Po senovę. III dalis.

Spausdinti
Kategorija: Rerichiečių istorija
Parašyta Trečiadienis, 11 rugsėjo 2013 Autorius studija Gin-Dia

Po senovę. III dalis. Gunta Rudzite. Kaip aš ieškojau Šiaurės Sūnaus... „Giliau pažinusi Nikolajų Rerichą, rusų dailininką, rašytoją, mokslininką ir visuomenės veikėją, aš pamilau jį iš visos širdies, rašo Gunta Rudzite. – Jo neįmanoma buvo nepamilti, tokį jautrų, išmintingą, susivaldžiusį.

Skaitant jo kūrinius nustebino tamprus ryšys su Latvija, kuris buvo jaučiamas ne tik Latvijai skirtuose straipsniuose („Latvija“, „Po senovę“, „Vaičiulianis“, „Latvijos Rericho vardo draugijai“ ir daugelis kt. )

Rerichas pasakojo apie savo vaikystę ir ankstyvą jaunystę, kai kiekvieną vasarą visa šeima viešėdavo pas senelį Rygoje ar vasarnamyje Jūrmaloje – Majori gyvenvietėje. Jis mėgo Latvijos pajūrį ir gamtą, žavėjosi latvių kalba, taip artima sanskritui. Latvių kalbos žinojimas leido jam dažnai lankytis ir Peterburgo dailės Akademijos studentų latvių būrelyje „Rukis“ („Darbštuolis“, „Tružienik“), kur jis susitikdavo su savo bendramoksliais iš Latvijos V.Purvičiu, J.Rozentaliu, J.Valteriu. Ir kai Nikolajaus Rericho šeima į Latviją jau nebevažinėjo, jis, būdamas studentu, vienas aplankydavo senelį ir giminaičius Liepojoje ir Aizputėje (anksčiau Ožputė). Paskutinį kartą Latvijoje Rerichas lankėsi 1910 metais.

Senelio ir tėvo pasakojimai apie protėvius ir jų kilmę paskatino N.Rerichą tyrinėti istoriją Maskvos ir Peterburgo bibliotekose. Rerichas piktinosi neatsakingu istorikų darbu, kurie Riuriko pasirodymą rusų žemėje susiejo su „dviem draugais“: Sinusu ir Truvoru. Ir pats paaiškino, kad išvertus tai būtų: su dvariškiais ir kariais.

Rericho tėvas bendravo su žymimais Rytų tyrinėtojais, profesoriais iš Omsko ir kitų miestų. Jis apgailestavo, kad nespėjo nuodugniau išklausinėti tėvo apie savo protėvius. Po ankstyvos tėvo mirties liko tik didžiulė biblioteka.“

Foto albumas

*

Skaitant Rericho apybraižas, laiškus Guntai Rudzitei gimė didžiulis troškimas giliau pažinti Rericho giminaičius, protėvius, gyvenusius Latvijoje. Jai kilo daugybė klausimų: kodėl Rerichų šeima vasaromis važiuodavo į Tukums? Kas sieja Rerichą su Liepoja, Jelgava?

Ištisą žiemą Gunta Rudzite praleido Valstybiniame centriniame istoriniame archyve, vartydama Latvijos bažnyčių parapijinių knygų puslapius. – Anksčiau kiekvienas žmogus būdavo įrašomas į keturias tokias knygas: kur buvo krikštytas, konfirmuotas, susituokė ir palaidotas. Tos knygos būdavo laikomos bažnyčių saugyklose. Karo metu didžioji bažnyčių dalis, ypač „Kuržemės katile“, buvo tiesiog nušluota nuo žemės. Ir kai dar pirmais tarybiniais metais bažnyčios ir toliau buvo griaunamos, Latvijos centrinis istorijos archyvas padarė didžiulį ir labai gerą darbą, surinkdamas viską, kas buvo išlikę bažnyčių saugyklose ir perveždami tai į savo saugyklas.

Gunta Rudzite bandė ieškoti parapijos knygų pagal vietą ir laiką. Žinoma, daugelio knygų trūko. Tačiau kai ką pavyko rasti. Pavyzdžiui, ji sužinojo, kad į Tukums – tada dar klestintį prekybos miestą – iš Aizputės persikėlė gyventi Rericho senelis su antrąja žmona Dorotėja Porep, kuri 19a. penkiasdešimtaisiais pagimdė jam du vaikus.

Gunta Rudzite aplankė Tukums, kuriame siauros gatvelės spirale kyla į kalną, ant kurio viduryje aikštės stovi didinga bažnyčia. Už plataus lauko buvo apleistos senosios miesto kapinės. Deja, kad nuvalyti nors vieną plytą nuo samanų, reikėtų ne mažiau pusvalandžio. Todėl teko atsisakyti noro, ką nors surasti... Buvo ruduo, anksti temo, o pažįstamų, pas kuriuos galėtų pernakvoti, nebuvo...

*

Rygos Architektūros biure G.Rudzite peržiūrinėdama archyvinę medžiagą randa papildymus, paaiškinimus telefonų knygoms, kurias buvo radusi valstybinėje bibliotekoje.

Architektūros biure buvo surinktos pakankamai detalios istorinės žinios apie kiekvieną Rygos miesto pastatą. Taip ji sužino, kad Rericho senelis Fridrichas Rerichas 1862 metais persikėlė gyventi į Rygą, ir gyveno Stabu (tada Saulenstrasse) gatvėje namuose Nr.44, Nr.42, o vėliau Nr.39 (dabar Nr.41). Vėliau senelis gyveno Kr.Barono (tada Suvorovo) gatvėje Nr.188-13.

Sunkiau buvo rasti senelio sodybą Majori gyvenvietėje: namas karo metu sudegė. Žinoma buvo tik tai, kad tai buvo nedidelis skersgatvis, vedantis nuo Jomas gatvės link jūros. Čia padėjo Inga Galina Karkline, kurios senelio brolis buvo vežikas ir gyveno Majori, gretimai su Rericho seneliu. Kiekvienais metais du vasaros mėnesius jis būdavo samdomas Rericho senelio, kad esant reikalui pavėžėtų jo svečius.

Medžio skulptorius A.Bernijek gerai žinojo Rerichų giminės namą Aizputės apylinkėje, savo užrašus jis atidavė I.Karklinei, tačiau ji tuo metu mažai domėjosi Rerichais, o vėliau tų užrašų jau neberado.

*

Savo prisiminimuose Gunta Rudzite rašo: „Aš myliu senąją Rygą, mėgau vaikščioti siauromis jos gatvelėmis, parymoti Konventiniame kiemelyje, pasigrožėti pavasarinių debesų apsuptyje Šv.Petro bažnyčios bokštu, kurį 1903 metais nutapė N.Rerichas. Ir man patiko klausytis vargonų muzikos Rygos Katedroje, Maros sobore, pagrindiniame liuteroniškame Rygos sobore. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl Rerichas kalbėdamas apie vargonus, minėdavo Petro soborą, – juk žinojau, kad soboras arba katedralinis soboras kiekvienoje religijoje yra tik vienas. Taigi, kreipiausi į žinomą muzikologą Jekabą Vitalinį, kuris buvo parašęs knygą apie latvišką muziką. Jis paaiškino, kad Šv. Petro bažnyčioje 19a. pradžioje vargonais buvo grojama tik pamaldų metu. Vadinasi, virtuozinio vargonų muzikos skambesio Rerichai eidavo klausytis į Rygos katedrą“ (Domskij Sobor).

*

„Rerichai tapo mano gyvenimo dalimi. Aš netgi baigiau Meno istorijos katedrą Rygos Dailės institute, kad artimiau galėčiau pažinti Nikolajų Rerichą“. (Gunta Rudzite, Latvijos Rericho draugijos Garbės prezidentė). 

Ištraukos iš straipsnio „Kaip aš ieškojau Šiaurės Sūnaus...“. Įvadas į veikalą „Rerichas ir Latvija“, (1960-1980m.), kurį parašė Gunta Rudzite, Latvijos Rericho draugijos Garbės prezidentė. Straipsnį paruošė Diana Stungurienė, 2013-09-09.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Thursday the 21st. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©