija: Rerichiečių istorija
Parašyta Antradienis, 25 gruodžio 2012 Autorius Gunta Rudzite

Pabaltijo šalių - Latvijos, Lietuvos ir Estijos - Rericho draugijų kūrimosi ir bendradarbiavimo istorija

Gunta Rudzite (Latvijos N.Rericho draugijos Garbės prezidentė).
2011m. kovas.
Nuo susikūrimo pradžios, 20a. trisdešimtaisiais metais, Pabaltijo šalių draugijos buvo tampriai susijusios, ne mažiau nei šiandien.
Latvijos Rericho draugijos ištakų reikėtų ieškoti XXa. dvidešimtųjų pradžioje, kai pasiūlius Rerichams Vladimiras Anatolijevičius Šibajevas (1898-1975) Rygoje subūrė nedidelį būrelį bendraminčių, kurie studijavo Rytų filosofiją ir Rerichų veikalus. 1925m. V.Šibajevas išleido N.Rericho veikalą „Puti Blagoslovienija“ 
(„Palaimintieji Keliai“, «Пути Благословения»). Ši ir kitos būtinos knygos pardavinėjamos V.Šibajevo knygų parduotuvėje.

Kai 1928m. kaip N.Rericho sekretorius V.Šibajevas išvyksta į Indiją, jo vadovavimą būrelyje perima Feliksas Denisovičius Lukinas (1875-1934). Po susitikimo su Nikolaju Rerichu ir jo sūnumi Jurijumi Paryžiuje, 1930m. spalio 13d. Lukinas oficialiai užregistruoja N.Rericho draugiją. Tęsiama knygų leidyba, Rytų filosofijos studijavimas. Draugijos nariai mokosi rusų ir anglų kalbų kursuose (rusakalbiai mokosi latvių kalbos). Sužavėti Latvijos rericho draugijos patalpų nuotrauka, nuo 1931m. Rerichai draugijai siunčia paveikslus, kurie papildo turtingą paveikslų reprodukcijų kolekciją, surinktą F.Lukino. 
F.Lukino gyvenimas nutrūksta pačiame gyvenimo vidurvasaryje. Trumpam jį pakeičia Karlis Sture, bet greitai, pagal J.Rerich nurodymus, vadovavimą draugijai perima poetas ir filosofas Richardas Rudzitis (1898-1960). Jam vadovaujant draugija greitu tempu ima tvirtėti, kolektyvas tampa darniu ir susiklausiusiu. Išleidžiama keletas dešimčių knygų rusų kalba, taip pat išverstų į latvių kalbą. 1937m. buvo atidarytas Rericho paveikslų muziejus. Draugijoje priskaičiuojama iki pusantro šimto narių.

Jau laiškuose F.Lukinui Rerichai prašė padėti organizuoti draugijas Lietuvoje ir Latvijoje ir jas šefuoti. Medikų konferencijose gydytojas F.Lukinas susipažįsta su gydytoja ir teosofe Nadiežda Serafiniene iš Skuodo, kuriai draugijos įkūrimo idėja artima. Kaune (tada buvusioje Lietuvos sostinėje) daugelis jau susipažinę su Rytų filosofija, studijuoja Ramakrišnos, Vivekanandos, J.Blavatskajos veikalus.
XXa. trisdešimtųjų pradžioje Kaune jau buvo susibūrusi nedidelė draugija, kuriai vadovavo Didžiosios Lietuviškos enciklopedijos leidyklos direktorius Bronius Vaitiekūnas (1902-1983), Rytų tyrinėtojas, savarankiškai studijuojantis Gyvosios Etikos knygas, išleistas Paryžiuje.
Lietuvos Rericho draugija oficialiai įkurta 1935m. gegužę. Tikrųjų draugijos kūrimosi ištakų reikėtų ieškoti lietuviškame folklore, kuriame ryškios rytietiškos šaknys, ir Vydūno bei Čiurlionio susidomėjime J.Blavatskajos veikalais, bei perdavusiems žinias kitiems.
Rerichai Lietuvą pamilo 1903-1904m. ekspedicijos „po senovę“ metu.- „Ne kartą teko vidujai prisiminti, kodėl lietuvių kalba artima sanskritui. Iš to paties didingumo, iš to paties turtingumo susidėliojo ir lietuviškas dvasinis turtas“. N.Rerichas nutapo etiudus: „Kovenskij most“ 
(Kauno tiltas, Ковенский мост), „Razvaliny zamka na Neimane“ (Pilies griuvėsiai prie Nemuno, Развалины замка на Немане), „Drievniaja cerk okolo Grodno“ (Senovės cerkvė šalia Grodno, Древняя церковь около Гродно), „Perkūnas (Перкунас) ir kitus.
Vienas iš artimiausių N.Rericho širdžiai Jurgio Baltrušaičio (1873-1944) straipsnis apie jį „Dieržava Rericha“, patinka jam ir R.Tagoro „Gitandžali“ ir „Bhagavat-Gitos“ vertimai į rusų kalbą.
Kai Nadiežda Serafinienė Kaune sukvietė žmones, norėdama suburti Rericho draugiją, ten dalyvavo ir Bronius Vaitiekūnas su savo draugais. Jis elgiasi tarsi stengdamasis išlaukti - labai neįprastas derinys jam atrodo Rytų filosofijos studijavimas ir „draugija“, nes draugijos, klubai jam siejosi tik su tuščiais pasiplepėjimais restoranuose. Kai iškeliamas klausimas dėl draugijos vadovo, kauniečiai atsisuka į B.Vaitiekūną, bet jis stoti į draugiją nesiruošia. N.Serafinienei tenka iškelti savo kandidatūrą.
Vadovavimui trukdo tai, kad N.Serafinienė gyvena Skuode. Rerichai prašo atsiųsti nuotraukas visų draugijos narių ir draugijos vadovu išrenka Juliją Montvydienę (1893-1947), turinčią tyriausią aurą. J.Montvydienė - muzikos mokytoja, buvusi operos teatro solistė (beje, Montvydienės šeima kilusi iš Liepojos, Latvija).
Rytų filosofijos pagrindus J.Montvydienei įtvirtinti padeda B.Vaitiekūnas. Nežabotas B.Vaitiekūno charakteris, savikritikos stoka, pasipūtimas jautrią J.Montvydienę ne kartą priveda iki ašarų,  prieš save nustatydamas netgi draugus iš Latvijos, pvz. Richardą Rudzitį, nors vėliau J.Montvydienė bando paaiškinti, kiek daug jai davė B.Vaitiekūnas (R.Rudzitis susigerino su B.Vaitiekūnu tik prieš pat savo mirtį.)
Richardas Rudzitis, Haroldas Lukinas, Karlis Volkovskis ir kiti draugijos nariai lanko Lietuvos Rericho draugiją, stengdamiesi padėti visame kame. Taip pat ir draugai iš Lietuvos lankosi Rygoje.

Viena iš pagrindinių užduočių naujai įkurtoms organizacijoms - Rericho Pakto ir Taikos vėliavos patvirtinimas bei priėmimas visose šalyse. Iki šiol tai padarė tik JAV ir Lotynų Amerikos valstybės (1935m. balandžio 15d.).
1937m. gegužę Pabaltijo šalių užsienio reikalų ministrų konferencijoje Kaune buvo nuspręsta pateikti bendrą - visų trijų Pabaltijo šalių - Rericho draugijų Memorandumą kartu su žymių tų šalių Kultūros veikėjų parašais.

Sunkiausia sekėsi su Estija - nepadeda nei H.Lukino kelionė į Taliną. Antroje 1930-ų pusėje Taline buvo tik nedidelis būrelis žmonių, studijuojančių Rerichų veikalus ir Gyvąją Etiką. Jos įkūrėju ir vadovu buvo jaunas poetas Pavelas Fiodorovičius Belikovas (1911-1982), kuris su Rytų filosofija susipažino dirbdamas buhalteriu knygyne „Tarptautinė Knyga“. Patys Rerichai, pvz. Jurijus Rerichas, kartais prašydavo P.Belikovo atsiųsti kokią tai naujai išleistą knygą. Belikovo draugiją sudarė jo žmona, rusų kalbos mokytoja Galina Vasiljevna Belikova, Peile ir dar du nariai. Susirašinėdamas su Rerichais P.Belikovas gavo 15 laiškų (7 laiškų kopijas N. Rerichas atsiuntė R.Rudzičiui, kad sustiprėtų bendradarbiavimas ir užsimegztų draugystė).
P.Belikovas mokosi ir moko. Jau prieš karą jis parašo nedidelį filosofinį darbą apie N.Rerichą, kurio kopija buvo perduota R.Rudzičiui.
Dvidešimto amžiaus 30-taisiais Taline daug rusų emigrantų - dailininkai, rašytojai. Tarp jų yra ir Rericho draugų ir pažįstamų. Čia gyvena ir buvę Peterburgo Menų paskatinimo Mokyklos dėstytojai: Klara Ceidler ir Nikolajus Root. Taip pat dailininkas Anatolijus Dmitrijevičius Kajgorodovas, poetas Aleksejus Rannitas. Tačiau meniškos natūros sunkiai pasiduoda susijungimui į draugiją. Būtent Estijos prezidento Konstantino Piatso (1874-1956) brolis, Estijos Meninio Kultūros fondo prezidentas, švietimo vice ministras Vladimiras Piats, suprasdamas Pakto reikšmingumą, įkuria Rericho Pakto Kultūros Komitetą ir renka kultūros veikėjų parašus po Memorandumu.
Įkūrus Rericho Pakto Komitetą, N.Rerichas rašė: „Žinau, kad ir Taline susibūrė mūsų Pakto dėl Kultūros vertybių išsaugojimo grupė. Šis Raudonasis Kultūros Kryžius yra artimas, nors tiksliau sakant, turėtų būti artimas visais laikais ir visoms tautoms, ...Moralinis impulsas išsaugoti bendras kultūrines vertybes turi būti plačiai paskelbtas ir įtvirtintas tautų sąmonėje“ 
(N.Rerichas „Estija“ - „Zelta Gramata“, Ryga, 1938m.)
Bendrą trijų valstybių Memorandumą su kultūros veikėjų parašais R.Rudzitis perduoda užsienio reikalų ministrų konferencijai. Šis klausimas buvo įtrauktas į dienotvarkę ir su juo buvo susipažinta, bet akcentavo memorandumo svarbą tik Lietuvos užsienio reikalų ministras S.Lozoraitis (1898-1983), kuris jautė gilią pagarbą Julijai Montvydienei.
Lietuvių kalba Kaune buvo išleista brošiūra apie Rericho Taikos Paktą.

1937m. gegužės 4d. N.Rerichas rašė R.Rudzičiui: „Jums pavyko žengti didžiulį žingsnį, įsigyjant visuomenės palankumą. Galų gale, visiškai nesvarbu, kokiais valstybiniais koridoriais keliaus Paktas. Visų pirma, visuomenė jį turi priimti ir suvokti kultūros vertybių išsaugojimo būtinybę. Toks įgytas visuomeninės dėmesys pasitarnaus ateityje Draugijos vystimuisi. Iš daugiau ar mažiau uždaro Jums pavyko išeiti į plačią areną“.
1937m. spalio 10d. po ilgų pasiruošimų Rygoje įvyksta Pabaltijo šalių draugijų kongresas (iš pradžių jis buvo numatytas Kaune), skirtas N.Rericho veiklos 50-mečiui ir oficialiam Rericho paveikslų muziejaus atidarymui. Sulaukta daugybės sveikinimų iš įvairiausių pasaulio šalių. Be daugelio svečių iš Lietuvos, iš Estijos atvyko Kultūros Fondo atstovas dailininkas J.Grinbergas.
Į prezidiumą buvo pakviesti: R.Rudzitis, K.Valkovskis, J.Montvydienė, G.Lukinas, E.Frizbergas ir P.Tarabilda. Garbės pirmininkais buvo išrinkti: senatorius K.Ducmanis, dailinkas A.Prande ir Vytauto Didžiojo Karo muziejaus įkūrėjas generolas Vl.Nagevičius (1880-1954). Buvo pasiųstos telegramos Latvijos, Lietuvos ir Estijos prezidentams ir pačiam Nikolajui Rerichui.
Pranešimus skaitė R.Rudzitis, J.Montvydienė, P.Tarabilda, N.Serafinienė, K.Draudzin, G.Lukinas ir daugelis kt.

Reikia pažymėti aktyvią savarankišką lietuvių draugų veiklą II Pasaulinio Karo metais ir pokariu. Karo metu pogrindyje buvo kokybiškai išleista išversta į lietuvių kalbą Gyvosios Etikos knyga „Morijo Sodo lapai“. Po karo lietuviai vyksta į Leningradą, kur už surinktus pinigus įsigyja 12 pirmojo periodo N.Rericho originalių paveikslų - jie papildė 2 paveikslu diptiką „Himalajai“, kuriuos 1938m. J.Montvydienei padovanojo N.Rerichas.
Bendradarbiavimas tarp buvusių draugijų, tarybinės valdžios uždarytų 1940m., nenutrūko.


Latvija, kaip jauna šalis, išgyvenanti savo pavasarį ir siekianti savo tautai gerovės ir suklestėjimo, žinoma, negali neįsiklausyti į evoliucijos žingsnius ir turi džiaugtis galimybe sustiprinti savo dvasinę ir intelektualią galią sąmoningumo pakėlimu ir moterų orumu.
Moters intelektualumas ne mažesnis už vyro, nes aukščiausios savybės to gebėjimo yra iš dvasios, neturinčios lyties. Intelektualumas įgyjamas švietimu ir treniruote, todėl pastatykite moterį į būtinas tam sąlygas - ir rezultatas bus akivaizdus. Žinoma, svarbiausias stimulas moters sąmonės išlaisvinimui ir jos pavaldžios padėties pasikeitimas yra naujame auklėjime. Nuo pat vaikystės turi būti įdedami būties pagrindai, paskirtis ir žmogaus vaidmuo visatoje, ir tai duos naują kryptį visam mąstymui, taip išsiplės horizontas visose gyvenimo srityse. Ir tik tada bus galima tikėtis išnykimo daugelio kenksmingų įpročių, tapusių papročiais, ir banaliausių siekių ir užsiėmimų, esančių pagrindiniu blogiu ir priežastimis vykstančio masinio irimo ir nuprotėjimo. Laikau pačiais baisiausiais reiškiniais  pasaulinį susižavėjimą prabanga ir baisingą augimą jos neatskiriamos palydovės - banalybės, kuri jau užsidėjo sau „karališkas“ diademas. Banalumo kirminas pavojingas, būtent savo menkumu, lengvai ir nematomai prasiskverbdamas visur, jis greitai dauginasi ir uždengia savimi netgi sveiką audinį. Šį niekšingą kirminą, žinoma, kaip ir visa kita augina abu pradai.
J.R.23.06.38

*
Vakar gavome laišką iš G.Škliavero, kuriame pranešama, kad G.G. patartas vietinių lietuvių draugų sukūrė kvietimą Paryžiuje išverstą į lietuvių kalbą, skirtą Lietuvos moterims, ir pasiuntė jį ministro Lozoraičio žmonai, kuri privačiomis žiniomis, labai simpatizuoja Paktui. Patikimai praneškite apie tai J.Montvydienei į Kauną; kas žino, galbūt jie ir nežino, kad Kaune turi tokį įtakingą Pakto draugą. Reikia rinkti visas geranoriškas žinias, kurį tik galima surasti.
N.Rerichas.

NAGGAR, Kulu, Punjab, Br. India 14-МАЙ-37

Į lietuvių k. išvertė Diana Stungurienė, 2012/02/26. 

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Thursday the 21st. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©