Po senovę

Spausdinti
Kategorija: Rerichiečių istorija
Parašyta Sekmadienis, 01 rugsėjo 2013 Autorius Diana Stungurienė

I. Po senovę. 1903 metų vasarą Imperatoriškoji menų skatinimo Draugija, kurioje Nikolajus Rerichas dirba sekretoriumi, siunčia jį į komandiruotę po Pabaltijį (tuo metu jis priklausė carinei Rusijai), aprašyti kultūros paminklus. Jis gauna dokumentą, skirtą Vilnios (Vilniaus) gubernatoriui ir kitiems valdininkams, įpareigojantį bendradarbiauti – „Imp. Menų skatinimo Dr. Komiteto posėdyje, nuo 1903.03.18, buvo nutarta komandiruoti Draugijos Sekretorių, dailininką N.K.Rerichą 1903 metų vasaros mėnesiams tapyti senovės Rusios meno eskizus“. Toks pat pažymėjimas bus išduotas ir 1904.05.26 apie tai, kad Rerichas „siunčiamas 1904m. vasaros mėnesiams į vidines Imperijos gubernijas netrukdomai tapyti iš natūros ir fotografuoti senovės vietas, statinius ir paminklus, todėl Draugijos Komitetas nuolankiai prašo vietinių valdžių neatsisakyti padėti paskirtajam dailininkui N.K.Rerichui, bei visais įmanomais būdais talkinti sėkmingam darbo įvykdymui“ (53, Leningrado srities archyvas, fondas 448-1. D. 1283. pusl. 124.)

Kelionėje jį lydi žmona Jelena Rerich. Ji padeda vyrui aprašyti kultūrinius paminklus, fotografuoja juos. Dalis jos nuotraukų vėliau patalpinamos leidinyje „Rusiško meno istorija“, redaktorius I.Grabaris.

Tačiau kelionės tikslas neapsiribojo vien aprašais ir eskizais. Rerichui neduoda ramybės ryšys tarp tautų. Kelionė po Latviją (dalis kelionės „iš vikingų pas graikus“) ir Lietuvą („didis Nemuno kelias“), rytietiškų šaknų ieškojimas slavų ir baltų tautose buvo jau „kelionės į Didingus Rytus“ pradžia, pasiruošimas kelionei į Indiją. „Jūs žinote, kad viena iš pagrindinių mano temų, – kalbėjo Rerichas, – buvo kelionė „iš vikingų pas graikus“, t.y. iš Didingos Šiaurės į Didingus Pietų-Rytus. Būtent Latvijoje išliko dauguma šiaurietiškų elementų, kurie turi nemenką svorį bendroje vikingų temoje, ir kalboje aiškiai juntama žilojo sanskrito šaknis“ (54, V.Šibajev. Beseda o Latviji v gorax Himalahev // Nedela. –Ryga, 1925, Nr.23, pusl 11).

Latvijoje – Mitava (Jelgava), Ryga, Zegevold (Sigulda), Vendenas (Cėsis), Vindava (Ventspilis). Lietuvoje – Vilno (Vilnius), Troki (Trakai), Grodno, Keidany (Kėdainiai), Velena (Veliuona), Zapiškis, Mariečiai (Merkinė), Kovno (Kaunas).

Pradėta 1903 metų gegužę kelionė baigiasi rugsėjį, kad būtų atnaujinta kitą vasarą – Tverė, Uglič, Kaliazin, Valdaij, Zvenigorod...

Tai buvo kelionė „po senovę“, – kaip sakė pats N.Rerichas. Lankymas miestų, kaimų, vienuolynų – vietų, turtingų senovės paminklais. Buvo apvažiuota didžiulė teritorija, per 1903-1904 metus Nikolajus ir Jelena Rerichai aplankė 40 miestų. Tai buvo sistemingas mokslinis-tyrinėjantis darbas. Prieš kelionę įsisavinta didžiulės apimties literatūra (beje, apie Latviją nemažai vokiečių kalba), tyrinėjimo darbai vyko kompleksiškai, tai charakteringas visų Rericho ekspedicijų bruožas. Aprašomi archeologiniai paminklai, renkami liaudies pasakojimai, vykdomi etnografiniai tyrinėjimai. Rerichus domina ir buitis, ir socialinės sąlygos, ir etikos normos, tradicijos ir senovės kultūros paminklų saugumas.

„Žinoma, mano pagrindinis siekis, kaip dailininko, buvo tapyba. Sunku įsivaizduoti, kada pavyks man įgyvendinti visus tapybinius eskizus ir įspūdžius – tokios dosnios gautos dovanos“. (Taip vėliau savo azijietiškų kelionių metu rašė Rerichas (55, Serdce Aziji. – Niujork, 1929, pusl. 10-11, tačiau šiuos žodžius galima priskirti ir kitoms jo kelionėms).

Ištraukos iš straipsnio „Po senovę“ (1960-1980m.), kurį parašė Gunta Rudzite, Latvijos Rericho draugijos Garbės prezidentė.

Straipsnį paruošė Diana Stungurienė.

*

2013m. rugpjūčio 20-22 dienomis Latvijos N.Rericho draugijos ir Šiaulių N.Rericho vardo klubo nariai įvykdė pažintinę ekspediciją po Latviją pavadinimu „Po senovę“. Kelionės tikslas buvo aplankyti vietas, kurias 1903-1904 metais aplankė Nikolajus ir Jelena Rerichai. Taip buvo pažymėtos Rerichų kelionės 110-osios metinės.

Šiomis vietomis 1966 metais keliavo Gunta Rudzite, Latvijos Rericho draugijos Garbės prezidentė. Ji jas nufilmavo, vėliau parašė ne vieną mokslinį-pažintinį straipsnį.

Pirmoji vieta, kurioje lankėmės buvo Latvijos miestas Cėsis-Vendenas. Foto albumas Cesis 2013m.

*

Cėsis (latv. Cēsis). Tai miestas Latvijos šiaurinėje dalyje, Vidžemėje, nacionalinio Gaujos parko teritorijoje, kairiajame upės krante, prie Rygos-Valkos geležinkelio linijos. Viduramžiais miesto apylinkės buvo gyvenamos lyvių, vėliau juos nustūmė šiek tiek vakariau, o dalį asimiliavo iš pietryčių slinkę latgalių gentys.

Cėsių miesto ištakų reikėtų ieškoti dar prieš 800 m. Jos susijusios su Cėsių viduramžių pilimi, aplink kurią XIII a. pradėjo formuotis miestas. Bėgant amžiams, pilis dalinosi likimu su Cėsių miestu kovose su rusų, lenkų ir švedų kariuomenėmis.

IX-XIII amžiais čia stovėjo pilis, greta jos 1209 metais vokiečių riteriai pastatė mūrinę pilį. 1323 metais Cėsis gavo miesto teises. Iki XVI amžiaus buvo Livonijos ordino rezidencija, vokiečių vadinta Vendenu. XIVa.-XVa. pr. Cėsis buvo Hanzos lygos narys. Nuo 1561 metų priklausė LDK, vėliau – Žečpospolitai, 1629-1721 – Švedijos karalystei, nuo 1727 metų – Rusijos imperijai. Dėl karų, dažnų gaisrų, maro epidemijos miestas XVIIa.pab.-XVIIIa.pr. sunyko. 1785 metais tapo apskrities centru.

Cėsis ne tik vienas seniausių, bet ir vienas latviškiausių Latvijos miestų.

*

Kelis kartus perstatyta ir praplatinta Cėsių pilis savo dabartinį architektoninį pavidalą įgijo XVa. pabaigoje ir XVIa. pradžioje. Priėjimą prie pilies apsunkino apsauginiai grioviai ir stiprių mūrų apjuosti trys platūs priešpiliai. Gerai įtvirtinta pilis smarkiau nukentėjo tik Livonijos karo metu (1558-1583), o Šiaurės karo pradžioje 1703m. ji buvo apleista ir kariniams tikslams daugiau nebenaudota. Šiandien viduramžių pilies griuvėsiai yra įspūdingiausias Cėsių istorijos liudytojas.

Pilies bokštasBuvusio Livonijos ordino magistro gyvenamosios patalpos – unikalus XVIa. interjerą su puošniu žvaigždiniu skliautu, dirbtinio akmens masės skliautų konsolėmis ir sieninės tapybos fragmentais.

Cėsis yra Vidžemės centre, tai vienas iš gražiausių Latvijos miestų. Cėsių miesto simbolis yra viduramžių pilies griuvėsiai, kartu su parku kuriantys romantišką miesto atmosferą. Grįstos Cėsių senamiesčio gatvės išlaikė savo viduramžišką išplanavimą, išsaugoti ir senieji pastatai su raudonų čerpių stogais, uždarais kiemeliais ir atnaujintais namų fasadais.

Matiaso Jansono skulptūra „Bėgant šimtmečiams“

*

Cėsio Šv. Jonų liuteronų bažnyčia – vienas iš seniausių viduramžių laikotarpio architektūrinių paminklų Latvijoje ir didžiausia viduramžių bazilika už Rygos ribų. Ją XIIIa. pastatė antrasis Rygos vyskupas Johanas von Luves. 1237-1561m. Cėsis buvo vienas svarbiausių Vokietijos centrų. Iš pradžių naujoji bažnyčia buvo pavadinta Šv.Jono Krikštytojo vardu, dabartinis vardas prigijo tik kiek vėliau.

*

Matiaso Jansono skulptūra „Bėgant šimtmečiams“

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Thursday the 21st. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©