Paskutinis tylus džiaugsmas

Spausdinti
Kategorija: Straipsniai, dokumentai
Parašyta Trečiadienis, 26 gruodžio 2012 Autorius J.Baltušis

Paskutinis tylus džiaugsmas. J.Baltušis.

Pasakojimo prototipas*  – Lietuvos Rericho draugijos, įkurtos Kaune 1935m gegužės 26d., steigėja gydytoja Nadežda Serafinienė.
* prototipas – realus asmuo, pagal kurį menininkas (dažn. rašytojas) sukuria veikėjo paveikslą, figūrą.

Ji buvo jau sena, ši moteris. Labai sena. Sėdėjo patogiam krėsle, ilsindama ant jo atkalčių rankas. Klausėsi ji manęs taip įdėmiai, kaip gali klausytis tik aukštos kultūros ir didelio takto žmonės.

– Kodėl atėjote pas mane? – paklausė tyliai.
Skubėdamas pakartojau, jog esu ligonis, ilgametis ir sunkus, beveik beviltiškas, jog daug gera girdėjau apie ją, didžio išsilavinimo ir šešių dešimčių praktinio patyrimo gydytoją; su dėkingumu išklausyčiau jos nuomonės ir jos patarimų.
– Nebegydau aš. Jau seniai, – pratarė ji. – Pensininkė esu. Tamsta nežinojai?
– Puikiausiai žinojau, daktare. Bet aš noriu išbandyti visas priemones, kad tik gyvenčiau. O čia man gali praversti ir pensininkų patarimai.
Moteris šyptelėjo.
– Tiek gydytojų dabar, – pasakė vėl surimtėjusi, – tiek ligoninių, poliklinikų, dispanserių... O tamsta ateini pas mane. Kodėl pas mane?
Nežinojau, ką jai pasakyti, kaip paaiškinti. Ji irgi tylėjo, ilsindama rankas ant krėslo atkalčių. Aukšta ir iškilni jos kakta, sniego baltumo plaukai, aiškus mėlynų akių žvilgsnis, nė truputėlio nesudrumstas senatvės, bylojo apie išmintingą, žinantį savo vertę žmogų. Ne išdidų, tiktai žinantį savo vertę. Sunkiai prisiverčiau pakilti, pasukau į duris...
– Palauk tamsta, – sulaikė ji. – Primink man diagnozę, kurią tamstai nustatė gydytojai.
– Stenokardija. Paskutinė fazė... Angina pectoris, – pridūriau lotyniškai.
– Paskutinė?
– Paskutinė, daktare.
Moteris šyptelėjo:
– Kaip daug dabar žmonių nusimano apie mediciną. Paduok tamsta man lazdą.
Lazda stovėjo kampe. Stora, šakota, obelinė. Moteris tvirtai pasirėmė ja, žvilgtelėjo į mane aštriai ir atidžiai.
– Nusirenk tamsta.
Ir ėmė eiti aplink, vis pasiremdama lazda, kiekvieną sykį pokštelėdama ja į grindis. Klausėsi širdies tonų, plaučių garsų, išstukseno visą krūtinę ir visą nugarą, tikrino pulsą stačiomis, sėdomis, gulomis, vėl stačiomis, su krūviu ir be krūvio. – Apsirenk tamsta. Pokšėdama lazda, išėjo į kitą kambarį, plovėsi tenai rankas, sužvangino kažkokiais indais. Sugrįžo tokiu pat aiškiu žvilgsniu, nieko nesakančiu veidu.
– Daktare... nemirsiu dar aš? – pamėginau juokauti.
– Mirsite.
– Mirsiu?..
– Mirsite.
Aš pajutau, jog dar akimirka kita, ir man prasidės širdies priepuolis. Ir kartu kažkoks pyktis kilo manyje šiai moteriai. Nejaugi ji, patyrusi gydytoja, nežino, kad niekas pasaulyje taip netrokšta būti apgaudinėjamas, kaip ligonis? Tegu aš sergu, tegu nebėra jokios vilties pasveikti, tegu mirtis jau pusto savo dalgį man už nugaros, bet tu, daktare, visuomet sakyk man, kad šiandien aš atrodau geriau, negu atrodžiau vakar, kad esu tikras šaunuolis, tuoj pasveiksiu, ilgai gyvensiu, keliausiu, daug dirbsiu... Juk ir numirti lengviau, kai iki paskutinės akimirkos nežinai ir netiki, kad jau miršti. Nejaugi ji nesupranta šito?
– Mirsite, – vėl pasakė moteris, tarytum atspėjusi mano mintis.
– Bet, daktare!..
– Visi mirsim.
Ramiai atsisėdo vėl savo krėslan, iš karto padėdama rankas ilsėtis ant jo atkalčių. Šyptelėjo:
– Niekas kitas nenumirs už tamstą. Ir už mane niekas. – Patylėjo, įsakė: – Dabar eikite ir sugrįžkite po savaitės. Man reikia pagalvoti apie tamstą.
– Pagalvoti?
– Taip. Gydytojai kartais irgi galvoja. O tam reikia laiko. Ir atsineškite visų ankstesnių tyrimų rezultatus, kokius tiktai turite. Ir visus receptus. Man reikia pasižiūrėti. Gydytojai ne vien galvoja, jie kartais žiūri.
– Atleiskite, daktare. Jūs, turbūt, nepasitikite ankstesniais mano gydytojais?
– O tamsta? Tamsta pasitiki? – Ir nusišypsojo, matydama mano sumišimą. – Aš žinau tiktai, kad nieko nežinau. Turiu įsitikinti. – Patylėjus užbaigė: –Gydytojas taip pat žmogus. Jis gali klysti.
Taip prasidėjo mūsų pažintis. Po savaitės ji atidžiai peržiūrėjo tyrimų rezultatus, skaitė ir perskaitinėjo receptus, sugriebė juos šūsnin ir stumtelėjo man:
– Parėjęs namo, mesk tamsta juos į vieną gerą vietą.
– Bet, daktare...
– Palauk tamsta, – sulaikė ji mane pirštų judesiu. – Susitarsim iš anksto. Gydymo eigoje visuomet būna trikampis: ligonis, jo liga, gydytojas. Jeigu ligonis eina išvien su gydytoju, jie dviese nugali ligą, o jeigu ligonis eina prieš gydytoją, išvien su savo liga, tuomet gydytojas lieka vienas, ir visos jo žinios, visas jo mokslas bejėgis. Aš turiu žinoti: su kuo tamsta, – su manim ar su savo liga?
– Bet, daktare... argi reikia šito klausti?! Prašau liepti, nurodinėti, aš viską išpildysiu.
– Malonu girdėti. Vadinasi, mudu išgersime vyno.
– Vyno? – apstulbau aš.
– Tai pirmoji mano gydymo sąlyga.
Moteris gyveno medinio namelio antrajame aukšte, tik dvylika medinių pakopų vedė į jos butą, o aš keturis kartus ilsėjausi ant laiptų. Be kvapo, be jėgų, užtemstančiomis akimis.
– Daktare, jūs juokiatės?
– Nemalonu girdėti.
Ir moteris ramiausiu veidu pakilo, pokštelėjo lazda ir išėjo į kitą kambarį Netrukus sugrįžo nešina dviem aukštom krištolinėm taurėm, vyno buteliu, lėkštele sausainių. Pripylė taures žiburiuojančio gėrimo, paėmė vieną jų į rankas, įsakė:
– Prašau susidaužti ir išgerti su manim.
– Daktare, juk aš galiu neatsikelti nuo pirmo gurkšnio!..
– Prašau tamstą išgerti.
Taurus krištolo skambėjimas suvirpino orą kambaryje. Atsargiai prisiliečiau lūpomis taurės krašto...
Ir nenumiriau. Dar daugiau. Jauki šiluma, nubangavusi visais sąnariais, iš karto atgaivino atmintyje tuos palaimintus laikus, kai buvau sveikas, kai didžiųjų švenčių progomis linksmų draugų būry kėliau taurę už meilę, už gyvenimą – ilgą ir gražų, kupiną polėkių, siekimų, užmojų. Ir staiga pajutau dabar, kad ne tokie dar tolimi šitie laikai, ne taip beviltiškai nebesugrąžinami...
– Daktare, jūs... darote stebuklus!
– O dabar tamsta privalai įsimylėti.
– Ką?! Kaip tai įsimylėti?
– Tai antroji mano gydymo sąlyga. Pasakė šituos žodžius tokiu ramiu balsu, jog man vėl pasirodė: juokiasi iš manęs. Bet moteris nesijuokė. Sėdėjo, žvelgė aiškiu savo mėlynų akių žvilgsniu. Ir kakta jos buvo vis tokia iškilni, ir plaukai sniego baltumo, ir visa ji atrodė taip, jog negalima buvo suabejoti jos žodžiais.
– Bet, daktare... aš jau vedęs, žmoną turiu.
– Žmona – savo keliu. Pagal įstatymą. O tamsta privalai įsimylėti.
– Bet aš ir vaikų turiu, daktare, – aiškinausi sumišęs. – Visą trejetą vaikų!
– Pirmą kartą girdžiu, kad vaikai kliudo meilei.
Dabar aš nebežinojau, ką pasakyti. Šita moteris nebuvo panaši į jokį gydytoją. Į nieką kitą ji nebuvo panaši. Ir jos gydymo metodai į nieką nepanašūs.
– Pagaliau juk aš sergu širdim, daktare,— pasakiau jai. – Tiesiog neturiu teisės jaudintis...
– Tamsta ne širdim sergi.
– Ne širdim. Juk man angina pectoris! Gydytoja nusišypsojo, žvilgtelėjo į mane truputį skersomis:
– Kaip vis dėlto daug dabar žmonių nusimano apie mediciną.
Nejučiomis nusišypsojau ir aš, neatlaikydamas jos žvilgsnio.
– Kalbėkime atvirai, daktare...
– Aš taip ir kalbu su tamsta.
– Sakysim, aš paklausau jūsų patarimo, įsimyliu...
– Tamsta paklausysi mano patarimo.
– O kas mane pamils? Kokia mergina? Gražuolis aš niekada nebuvau, dabar dar ligonis, palūžęs. Ir jau nebejaunas, man penkiasdešimt su kaupu! Na, sakysim, aš išsirenku... jūsų patarimu, įsimyliu ją. O ji? Ar ji pamils mane?
– Ir nereikia. Tai pirkliška meilė: aš – tau, tu – man. Tamsta pats mylėk.
Šitaip prasidėjo jos gydymas. Ir juo toliau, juo nuostabesnis darėsi jis. Geležiniu nuoseklumu laužė ji visą mano gyvenimo tvarką, įpročius, nusistovėjusias taisykles. Į šipulius sudaužė dietinį režimą:
– Valgyk tamsta, ką priima širdis. Ir kiek priima.
Įsakė judėti. Ir judėti daug. Su pertraukomis, žinoma, ramiai pailsint gryname ore. Gryno oro irgi reikia daug. Šešių valandų per parą. Nakčiai langus atidaryti.
– Bet jie užkalti, – išsprūdo man. – Žiemai užklijuoti...
–  Atplėši tamsta. Rytais mankštą tamsta darai?
– Juokiatės, daktare...
– Pasijuoksim paskui. Dabar mankštinsies tamsta kiekvieną rytą. Iš pradžių penkias minutes, paskui dešimt. Aš paruošiu tamstai visą reikalingą judesių kompleksą.
– Koks kompleksas, daktare? Man uždrausta kilnoti rankas net iki pečių lygmens.
– Teisingai uždrausta. Kilnoti reikia aukščiau. Pradėsite viską mano prižiūrimas, paskui – į gydomosios fizkultūros dispanserį. Yra toks Vilniuje. Negirdėjai tamsta?
Kalbėjo ji taip, jog nedrįsai jai paprieštarauti nė suabejoti. Vaistų neišrašinėjo pati, bet reikalavo nešti jai visus receptus, kuriuos rašė kiti gydytojai, ir vis mažino dozes.
– Žmogaus organizmas pats ginasi nuo visų ligų, – aiškino ji. – Jam reikia tik padėti. Padėti, o ne daužyti arklinėmis chemikalų dozėmis, kaip daro kai kurie gydytojai. Vieną organą taiso, dešimtį suardo.
– Daktare, o juk tai... homeopatų pažiūra.
– Kaip daug, kaip vis dėlto daug dabar žmonių nusimano apie mediciną. Ir kaip puikiai nusimano! – nukirto ji mane. – Neskubėk tamsta spiauti į homeopatiją. Ne viskas bloga tenai, seniausiame medicinos moksle.
– Prašau atleisti...
– Ligoniui tenka atleisti.
Per kiekvieną mano vizitą ji priekabiausiai tikrino sveikatos būklę, eidama aplink mane ir pokšėdama savo lazda. Ir palydėdavo žodžiais:
– Prašau tamstą ateiti po savaitės. Ir aš ateidavau. Ir vis atrasdavau ją, šitą vienišą, baltai nužilusią moterį, sėdinčią patogiame krėsle, ilsinančią savo rankas ant jo atkalčių. Kambaryje nieko nebuvo nereikalinga. Perpildytos knygų lentynos pasieniais, stalas, žemas staliukas, užverstas laikraščiais ir žurnalais, leidžiamais pas mus ir užsienyje. Ji gerai mokėjo kelias užsienio kalbas. Būdinga medicinos darbuotojams aistra skaitė grožinę literatūrą ir apie viską turėjo savo nuomonę. Vakarais įjungdavo radiją arba televizorių ir tuoj pasiimdavo į rankas japonišką dramblio kaulo liūtą. Keistas tai buvo liūtas: nedidukas, o darąs milžino įspūdį, šaltas, stiprus, pražiodęs iltingus nasrus, ryžtingai atmetęs uodegą.
– Jis erzina tamstą? – paklausė moteris, pagavusi mano žvilgsnį.
– Ne, kodėl... – sutrikau aš. – Nieko...
– Malonu girdėti. Patylėjo ir pranešė:
– Tai labai brangus liūtas.
– Suprantama, juk dramblio kaulo.
Ji atsakė su užslėptu kartėliu balse:
– Nedaug tamsta supratai. – Ir tuoj paklausė:— Tamsta jau įsimylėjai?
– Atleiskite, daktare... – sutrikau aš.
– Aš sakiau: tamsta privalai įsimylėti. Ir jeigu tamsta nerandi kitokio objekto, išsirink tamsta sau merginą! – pasakė ji griežtai, tačiau tuojau pat nusišypsojo. – Ligoniams tenka daryti nuolaidas.
Taip praėjo mėnuo, paskui dar dvi savaitės. Ir štai sykį, itin atidžiai patikrinusi sveikatą, ji ilgai žiūrėjo man į akis.
– Gerojon pusėn suka, – pranešė tyliai.
Ir aš pats jau kuris laikas jutau: tikrai suka. Nežymiai, vos vos, bet suka. Kažkur organizmo gelmėj, gal tik pasąmonėj, gimė ir ėmė augti kažkas nauja, iki tol nepatirta, sunkiai tenusakoma. Lyg slaptas džiaugsmas, lyg artėjančios laimės nujautimas. Ir kilo noras judėti, kažkuo rūpintis, dėl kažko jaudintis, Emė atgyti seniai pradingęs noras susitikti su žmonėmis, girdėti jų balsus.
Moteris pakilo, kietai subelsdama lazda į grindis. Dar kartą pažvelgė į mane ilgu ir tiriančiu mėlynų akių žvilgsniu:
– Prašau ateiti po savaitės.
Ir aš atėjau. Ir daugelį savaičių ėjau pas ją, šitą moterį. Ir kiekvieną kartą sparčiau lipau mediniais jos laiptais. Švelnus gaivulys smelkėsi į visus sąnarius, ritmingiau mušė širdis, šviesiau žvelgė akys.
– Daktare, aš jau beveik sveikas.
– Prašau ateiti po savaitės.
– Bet aš sveikstu, daktare. Jūs suprantate? Sveikstu!
– Kaip daug dabar žmonių nusimano apie mediciną.
O paskui atėjo diena, kai ji pakvietė:
– Prašau tamstą išgerti su manim puoduką kavos.
– Mielai, daktare. Bet... girdėjau, kava kenkia širdžiai.
– Taip? O aš, prisipažinsiu, nepastebėjau. Visą amžių geriu ir nepastebėjau.
Puodeliai jau stovėjo ant staliuko, to žemojo, ant kurio kadaise žiburiavo krištolinės taurės su vynu. Ji įpylė man, paskui sau. Ir aš tik dabar pamačiau, kad dėvi ji balta palaidinuke, kokios nedėvėjo niekad, ir žili jos plaukai sušukuoti kažkaip kitaip, suimti pakaušyje ragine sage. Įpylė kavos, parėmė ranka skruostą, ir sunku buvo man patikėti, kad sėdi čia aštuoniasdešimties metų moteris, seniai nulydėjusi į kapus visus savo bendraamžius ir gerai žinanti, jog ir jai pačiai ne taip daug dienų beliko... Švietė ne vien baltoji palaidinukė, ne vien šypsena jos veide. Švytėjo ji visa. Jauna, graži, drovi lyg mergaitė, braidanti po rasotą pievą.
– Ateik tamsta po savaitės. Ar ateisi?
Praėjo metai. Seniai užmiršau aš, kaip reikia ilsėtis, kopiant jos laiptais. Nesugrįžtamai dingo tas nenusakomas nerimas, kuris širdies priepuolių metu verčia ieškoti tamsesnio kampo, užuolandos arba skatina bėgti gatvėmis, laukais, tolyn ir tolyn, visai užmiršus, kad bėgti nėra prasmės, niekur tu, žmogau, nepabėgsi, juoba mirties pavojus glūdi tavyje, tu jį nešiesi su savim. Ir visa įvyko jos dėka. Šitos keistos, vienišos, sunkiai suprantamos moters dėka.
– Netiesa, – šyptelėjo ji. – Tamsta pats norėjai gyventi, štai visa paslaptis.
– Bet, daktare, visi šito nori.
– Ne visi.
– Nesutikau nenorinčių gyventi.
– O aš sutikau. Ir labai daug. Vos įgauna proto, tuoj skuba trumpinti savo gyvenimą, – kalbėjo ji susimąsčiusi. – Rūko, be saiko geria, naktimis dirba, dienos metu miega, valgo bet ką, bet kaip ir bet kuriuo laiku. Savižudžiai!
– Daktare... 
– Ir tamsta buvai toks, – pertraukė ji beveik rūsčiai. – Net blogesnis už kitus. Tamsta nebenorėjai gyventi.
– Netiesa.
– Tiesa. Atėjai pervargęs, išsisėmęs, nebemylįs net savęs. Štai koks tamsta atėjai. Supratau iš pirmo žvilgsnio: jeigu tamsta nepasikeisi – mirsi, ir mirsi labai greit.
Ji pavargo. Ilgai tylėjo, pagaliau pridūrė:
– Mirtis visuomet ieško tokių. Palūžėlių. Čia jos duona, jos džiaugsmas. Jos, o ne gyvenimo.
Ir staiga paprašė:
– Ateik tamsta dažniau. Du kartus per savaitę...
– Mielai, daktare. Bet aš jau taip sustiprėjau, jog ketinau nebevarginti jūsų.
– Tamsta manęs nevargini. Na, jeigu negali, tada... nereikia.
Ir tuoj pakilo, pokštelėdama lazda į grindis.
Nuo to laiko aš visada rasdavau kavą jau paruoštą. Kavinukas stovėdavo po storu išsiuvinėtu užmalu, saugančiu karštį. Šalia jo padėta džiūvėsių, keletas vaisių. Ir ji pati sėdėdavo prie staliuko, visuomet šventiškai pasipuošusi. Ji ne iš karto pakeldavo akis į mane. Įpildavo garuojančios, kvapios kavos, ir tada prasidėdavo mūsų pokalbiai. Apie viską ji kalbėjo laisvai, iš esmės, stipriai argumentuodama. Ir buvo tik viena sritis, kurios ši moteris nelietė: ji pati, jos gyvenimas, praeitis. Net jos vardą sužinojau tik antraisiais mūsų pažinties metais: Natalija. Natalija Tolvaišienė. Vardas buvo rusiškas, ir aš paklausiau sykį:
– Jūs, turbūt, rusų tautybės?
– Ar tas labai svarbu tamstai? – Ir, matydama mano sutrikimą, pakvietė: – Prašom, gerkite kavos, džiūvėsių paragaukit. Antradienį vėl lauksiu tamstos. Tamsta ateisi?
O ateiti buvo sunkiau ir sunkiau. Stiprėjanti sveikata laužė ligoniško gyvenimo rėmus. Užplūdo skubių darbų spiečius. Akiratin veržėsi nauji ir nauji žmonės, tikriau sakant, grįžo senieji, dabar vėl prisiminę mane, susidomėję mano gyvenimu. Pamažu, bet nesulaikomai blanko būtinybė matyti gydytoją. Ir aš, savo paties gėdai, dar kartą įsitikinau ta nesugriaunama tiesa, jog niekas pasaulyje taip greit neužmirštama, kaip pasveikus užmirštama pareiga gydytojui.
O ji laukė. Kantriai ir tyliai. Visuomet šventadieniškai apsidariusi, paslėpusi karštą kavinuką po storu išsiuvinėtu užmalu, gražiai išdėliojusi kiek džiūvėsių ir vaisių.
– Tamsta palieki mane, – pratarė ji, kai atėjau, ilgai nebuvęs.
Sunkiai mezgėsi kalba šį sykį. O paskui praėjo savaitė, kita, trečia, ir aš vis neradau laiko aplankyti ją, šitą moterį, parodžiusią man kelią atgal į gyvenimą.
Ir išaušo pavasaris. Sulapojo visos Vilniaus liepos. Gaiviu vaiskumu pasidengė skverai ir parkai. Suulbo balandžiai aikštėse. Ir nuostabiai išgražėjo moterys, nutrenkusios nuo pečių žieminius apdarus. Pavasaris ėjo Vilniaus gatvėm ir aikštėm, šlavė nuo kelio viską, kas slėgė žmones, – niūrų rūpestį, sielvartą, alinančią kasdienos pilkybę; sėjo jis vaikų juoką ir sėjo džiaugsmą, priverčiantį krūptelėti kiekvieną širdį.
Ir štai tada aplankė mane moteriškė. Nepažįstama, nematyta. Pastovėjo tylėdama vidury kambario:
– Natalija Tolvaišienė prašo: jei gali tamsta, ateik.
Būna atvejų, kai, susitikęs seniai bematytą žmogų, staiga suvoki, kad to žmogaus lyg nebėra, o jo vietoj –kažkas svetimas. Taip ir medinio namo antrajame aukšte, patogiam krėsle su atkaltėmis rankoms ilsinti, sėdėjo neatpažįstamai sukritusi moteris šešėlio nupilkintu veidu. Ilgai žiurėjo ji į mane nemirksėdama.
– Ačiū tamstai, – sukrutino lūpas.
– Atleiskite, daktare...
Vos krustelėdama pirštais, ji davė ženklą, kad nereikia atsiprašinėti. Pakėlė nuo stalo du popieriaus lapelius:
– Sužymėjau čia viską. Kai bus tamstai negera, vėl pasijusi ligonis, pasiskaityk, žinosi, ką daryti, kaip saugoti save...
– Daktare, atleiskite man... Nereikia tų lapelių. Dabar aš dažnai lankysiu jus, pasitarsiu su jumis...
– Tamsta nebelankysi manęs.
– Kodėl gi, daktare? Ji patylėjo ir paprašė:
– Ar negalėtum tamsta pabučiuoti mane? Pasilenkiau, pabučiavau ją ji kaktą, skruostus, paskui abi rankas.
– Dabar eik tamsta, – vėl paprašė ji, staiga pragiedrėjusi ir nušvitusi. – Ir ačiū tamstai. Už viską. O dabar eik tamsta.
Paskutiniuosius žodžius ji ištarė taip, jog negalima buvo nepaklusti. Prie durų neiškenčiau, atsisukau. Natalija Tolvaišienė sėdėjo veidu į mane. Silpnutė šypsena bandė prasimušti pro šešėlio pilkumą jos veide.
– Daktare! — šūktelėjau nejučiomis.
– Eik tamsta.
Lipau laiptais žemyn. Tais pačiais, kuriais šitaip sunkiai kopiau į viršų pirmąjį kartą. Ir sustojau vidury, staiga praradęs jėgas.
– Nebegirdžiu tamstos žingsnių, – atplaukė jos balsas, silpnas ir tolimas. – Noriu girdėti, kaip tamsta nueini. Eik.
Ir aš nuėjau.
O kitą dieną, aitriai sukvipusią ievų žiedais ir vasarodrungniu Karolynės kalvų vėju, vėl pamačiau savo bute nepažįstamąją moterį. Netarusi nė žodžio, ji ištiesė man nedidelį paketą:
– Čia tamstai.
Atrišau siuntinį. Pakete buvo liūtas. Tas pats japoniškas liūtas iš dramblio kaulo. Ir buvo laiškas, parašytas pažįstama ranka:
„Prieš šešiasdešimt metų šį liūtą man padovanojo žmogus. Jis buvo labai senas. Kaip aš dabar. Jis vadino mane savo paskutiniuoju tyliu džiaugsmu. Kaip aš dabar... Ir jis prašė perduoti šį liūtą mano paskutiniam tyliam džiaugsmui, kurį išgyvensiu, sulaukusi jo metų. Priimk jį ir sulauk laimingai mano metų, o tada perduok savo paskutiniam tyliam džiaugsmui, paskutiniam žmogui, kurį tamsta paskatinsi gyventi. Tegu tylus džiaugsmas lydi žmones iš kartos į kartą, kaip lydi juos saulė, pavasario vėjai, upių vandenys, kalnų viršūnės...“
Pakėliau akis nuo laiško. Moters kambaryje jau nebebuvo.
Ir aš supratau: išpildysiu paskutinį Natalijos troškimą – gyvensiu ir perduosiu liūtą toliau. Visko dar bus mano gyvenime. Daug gero, šviesaus, ir daug negero, sunkaus, aitraus...
Visko bus.

JUOZAS BALTUŠIS. NEŽVYRUOTU VIEŠKELIU. APSAKYMŲ RINKTINĖ. Aps. Paskutinis tylus džiaugsmas. VILNIUS 1971

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©