Prisiminimai apie Petrą Juodvalkį

Spausdinti
Kategorija: Straipsniai, dokumentai
Parašyta Sekmadienis, 28 gruodžio 2014 Autorius Algimantas Zolubas

Prisiminimai apie Petrą Juodvalkį.  gimė 1902 m. spalio 11 d.. Mirė 1991 m. rugsėjo 15 d..Prisiminimai apie Petrą Juodvalkį
Vietoj įžangos
Siunčiu porą trupinėlių susijusių su Šviesios atminties Petru Juodvalkiu. Jis asmeniškai supažindino mane su Rericho draugijos nariais Stepu Stulginskiu, Jonu Glemža, Broniumi Vaitiekūnu, Stasiu Vaitkumi, Danute Stukaite, Domicele Tarabildiene. Jis pats, gal nujausdamas artėjančias represijas, iš draugijos formaliai buvo išstojęs, tačiau bendravimo ir veiklos nenutraukė. Jis išsaugojo leidinius apie Rerichą, Vydūno raštus, kuriuos paliko man...
Algimantas Zolubas, 2014 m. gruodžio 15d., Vilnius.

Video reportažas "Prisimena Algimantas Zolubas"

Šviesa neužgeso
Rytų išmintis moko, kad tamsos arba nakties nereikia neapkęsti, niekinti ar peikti, nes nuo to šviesiau nebūna; reikia uždegti žiburį, ir tamsa savaime pranyksta. Iškilias asmenybes vadina žiburiais. Jiems išėjus iš šio gyvenimo, užgesus, šviesa neišnyksta, sklinda per jų palikimą, kūrinius – šviesos nešėjus. Esama tokių asmenybių, kurios pačios nesukuria ryškių kūrinių, tačiau neša žmonėms kitų šviesą, įžiebia naujus žiburius. Taip, vartydami Vydūno raštus, prisimename Mortą Raišukytę, rengusią tuos kūrinius spaudai, minėdami Juliją Žemaitę, Šatrijos Raganą, Jovarą, prisimename Povilą Višinskį, pažadinusį jų kūrybinę galią.
Petro Juodvalkio vardo nerasime rašytojų sąvade ar enciklopedijose, tačiau su pagarba ir meile jis minimas kitų kūriniuose, kilniuose darbuose, prisiminimuose, jo vardu pavadintas medis auga Izraelyje. Jis žinomas kaip Čiurlionio, Vydūno, Rerichų, J. Baltrušaičio, N. Berdiajevo kūrybos ir idėjų propaguotojas, jų šviesos nešėjas. Jo paskatų ir pagalbos dėka 1974 m. pasirodė Felikso Rozinerio knyga apie Čiurlionį "„Gimn solncu“ (Himnas saulei) rusų kalbą, 1990 m. to paties autoriaus stambesnis veikalas apie Čiurlionį anglų kalba – Amerikoje, paruošta spaudai filosofijos daktaro, poeto Jurijaus Linniko knyga apie Čiurlionį, įsteigtas kosminio meno muziejus Petrozavodske, jo pastangų dėka į lietuvių kalbą išversta N.Berdiajevo „Nelygybės filosofija“.
Petras Juodvalkis buvo banko tarnautojas, tačiau jo idealų ir interesų ratas, studijos ir veikla buvo kiti, susiję su etika, menu, filosofija, istorija. Būdamas kuklių poreikių, asketiškas, savo santaupas ir laiką atidavė mokslo siekiančiam jaunimui, labdarai, knygoms, kultūrinei veiklai.
Paminėsiu tik keletą „kasdienių“ kultūros misionieriaus poelgių.
Besilankydamas 1935 m. Leningrade, antikvariate užtiko pirmąsias publikacijas apie Čiurlionį. Kadangi antikvariatas atskirai tų publikacijų nepardavė, jis nupirko visą žurnalų „Apolon“ komplektą už kainą, kurią sumokėjus, tuomet Lietuvoje galima buvo pirkti karvę. Išėjus Viktorijos Daujotytės knygai apie J. Baltrušaitį ir Baltrušaičio knygai „Derevo v ogne“ (Medis ugnyje), Petras jų nupirko po 20 egzempliorių ir bematant išsiuntinėjo draugams ir pažįstamiems į Rusiją, Ukrainą, Lenkiją, Ameriką. Vos atsikūrus Lietuvos kultūros fondui, jis visas savo santaupas, didelius pinigus nunešė į tą fondą.
Panašių dalykų Petro gyvenime buvo daugybė, kurių iš kuklumo jis ir neminėdavo.
Rusijoje praleidęs vaikystę ir dalį jaunystės, pritardamas ir remdamas S. Šalkauskio Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės idėją, jis nebuvo abejingas tos šalies likimui. Norėdamas savo akimis pamatyti sovietų Rusiją, kaip užsienio turistas 1935 m. bent du kartus ten lankėsi. Jau tada patyrė ir suvokė, kad tai nėra Naujoji Rusija, kurios viziją matė Nikolajus Rerichas. Gal todėl jį taip žavėjo Gandžio Indijos išlaisvinimo ir atgimimo idėja ir būdas, džiaugėsi analogiškus pradus matydamas Lietuvoje, sveikino dabartinį Rusijos atgimimą.
Petras Juodvalkis gimė 1902 m. spalio 11 d. Taline (tuomet Revelyje). 1903 m. kartu su tėvais persikėlė į Petrogradą. Po 1917 m. spalio perversmo, prasidėjus badui, su motina ir seserimis Viktorija ir Marija atvyko į Lietuvą, savo senelio namus Kalandiškių kaime, Utenos apskrity. Paganęs keletą metų bandą, persikėlė į Kauną, kur gavo banko tarnautojo vietą, baigė vakarinę gimnaziją, išklausė Meno mokyklos kursą. Mirė 1991 m. rugsėjo 15 d. Palaidojome Petrą Vilniaus kalneliuose, Karveliškių kapinėse, greta neseniai mirusios jo sesers Viktorijos, prie paminklo, kurį kartu su seserimi Marija statydino.
Kam teko laimė pažinti Petrą Juodvalkį, bendrauti su juo, tiems jis įžiebė širdyse artimo meilės, meilės gėriui, grožiui žiburėlius, prieš kurių šviesą užmaršties tamsa – bejėgė.
Algimantas Zolubas. „Naujoji sąmonė“, 1992 m., Nr. 4.

Ar šį rudenį ištarsime: Lietuva iš ligos patalo keliasi?
Šviesios Atminties vyresnis bičiulis Petras Juodvalkis, visą gyvenimą domėjęsis istorija, filosofija, menais, politika, kai, sėdėdamas ant suolelio Katedros aikštėje su savo seserimi Marija Žilinskiene, 1941 m. tremtine, išvydo iškeltą Trispalvę, su riedančiomis ašaromis prašė mane patvirtinti, kad jis nesapnuoja... Po mitingo senukus palydėjau namo, Petras parodė sovietmečiu slėptą, bet išsaugotą kiek išblukusią Lietuvos Trispalvę, drauge džiaugėmės atgimstančia Lietuva. Staiga išmintingasis Petras su nerimu paklausė:
– Visa santvarka iki šiol laikėsi ant durtuvų, ar mokėsime gyventi laisvėje, be prievartos, kai durtuvų neliks?
– Kur dėsis iki šiol mus prievartavusi komunistų armija?
Kūrėsi Sąjūdis, su juo – valstybingumo daigai, dingo durtuvai, o valdžioje – vakarykščiai prievartautojai – komunistai ar jų palikuonys. Patyrę durtuvų pasitraukimo džiaugsmą, Karveliškių kapinėse jau ilsisi Petras ir Marija. Tik po dvidešimties metų bandau savaip atsakyti į Petro klausimus, deja, be džiaugsmo:

Gegutė ir devynbalsė
Kukuot kimiu balsu gegutei pabodo,
Devynbalsę išgirdus gilumoje sodo,
Savo vaikus sumanė išmokyt giesmės,
Nors reiktų netekti savos prigimties.

Devynbalsės lizdely kai rados kiaušiniai,
Gegutė nutaikius savą dėjo tyliai.
Patikli giesmininkė klastos nepažino,
Tausojo, perėjo, maitino mažylius.

Vienas iš jauniklių labai greit įmito,
Išmėtė mažylius, kaip koks parazitas.
Vargšė giesmininkė vienturtį augino,
Kol gegutė skristi draugėn pavadino.

Tačiau gegužiukas balso nepakeitęs,
Ne prie giesmininkės, prie motinos taikės;
Vienodai plunksnavos, vienodai kukavo,
Ir elgės vienodai pagal prigimtį savo.

***
Kartais į draugiją klastūnas atklydęs,
Prisiplaka veikiai kaip tikras dalyvis.
Tačiau toks veikėjas per klastą užgimęs,
Dažniausiai suardo ir pačią draugiją.

Iš tikrųjų, buvę prievartautojai niekur nedingo, o persivadinę ne tuo, kuo buvo ir liko, pasidabinę patriotiškais šūkiais ir simboliais, įsitrynė į Sąjūdį, o vėliau ir į visas valstybės struktūras, gi idealistus, Lietuvos patriotus, kaip tas gegužiukas, iš visur išgujo. Pasirodė, kad tauta iškovota laisve negebėjo naudotis, sau į šeimininkus vėl rinko vakarykščius prievartautojus. Prisiminiau rašytojo Kazio Sajos palyginimą ir vėl su liūdesiu parašiau:

Avys ir kuolas
Rišama avis prie kuolo priprato
Ir ganėsi taip daugelį metų.
Prigimdė ėriukų, kelios kartos jų rados,
Bet ir tie kuolą tarsi stabą tematė.

Praeivis avelę nuo kuolo paleido –
Lai ganosi pievoj graži avių banda.
Bet nuo kuolo nutolti avelės nepuolė;
Seno įpročio visos laikėsi uoliai.

Šeimininkas tą kuolą iš žemės ištraukė –
Lai sklinda avelės po platųjį lauką.
Švelniavilnės laisvės niekad nepatyrę,
Netolo, o sukos aplink kuolo skylę.
***
Ar suvoki, žmogau, blogo įpročio galią,
Kad elgiesi dažnai, kaip anoji avelė;
Nors kuolas ištrauktas ir virvė prapuolė,
Už virvę, už kuolą ir skylę balsuoji.

Turėčiau pridurti, kad ir kuolo skylė jau užsiraukė, nes kaip rodo apklausos, pasitikėjimas Seimu yra beviltiškai smukęs. Dieve, duok, kad po spalio 12-osios, apsilankęs Karveliškių kapinėse, Petrui ir Marijai nuneščiau ne tik „Amžintąjį Atilsį“, bet ir žinią, kad Lietuva iš ligos patalo keliasi.
Algimantas Zolubas. „Lietuvos aidas“, 2008-10-25.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Thursday the 23rd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©