Po senovę. II dalis.

Spausdinti
Kategorija: Rerichiečių istorija
Parašyta Antradienis, 03 rugsėjo 2013 Autorius Diana Stungurienė

II. Po senovę. „Visus susitikimus Latvijoje lydėjo nuoširdumas; jos praeitis taip prisotinta neįtikėtinais senovės paminklais, pradedant subtiliausiais akmens ir bronzos amžiaus pavyzdžiais. Keletas nuostabių senovės egzempliorių jau tada papildė mano kolekciją. ... Mane visada domino latviškos legendos, padavimai, įsitikinimai“. (58, V.Šibajev. Beseda o Latviji v gorach Himalajev // Nedela. –Ryga, 1925, Nr.23, psl. 11).

„1903 metais mes su Jelena Ivanovna apvažiavome daugiau nei keturiasdešimt miestų ir istorinių vietų, tarp kurių kelionė į Latviją visiems laikams išliko atmintyje. Be Rygos, Mitavos, Vindavos, mes nuosekliai apžiūrėjome ir Livoniškąją Šveicariją – visi tie nuostabiai tapybiški ir romantiški praeities paminklai dabar pavadinti tokiais daugiareikšmiais vardais, kaip Sigulda, Cėsis, Jelgava, Ventspilis. Kiek daug puikių istorinių ir poetinių padavimų pavyko išgirsti! Kiek daug nuostabių neolito ir bronzos amžiaus pavyzdžių pavyko mums surinkti! Kiek kartų, apsistodami dvaruose ir klebonijose klausėmės įdomiausių pasakojimų apie praeitį. Ir pati Ryga, su senoviniais soborais ir nuostabiu vargonininku, įsileido mus į šaunią savo praeitį. Buvo nutapyta keletas paveikslų ir etiudų, kurie dabar išsibarstė po Kaliforniją ir Kanadą. Kažkur-tai toli jie pasakoja apie Rygą, Mitavą, Zegevoldą, ir kaip geri pasiuntiniai primena Latvijos grožybes.

Sergejus Ernestas savo knygoje gailėjo, kad būtent šie paveikslai pasklido po pasaulį taip toli. Tačiau ar reikia to gailėtis? Ar mums spręsti, kur ir kada reikalingi gėrio pasiuntiniai? (60, N.Rerich. Latvija// Zelta granata. –Ryga, 1938, psl. 11).

*

Iš kelionės po Rusijos, Latvijos ir Lietuvos miestus Nikolajus Rerichas parsivežė apie 100 etiudų, 500 nuotraukų, knygą „Po senovę“. 1903 metų rudenį rusų architektų-dailininkų draugijoje Rerichas padarė pranešimą ir pasiūlė susirinkusiems susipažinti su paties sudarytu planu dėl senovės paminklų apsaugos. 1903m. Nikolajaus Rericho darbai buvo eksponuojami parodoje „Dabartinis menas“, kurią organizavo kunigaikštis Ščerbatovas, o 1904m. žiemą Rericho darbų paroda buvo atidaryta Imperatoriškos menų skatinimo draugijos mažojoje parodų salėje. Čia buvo išeksponuoti 1900-1903 metais nutapyti „senosios architektūros etiudai“ bendru pavadinimu „Rusų senovės paminklai“; taip pat architektūrinių paminklų fotografijos. Imperatorius Nikolajus II panoro, kad paroda įvyktų Rusų muziejuje, taip pat pareiškė norą įsigyti Rericho paveikslų, bet prasidėjęs karas su Japonija nutolino šiuos sprendimus.

Paroda susilaukė audringų, susižavėjimo pilnų atgarsių. Galbūt, pirmą kartą rusų inteligentija senovinės architektūros grožį įvertino kaip visaliaudinį turtą. Rerichas savo darbuose sugebėjo perduoti „liaudies kuriamą grožį“, „nuostabų, šimtmečiais puoselėtą grožį“.

„Rerichas – tikras liaudies istorijos žinovas, ši nata jo mene (taip pat ir literatūriniuose darbuose) skamba ypatingai įtikinančiai. Aš nežinau, kas dar taip aštriai pajuto ir įamžino nacionalinį būdą, tokį susimąsčiusį, griozdišką, su žemiškai originalia architektūra. Rericho etiudai, kuriais galima pasigrožėti nuolat veikiančioje Menų skatinimo draugijos parodoje 1904 metais, nuostabiai išreiškia Novgorodo ir Pskovo senovinį grožį, ir tai nemenkai pasitarnavo šiuolaikiniam jų atgimimui“. (67, S.Makovskij. Siluety russkich chudožnikov. – Praha, 1922. psl.128-129).

A.Rostislavovas pastebėjo, jog „Rerichas apšvietė, išryškino dabartinį gyvą senovės paminklų grožį“, Rerichas atskleidė „pačių paminklų žavesio paslaptį ir paslaptį įstatymų, pagal kuriuos laiko paliesta senovė gyvuoja darnoje su supančia gamta“.

N.Rerichas taip sugebėjo perduoti tų vietų esmę, kad jos tapo „Rericho vietomis“ – taip jas savo straipsnyje „Kiži“ pavadino l.Volinskis. (68, Znanie. –Sila.- М., 1965, Nr. 6. psl. 24–27.)

Daug buvo kalbama apie tragišką tų unikalių paveikslų likimą. 1906 metais Sen-Luji miestelyje (JAV) buvo atidaryta pasaulinė paroda su rusų meno skyriumi, į kurį buvo pasiųsta apie aštuonis šimtus geriausių rusų autorių paveikslų, jų tarpe Repino, Vrubliovo ir kt. Parodos organizatorius laiku neapmokėjo rinkliavos mokesčio ir visi paveikslai buvo parduoti aukcione. Pats Rerichas apie tai rašė: „Ko tik nebūta mūsų amžiuje! ... Štai, neįsiklausant į pasiuntinius ir neatsižvelgiant į surašytas rezoliucijas, visų akivaizdoje amerikietiška muitinė pardavė aukcione aštuonis šimtus rusiškų paveikslų“. (69, N.Rerich. Nedopisanoje // Listy Dnievnika. T.2- M., 1995, psl.316). Laiške R.Rudzičiui Rerichas rašo: „1906 metais Amerikoje liko 76 mano paveikslai, iš jų buvo aptikti tik keturiasdešimt. Klausimas, kurgi dingo 35? Buvo kalbos, kad jie iškeliavo į įvairias vietas, į Kanadą, čia pėdsakai ir pasimetė. Ir net užklausimai nieko negalėjo išaiškinti. Tokia jau daiktų karma“ (70, laiškas rašytas 1938m. vasario 1d.). Kitoje vietoje Rerichas rašė: „Apie savo paveikslus aš tik sužinojau, kad 35 atsirado Kalifornijos muziejuje, vėliau paaiškėjo, kad dar šeši randasi pas privačius kolekcionierius, o likusieji, atrodo, iškeliavo kažkur į Kanadą“ (71, N.Rerich. Iz literaturnoigo nasliedija. – M., 1974).

Karma, ar daiktų likimas ar draugų rūpestis, bet didžioji dalis „architektūrinės serijos“ paveikslų sugrįžo namo 1978 metais, kai iš Oklendo muziejaus Kalifornijoje paveikslus įsigijo Nikolajaus Rericho muziejus Niujorke. Ketrin Kempbell-Stibbe, N.Rericho muziejaus Niujorke prezidentė padovanojo juos Rusijai. Dabar jie randasi Maskvoje, Rytų tautų meno muziejuje, o 1984 metų vasarą buvo eksponuojami netgi Rygoje, Latvijos Dailės muziejuje.

Paskutinį kartą N.Rerichas Latviją aplankė 1910 metais. 20a. dvidešimtais metais, kai Rygoje buvo įkurta Latvijos Rericho draugija, bendravimas su Latvija atsinaujino. 1937 metais N.Rerichas Latvijos Rericho draugijos muziejui perdavė dalį geriausių savo paveikslų kolekcijos. Latvijoje buvo išleista dauguma Rerichų šeimos knygų. Kuržemėje iki šiol gyvena Rerichų giminės palikuonys.

**

Du paveikslai skirti Rygos Katedrai (Domskij Sobor). Tai paveikslai „Soboras“ ir „Ryga. Katedralinio Soboro interjeras“, nutapyti 1903m.

Iškilmingoje dailių arkų prietemoje lango ertmėje pražysta šešialapė rožė. Atrodo, į ją nukreiptas dailininko žvilgsnis, kai jis klausėsi vargonų muzikos: „Kai aš prisimenu Latviją ir Rygą, man prieš akis iškyla eilė šviesių nepamirštamų įspūdžių. Prisimenu, kaip mūsų kelionės po šventas senovės vietas metu mes įėjome į nuostabų Soborą... kur didingai liejosi vargonų garsai. Man pavyko sužinoti, kas buvo tas talentingas vargonininkas, kuris kaip Sebastianas Bachas, skleidė savo dievišką įkvėpimą, užpildydamas visą istorinių, kviečiančių aukštyn skliautų erdvę pakylėjančiais akordais. Mes ne sykį tam skirtomis valandomis lankėmės Sobore, kad išgirsti ir susilieti su ta didinga Muzikos Dvasios Galia. Ir mūsų atmintyje Ryga taip ir išliko visų pirma sudvasintu didingu Soboru“ (63, N.Rerich. Deržava Svieta. Niu-Jork, 1931, psl 150).

1903 metų vasarą Rygos Katedroje savo puikias improvizacijas vargonais atliko Alfredas Kalnynš (1879-1951). Vėliau, 30-ais, būdamas Niujorke, A.Kalnynš koncertavo Rericho vardo muziejuje.

Ištraukos iš straipsnio „Po senovę“ (1960-1980m.),  kurį parašė Gunta Rudzite, Latvijos Rericho draugijos Garbės prezidentė. Straipsnį paruošė Diana Stungurienė, 2013-09-02.

Foto albumas "Rygos katedra"

**

Rygos katedra, (latv. Rīgas Doms) – Rygos liuteronų katedra, didžiausia viduramžių bažnyčia Baltijos šalyse.

Rygos katedros kertinį akmenį šventinėje ceremonijoje vyskupas Albertas padėjo 1211m. liepos 25d. Pirmąjį katedros statybos periodą apibūdina romanų stiliaus formos. Meno istorikai mano, kad iš pradžių Rygos katedra buvo suplanuota kaip bazilikos tipo bažnyčia, tačiau vėliau ji pastatyta kaip halės tipo bažnyčia.

Katedra išplėsta XIVa. pabaigoje ir XVa. pradžioje, pastačius vakarinę navą ir šonines kapelas, paaukštinta centrinė nava, taip katedra paversta į baziliką. Tuo pat metu paaukštintas bažnyčios bokštas su aštuonkampe piramidine smaile tapo aukščiausiu bokštu Rygos mieste.

1547m. prieš Sekmines Rygoje kilo gaisras, per kurį sudegė katedros bokšto smailė. Naujas bokštas pastatytas 1595m. su piramidine smaile.

1710m. Rygos apsiausties metu stipriai nukentėjo bažnyčios stogas. Atnaujinant sugadintą, buvo perstatyti ir bažnyčios šoninių navų stogai, pakeičiant jų nuolydžius.

1772m. Rusijos carienei Jekaterinai II uždraudus kapavietes bažnyčiose, iš katedros buvo pervežti palaikai, paaukštintas bažnyčios grindų lygis.

1775m. Rygos miesto valdyba nusprendė nugriauti bokšto smailę ir pastatyti naują – šiuo metu esančią – barokinę.

Nuo 1881m. iki 1914m. vyko Istorijos ir senovės tyrinėtojų bendrijos atlikti Rygos katedros remonto ir restauracijos darbai. Dabartiniai katedros vargonai pagaminti 1882–1883m.

1959-1962m. katedra buvo pritaikyta koncertų salės reikmėms.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Thursday the 21st. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©