Kazys Saja. Atpildo upė

Spausdinti
Kategorija: Straipsniai, dokumentai
Parašyta Trečiadienis, 26 gruodžio 2012 Autorius Kazys Saja

Kazys Saja. Atpildo upė

Jėzus pasakė: „Būkite praeiviai“/„Apokrifai" (Tomo 47)/
Jis buvo keistokas praeivis. Tarsi iš kapų prisikėlęs Komandoras, atklydęs čia įvykdyti Aukščiausiojo Teisėjo nuosprendžio.
Arsenjevas... Vardo ir tėvavardžio nebeprisimenu. Aukštas, liesas, jau peržengęs amžiaus vidurį ir nepanašus į maskvietį. Jis labiau priminė iš aukštų kalnų nusileidusį atsiskyrėlį, gerokai atitrūkusį nuo sovietinio mąstymo. Atrodė tarytum nuskaidrėjęs ir labai nekasdieniškas. Iš tikrųjų jis buvo Mokslų akademijos kažkurio instituto bendradarbis – vienas iš tų, kurie rimtai domėjosi nepaprastais Kulaginos ir Kulešovos sugebėjimais vien savo žvilgsniu stumdyti smulkesnius daiktus, tyrinėjo žmonių ir gyvūnų biolaukus, bendravo su vadinamaisiais ekstrasensais.

Iš visų tų keistybių Arsenjevas sakė padaręs tik vieną labai svarbią išvadą: negyvojoj materijoj priešingi poliai linkę suartėti, o dvasiniam pasauly gėris kaupia ir didina gėrį, o blogis – blogį.
– Jūs kalbate ne kaip marksistas ir ne kaip tarybinis mokslininkas! – vidury paskaitos riktelėjo kažkoks savo įtūžio nebesuvaldantis klausytojas. – Tokias „tiesas“ dėstyti lengva, o jūs įrodykit, įrodykit!
– Štai jūs ir esate vienas iš tokių įrodymų, – ramiai atsakė Arsenjevas. – Sakyti tiesą nėra taip lengva. Kada nors pabandykit, – įsitikinsit pats.
Toji paskaita vyko rudeniniam teatralų seminare prie Šventosios. Išdrįsau pakviesti Arsenjevą kada nors apsilankyti Rašytojų sąjungos klube. Jis prisipažino Vilniuje turįs artimą draugą ir pavasarėjant iš tiesų atvažiavo. Į Rašytojų sąjungos klubą jis atėjo kartu su Renata. Kai ji studijavo Maskvoj, Arsenjevas buvo jos dėstytojas, o dabar jų santykiai buvo dar artimesni.
Po užtrukusio susitikimo klube pakviečiau juos vakarieniauti. Čia mes vėl kalbėjom apie daugelį dalykų, kurie taip gaivino mano badmiriaujančią dvasią!.. Arsenjevas labai mėgo kalnus – į jų viršūnes žmonės kopia neieškodami ten jokių turtų ir pasiėmę tik pačius būtiniausius reikmenis. O kasdienybės slėniuose jie neišvengiamai aptunka daiktais ir neberanda laiko stabtelti, apsidairyti, susimąstyti.
Po vakarienės Renata pasiūlė man dar susitikti – praleisti vakarą jos namuose. Užrašė adresą netoli buvusios Černiachovskio aukštės. Sutartą dieną ir valandą suradau jos buto duris ir net loštelėjau pamatęs vario plokštelę su išgraviruotu užrašu „Danielius Todesas“.
Todesas! Tas pats keturiasdešimtųjų ir keturiasdešimt pirmųjų metų čekistas, pasiuntęs į mirtį ar katorgą šimtus Lietuvos patriotų! Todesas, Slavinas, Rozauskas, Dušanskis, Komodaitė... Argi ne šitos pavardės, ar ne šitų žmonių vardai apakino ne vieną karštakošį, ir tas kerštaudamas virto visai nekaltų žydų budeliu?
Pirma mintis buvo apsigręžti ir pasukti atgal–- nekišti snapo į tokią irštvą, kol tavęs neatvedė čia prievarta. Bet už tų durų manęs laukia ne tas ožkabarzdis Todesas, o Renata, Arsenjevas!.. Kaip ten bičiuliaujasi gėris ir blogis? O gal tarp jų nėra aiškios ribos?.. Ir aš paspaudžiau durų skambutį.
Mane pasitiko svetingai besišypsantis šeimininkas, pliktelėjęs, siaura žila barzda, gerokai panašus į senovės kinų mandariną. Visi čia atrodė malonūs, vaišingi, ant stalo – ikrai, rūkytas kumpis ir kitokios seniai beragautos gėrybės. Ar tik aš nesapnuoju? Renatos kambaryje – dvi ar trys lentynos, prikrautos tokios literatūros, kokia mus kartais pasiekia įrišta į marksizmo klasikų viršelius ir kurią kartais duodam patikimam žmogui paskaityti vienai kitai dienai arba nakčiai.
– Ar teisybė, kad augalai yra tokie jautrūs, kaip tvirtina kai kurie tyrinėtojai? – Arsenjevo paklausė Renatos pamotė, antroji Todeso žmona. – Mano vyras prisiskaitęs tų straipsnių darže nebedrįsta net piktžolės išrauti.
Nebesiklausau, ką šneka Arsenjevas, nes man nebeduoda ramybės kitas klausimas: nejau Danielius Todesas tarytum Saulius pavirto Paulium? Gal jo prabudusi sąžinė iš tiesų įgavo šventojo Pranciškaus bruožų? Prisipildė liguistos meilės netgi daržo dilgėlei, balandai?.. O gal tai tokia dialektinė antinomija? Juk, tarkime, Hitleris buvo vegetaras, Gėringas mylėjo šunis ir paukščius, Stalinas glėbesčiavo vaikus...
Puoselėjau viltį, jog aš kada nors imsiu ir paklausiu Renatos, nes juk negražu širdyje nešiotis tokias abejones. Deja, daugiau aš niekad jos nebemačiau.
Vėliau viena jos draugė pasakojo, kad Renata su Arsenjevu padavė pareiškimus santuokai įregistruoti ir iškeliavo į Kaukazo kalnus. Buvo truputį keista, kad su jais išvyko dar kažkokia aukštumas pamėgusi dvasia, kuri Renatai galėjo drumsti priešvestuvinės kelionės nuotaiką.
Savo draugei ji sakė skaičiusi vieno prancūzo novelę. Jos herojus per visus karo metus galėjęs tiksliai numatyti būsimus pavojus ir būdus, kaip išvengti nelaimės. Bet staiga jau pasibaigus karui jis tą aiškiaregystės dovaną prarado. Keliauja į namus ir nebemato savo ateities. Prie vieno šulinio sustojo atsigerti ir žuvo. Šulinys buvo užminuotas priešui, o žuvo saviškis.
– Ir aš kaip tas kareivis, – pasakiusi Renata savo draugei, – iškeliauju nebematydama savo ateities.
Vieną gražų rytą kalnuose jie nuėjo prie upelio praustis. Kalnų upės nebūna gilios, bet sraunios ir labai kategoriškos – ridenančios visus atspirtį praradusius akmenis ir tuos, kurie ant jų atsistoja. Dabar jau niekas niekada nesužinos, kas tada sutrikdė Renatos ramybę – ta keistoka moteris ar šnekos apie tėvų karmą, kurią kažkodėl gali perimti niekuo dėti vaikai...
Arsenjevas tarsi pamišėlis bėgo šaukdamas jos vardą upelio krantu, paskui uolos pastojo jam kelią, ir jis turėjo grįžti – pilkas, liūdnas, viską praradęs praeivis kalnuose.
Danielius Todesas prieš savo mirtį žurnalistui prasitarė:
– Jeigu būčiau tikintis, manyčiau, kad Renatos žūtis – Dievo bausmė už kai kurias mano klaidas.
Dar buvo likę truputis laiko, ir jis galėjo tą savo išvadą šiek tiek pakoreguoti.
KAZYS  SAJA. NIEKAM NENUSILEISIU. Aps. Atpildo upė.1993m..

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©