Po senovę . V dalis

Spausdinti
Kategorija: Rerichiečių istorija
Parašyta Sekmadienis, 22 rugsėjo 2013 Autorius Diana Stungurienė

Po senovę. V dalis„Liepoja anksčiau vadinta Libava. Čia jau žinojau keletą Rerichų adresų iš telefonų knygos,“ – 1966 metų vasaros kelionę aprašo Gunta Rudzite. Užėjusi į Liepojos milicijos skyrių G.Rudzite pasitikrino, ar tikrai tais adresais gyvena Rerichai. Pasiėmė tik vieną adresą kokio-tai tolimojo plaukiojimo kapitono. Jis buvo namie ... Taip, jis iš tų Rerichų giminės, tačiau ryšio neišsiaiškino. Tik pasakė, kad mama turėjo giminės medį, bet jis buvo užrašytas Biblijoje, o ji paprašė bibliją įdėti jai į karstą. ... Bet jis pats – tikriausias Rerichas! – Veido ovalas, akys, plaukai... Kol kas visi sutikti Rerichai buvo giminaičiai, tolimesni ir artimesni...“

Foto ir dokumentų albumas.

*


Gunta Rudzite rašo: „Nuėjome į Avotu (Ungernstrasse) gatvę, prie namo Nr.9. Didelis dviejų aukštų medinis namas, pasagos formos vidinis kiemas-sodas. Su gilia pagarba praeičiai kilome plačiais laiptais. Šviesiai rusvos, aukso atspalvio sienos, lubos išpaišytos spalvotais geometriniais gėlių ir paukščių ornamentais, tai buvo padaryta 20a. pradžioje.

Ant pirmo aukšto durų žalvarinė plokštelė su užrašu „Dr.Fr.Roerich“. – Paklausiau, gal ši plokštelė gyventojams mažavertė, gal atiduotų? – Ne, ne! Jie ja labai didžiuojasi. (Deja, kai čia pabuvojome antrą kartą, 1980 metais, lentelė jau buvo pavogta...).“

Šiame dviaukščiame name gyveno dirbantis odžiumi Johanas (N.Rericho senelio brolis) su savo žmona Marija (gim. Brandeburg, 1796-1892, mir. Rudbarži), sūnumi Fridrichu ir jo didžiule šeima. Fridricho, antros kartos Nikolajaus Rericho tėvo pusbrolio žmona buvo Otilija Bajer, o jos brolis žinomas Libavoje kepėjas. Fridricho šeimoje augo trys sūnūs ir trys dukros – Karlas, Aleksandras, Benediktas, Alisa, Lilija ir Izabella. Karlas tapo notoru, Aleksandras, kuris buvo vedęs Olenką Neiman, turėjo savo vaistinę Kuršų ir Ruožu gatvių sankryžoje. Benediktas persikėlė į Rygą, dalyvavo rusų-japonų kare kaip karo gydytojas ir žuvo Tolimuosiuose Rytuose naktinio japonų antpuolio metu. Čia lankydavosi N.Rericho tėvas. Paskutinė to namo gyventoja iš Rerichų šeimos buvo trečios kartos Nikolajaus Konstantinovičiaus pusseserė Izabella Rerich. Mirė ji ne taip seniai, 1966 metais, sulaukusi 94 metų.

*

„Iš Rerichų giminės, deja, jau nieko nebesutikome. Paskutinė artima giminaitė, Hartvigo moterų gimnazijos mokytoja Libavoje, Izabella Rerich buvo mirusi vos prieš kelerius mėnesius. Tačiau yra išlikęs Izabellos R. laiškas-sveikinimas Latvijos N.Rericho Draugijai 1937 metais, parašytas tokio seno žmogaus rašysena, kad net pagalvoti negalėjau, kad ji dar galėtų būti gyva“, – apgailestauja G.Rudzite, kad anksčiau nenuvyko į Liepoją.

*

„Rericho fondą“ (visa medžiaga, susijusi su Rerichais, buvo laikoma atskirame kambaryje, tai ir buvo vadinama „Rericho fondu“) įkūrė Janis Sūdmalis (1887-1984m.). Jis yra ir Liepojos muziejaus įkūrėjas bei ilgus metus buvo jo direktorius. G.Rudzite atsiminė, kad savo tėvo Richardo Rudaičio dienoraštyje skaitė, kad pakviestas Janio Sūdmalio, 1938 metųs lapkritį jis drauge su N.Rericho vardo draugijos sekretoriumi Karliu Valkovskiu viešėjo Liepojoje. Abu perskaitė išsamius pranešimus apie Nikolajų Rerichą. R.Rudzitis buvo pasiėmęs 6 N.Rericho tapytus paveikslus, kuriuos eksponavo muziejuje. Tai galėjo paskatinti Janį Sūdmalį ieškoti Liepojoje N.Rericho giminaičių.

*

Iš Richardo Rudzičio dienoraščio:

Vakar su Valkovskiu buvome Liepojoje, kur Menų skatinimo draugija surengė „menų pirmadienį“, skirtą N.Rerichui. Aš paruošiau pranešimą apie Rerichą kaip apie dailininką, o Valkovskis – kaip apie kultūros veikėją. Susitikimą organizavo muziejaus vedėjas Janis Sūdmalis ir Menų skatinimo draugijos pirmininkas dailininkas Arturs Baumanis (1892-?). Sūdmalis mus supažindino su savo muziejumi, su veikiančia latvių dailininkų paroda ir t.t. Pranešimus skaitėme ketvirtą valandą po pietų. Mes atsivežėme šešis N.K. originalius paveikslus, Himalajišką monografiją, reprodukcijų ir knygų. Pirmadieniais į muziejų susirenka tik Menų skatinimo draugijos nariai, muziejaus įkūrėjai ir reti svečiai, todėl lankytojų buvo nedaug, apie 22 žmones. Džiaugtumėmės, jei nors vienoje iš atėjusiųjų širdyje būtume sugebėję įžiebti entuziazmo kibirkštį. Maurin Zenta Liepojos publiką charakterizuoja kaip mažai entuziastingus žmones, nors vakar to nepastebėjau, tačiau tikrą įspūdį sužinosiu tik vėliau. Sūdmalis galvoja, kad jo muziejuje galima surengti ir N.K. paveikslų parodą. Vėlų vakarą mes aplankėme daktaro Maurinio šeimą, ponia Maurin taip apsidžiaugė mus pamačiusi.

Pakeliui iš Liepojos namo, naktį, mes su Valkovskiu svarstėme, kodėl pasaulis taip sukurtas, kad geri žmonės ir nuoširdūs pradėjimai visada yra persekiojami ir neigiami. Ir mums, ir mūsų Draugijai reikia nuolat kovoti už egzistavimą, tarsi mes būtume nusikaltėliai, o ne vienas iš Šviesos ir Kultūros šaltinių Latvijoje. Suprastų <mūsų> lyderis, kas svarbiausia Latvijai, būtent jos dvasinei kultūrai, grožio suvokimui! Bet, tikriausiai, šio pasaulio esmė ir slypi tame, kad tautų sąmonė paprastai keliomis kartomis atsilieka nuo tų idėjų, kurias skleidžia didžiadvasiai žmonės. Todėl ir suprantama, kad dažnai, tik minint pomirtines atmintinas datas, inteligentijos mintys subręsta iki to, kad pradeda suvokti didžiadvasių asmenybių reikšmę.

Parašyta: 1938m. lapkričio 1d., antradienis. R.Rudzitis. Dnevnik. Zrielyje gody: (1930-1960), Minsk, Zviozdy Gor, 2003m. 

Po 1960-ųjų Liepojos muziejaus „Rericho fondo“ eksponatai buvo išformuoti ir įjungti į bendrą muziejaus eksponatų sąrašą.

1966 metais Gunta Rudzite vietiniuose Ventspilio ir Liepojos laikraščiuose patalpino straipsnius apie N.Rericho protėvius Latvijoje, kvietė atsiliepti tuos, kas žino daugiau. Atsiliepė daug žmonių, iš visų Latvijos kampelių, bet visi tik su prašymų į ją – papasakoti daugiau apie N.Rerichą.

*

1980 metais Gunta Rudzite vėl keliavo Rerichų vietomis Latvijoje. Turėjo svajonę sukurti dokumentinį filmą apie Rerichą ir Latviją. Daug kas buvo jau pasikeitę, bet ne viskas... Liepojoje Avotu g. 9 namas buvo tylus, be gyventojų, ruošiamas kapitaliniam remontui. ... Dar buvo likę čerpių krosnys, dar buvo matyti lubų išpaišymai, nors laiptinė ir jos aplinka jau buvo praradusi ankstesnį vaizdą.

*

2013m. rugpjūčio 22 dieną negausi, trijų žmonių, mūsų ekspedicija apsilankė Liepojoje. Miesto Istorijos ir meno muziejaus darbuotoja mums parodė taip vadinamą „Rericho fondą“ – pamatėme visa tai, ką 1966 metais matė Gunta Rudzite: Rerichų giminės atstovų paveikslus, tapytus aliejumi, genealoginį Rerichų giminės medį, tiksliau vieną jos šaką, kurią sudarė Izabella Rerich; 1867 metais rašytą Fridricho Rericho (N.Rericho senelio) laišką brolio sūnui Aleksandrui, turinčiam vaistinę. Ten pat, netoliese Kuršu ir Ruožu gatvių sankryžoje apžiūrėjome ir namą, kuriame buvo įsikūrusi ta vaistinė. G.Rudzitei 1966m. dar pavyko aptikti užrašą ant namo: „Aleksandra mantota aptieka“ („Paveldima Aleksandro vaistinė“). Aplankėme ir namą Avotu g. (Ungernstrasse) 9, kuriame gyveno N.Rericho senelio brolis.

Ištraukos iš straipsnio „Kaip aš ieškojau Šiaurės Sūnaus...“. Įvadas į veikalą „Rerichas ir Latvija“, (1960-1980m.) kurį parašė Gunta Rudzite, Latvijos Rericho draugijos Garbės prezidentė. Straipsnį paruošė Diana Stungurienė, 2013-09-21. Nuotraukos iš studija Gin-Dia archyvo, paveiksluota 2013-08-20-22d.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Thursday the 21st. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©