Gyvenimas Rericho šviesoje

Spausdinti
Kategorija: Straipsniai, dokumentai
Parašyta Trečiadienis, 26 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Gyvenimas Rericho šviesoje
Danutės Stukaitės prisiminimai.

Susirinkę į darbą medikai visada šiek tiek šnekteldavo vienas su kitu apie savuosius rūpesčius ar naujus, ką tik patirtus įspūdžius.
– Nejaugi jūs nieko gražaus nepastebėjote savo šeimoje arba rytą eidami į darbą? – klausdavo kolegų vaikų ligų gydytoja Donata Stukaitė. – Kodėl jūs tiek daug kalbate apie blogį? Nenoriu girdėti apie jokias piktadarybes! Jei neturite gerų žinių, tai nieko nesakykite, patylėkite. Nuo blogų naujienų mintys susidrums, tai kaipgi aš eisiu prie sergančio vaiko?

Bendradarbiai gerbė ryškią kolegės nuostatą eiti prie mažylio su mylinčia širdimi, tyrais jausmais ir skaidriomis mintimis, tad prieš darbą nekvaršino jai galvos menkavertėmis kalbelėmis apie to ar kito žmogaus negerą poelgį. Vaikų ligų gydytoja, medicinos mokslų daktarė, dabar jau pensininkė Donata Stukaitė į darbą ateidavo būdama skaidrios nuotaikos. Žiemą ją padėdavo susikurti akinančiai baltas sniegas, pavasariais – nuskaidrėjęs dangus arba ką tik pumpurus išlukštenusi žaluma. Donata Stukaitė ištikima N. ir E. Rerichų, Vydūno gėrio nuostatoms. Prisiminusi Rerichų mokymą, gydytoja pasakė, kad į gyvenimą reikia žiūrėti pro akinius, kurių stiklai du kartus padidina gėrį ir dešimteriopai sumažina blogį. Tik šitaip žiūrėdamas žmogus gali pakilti į dvasinę aukštumą.
Beklausydama pašnekovės, mintimis nuklydau į Vilnių, prisiminiau pokalbį su jauna bibliotekinine Aida. Tąsyk po renginio, kuriame dalyvavo daug vyriausios kartos inteligentų, ji pažvelgė į mane ašarotomis akimis ir prisipažino: „Aš jiems pavydžiu. Kokie prisiminimai, koks begalinis nuoširdumas. O mes?.. Mes ne blogesni, sakiau, tik mažai ką žinome vieni jie kitus. Spaudos puslapiuose kriminalinės istorijos užgožia žinutes apie kultūros renginius, vieną kitą gražų daigelį pedagogikoje ir socialinėje veikloje. Visų gerų naujovių pradininkai dažniausiai yra jauni žmonės, bet į tai nekrypsta masinių informacijos priemonių dėmesys. Nelieka vietos ir kultūros reiškinius, mūsų savimonę analizuojantiems straipsniams, rimtoms apybraižoms. Tai vis ne sensacija, ne intriguojantis konfliktas... Viską diktuoja rinka. Nevengiama pataikauti turtingam, malonumų tenkinimo filosofija besivadovaujančiam žmogui. Į laikraščių puslapius skverbiasi kičas, vienadienės vertybės, savo tribūną suranda net cinizmas. Pats gyvenimas dar nėra toks juodas, koks juodas jo atspindys spaudoje, televizijoje. Kokios bus pasekmės?
Perfrazuojant Rerichų mokymą, galima teigti: akiniai du kartus mažinantys gėrį ir dešimteriopai didinantys blogį, mus pasmerkia degradavimui, leidimuisi į vis mažesnio dvasingumo pakopą.
Leidžiamės žemyn. Svetimėjame. Silpnėjame. Dvasine anemija susirgę nebesusitelksime prieš blogį. O ką daryti, kad būtų kitaip? Lyg ir skaitydama mano mintis, Donata Stukaitė pasakė: „Reikia daugiau rašyti apie gerumą“.
Rericho draugija Kaune įkurta 1935 metais. Jos pirmininke buvo išrinkta operos solistė Julija Dvarionaitė. Sekmadieniais nariai rinkdavosi Jono Glemžos bute, miesto pakraštyje, kur dabar susikerta Tvirtovės alėja ir Sukilėlių prospektas 1941m. pas dėdę Glemžą apsigyveno Kupiškio gimnazijos atestatą gavusi Donata Stukaitė. Ji pasirinko lituanistikos studijas ir palengva įsitraukė į rerichiečių veiklą. Tuo metu draugija oficialiai jau buvo uždrausta.
Gyvenęs Amerikoje, vėliau Indijoje N. Rerichas tikino, kad praeitis, dabartis ir ateitis viena su kita labai susijusios, o šiuos saitus reikia saugoti. Saugotini visi istoriniai mokslo ir meno paminklai. Ši nuostata išryškinta jo Taikos vėliavoje ir Rericho Taikos pakte, kurį pasirašė daugelio valstybių vyriausybės.

1936 m. Lietuvoje šį paktą pasirašė muziejininkas R Galaunė, dailininkas A. Žmuidzinavičius, VDU rektorius M. Riomeris, rašytojas V. Mykolaitis - Putinas, Geografijos muziejaus direktorius K. Pakštas ir kiti žymiausieji mokslo ir meno žmonės. Tuo metu Lietuvoje gana plačiai buvo domimasi E.Rericho sudarytomis Agni Jogos arba Gyvosios Etikos knygomis, kuriose kalbama apie tarpusavio santykius, gerųjų savybių puoselėjimą ir didinimą, kelio į Begalybę ieškojimą.

Oficialiai uždarius Rericho draugiją, jos nariai vis nesiskirstė. Donata Stukaitė sakė, kad būti kartu ir gilintis į Gyvąją Etiką skatino artėjančios grėsmės nuojauta. Vokiečių okupacijos metais mieste iš rankų į rankas ėjo lapeliai, tvirtinantys, kad okupantas Lietuvą paliks be lietuvių. Šie būsią ištremti. Kančias lengviausiai ištveria dvasingiausieji. Rerichiečiai rūpinosi savo sielos tobulėjimu, ruošėsi sunkumams. O jų ilgai laukti nereikėjo.
Dabar Donata Stukaitė negali tiksliai pasakyti, tai buvo 1943 metų kovo 17 ar 19 diena, kai netikėtai paaiškėjo: studijos baigtos, vokiečiai uždarė universitetą.
Rezistencija, matyt, yra mūsų nacionalinis bruožas. Kai buvo uždrausta lietuviška spauda, išgarsėjo mūsų knygnešiai. O uždarius Kauno Universitetą, pradėjo veikti pogrindiniai Medicinos kursai, kuriuose buvo dėstoma pagal pirmojo kurso programą. Pogrindžio studentus globojo K. Baršauskas ir daktarė Dobrovolskytė-Tiknienė. Į užsiėmimus studentai eidavo nedidelėmis kelių asmenų grupelėmis, skirtingais keliais, skirtingu laiku. Betgi šalia Medicinos fakulteto buvo kalėjimas, kuriame dieną naktį esama sargybinių. Vienas jų užmatė, kad vakarais kažkas vaikšto po fakultetą. Teko persikelti studijuoti į Veterinarijos akademiją. Daktarė Dobrovolskytė tuo metu aiškino, kad gyvulių kaulai – pakankamai vaizdi priemonė žmogaus anatomijos studijoms.
Grįžus sovietų valdžiai, 1945 metais D. Stukaitė tapo Medicinos fakulteto antrakurse. Rudenį su kitais studentais ji važiavo į durpynus. Vaikinai durpes kasė, merginos dirbo virtuvės brigadoje. Atsimena, privirdavo tada didžiulius katilus žirnių. Studentai kuru pasirūpino, bet auditorijose vis vien buvo šalta. Langai išdaužyti, o įstiklinti nėra kuo.
Nepasiduoti sunkumams padėjo dalyvavimas Gyvosios Etikos mokykloje (rerichiečių susirinkimuose). Jos vadovas B.Vaitiekūnas tada visus ragino studijuoti, gauti diplomus ir užimti atsakingas vietas. Jis teigė, kad į mišką eiti beviltiška, jėgos labai nelygios, o pats palaikė ryšius su partizanais, duodavo jiems pinigų. Ne vieną studentą jis kvietė ateiti skaityti korektūrų ir taip užsidirbti, dėl materialinio vargo prašė neatsisakyti studijų. Jis sakė, jei nebus mokytų lietuvių, privažiuos mokytų rusų. Lietuvai reikia išlikti.
*
1995 metais „Atmintis" išleido D. Stukaitės „Prisiminimus". Juose publikuojamos ištraukėlės iš Gyvosios Etikos mokykloje rašytų užrašų. Štai keletas pavyzdžių. „... Didžiausias mūsų inteligentijos trūkumas – nemąstymas. Skaito, bet nemąsto. Mąstymas – tai suvienytos proto ir minties pastangos bet kurio reiškinio esminiam suvokimui. Mąstantis žmogus yra savarankiškas. Nemąstantis – egocentriškas, nenorįs būti vedamas, apsiribojęs. Mąstantis eina pasitikti pažinimo, naujo. Visur reikia pastabumo, mąslumo."
„... Jeigu nebus pagrindo – pastatas sugrius. Moralinis pagrindas turi būti pačiame žmoguje. Tada kaip iš elektros stoties einanti srovė uždegs visus mūsų veiksmus. Jeigu nėra moralinio pagrindo, joks uždavinys nebus išspręstas. Niekas be moralinio pagrindo nesuteiks jėgų teisingai spręsti. "
Rericho draugijos nariai suvokė, kad jie neapsaugoti nuo represijų. Jie kartojo vienas kitam, kad reikia išlikti žmogumi net pragare. Alkis ir kančia neturi nužmoginti, sulyginti su gyvuliu.
Net pokario kovos laikais žmonės rūpinosi dvasiniu augimu, savišvieta. O mes ar ne per daug atsipalaidavome? Gyvenimo sąlygos ne sunkesnes kaip pokaryje, o kultūra yra podukros vietoje.
Ne tik studijų metais, bet ir pradėjusiai dirbti patologinės anatomijos katedroje Donatai Stukaitei Gyvosios Etikos mokykla po sunkios darbo savaitės būdavo tikra atgaiva. Turėjo darbą, vienminčių draugų, bet ramybė tirpo: prasidėjo kvietimai į saugumo komitetą, klausinėjimai, ką kalba profesoriai ir studentai. Už suteiktas žinias žadėjo iš lagerio paleisti tėvą, areštuotą už tai, kad jo ūkyje užteko duonos ne tik stribams, bet ir partizanams. Provokacijai D. Stukaitė nepasidavė. 1949 metų liepos 9 dieną išsprūsti iš saugumiečių dėmesio nebepavyko. Ją sulaikė du enkavedistai prie pat namų, ką tik išeinančią į darbą, ir areštavo už tai, kad sėmėsi žinių iš N. ir E. Rerichų, Vydūno, Čiurlionio darbų.
Nuvesta į tardymus D. Stukaitė, sėsdama ant taburetės tyčia prisėsdavo rankas, kad šios nutirptų ir ji nepajėgtų pasirašyti po jų prasimanymais. Jie reikalavo parašo, liudijančio, kad B.Vaitiekūnas šmeižia TSRS. Stukaitė priešinosi jų valiai, bet po trijų parų nemigos, prasidėjus haliucinacijoms, vis tik pasirašė po tiesos neatitinkančiu raštu. Vėliau ją net akistaton vedė su B.Vaitiekūnu. Tąsyk ji patraukė pečiais, norėdama pasakyti, kad nežino, kaip atsirado jos parašas, o B.Vaitiekūnas nusišypsojo ir pasakė: „Aš viską suprantu“.
Areštavo visus rerichiečius. Jų „nusikaltimus“ liudija 12 KGB tomų. Juos nagrinėja žurnalistas Rimantas Vanagas. „Melas tuose tomuose, tik melas, juose nėra teisybės“, - tvirtino man D. Stukaitė. Jos dėdė J. Glemža prieš areštą dar spėjo knygas sudėti į dėžes ir užkasti sode. Žmogus jas iškasė tik po 7 metų. Leidiniai jau buvo gerokai apgadinti, bet dar restauruotini.
Grįžusios iš lagero D. Stukaitės kai kas nenorėjo net susitikti, kad nepakenktų savo karjerai pašnekesiu su buvusia kaline. Kai kas į ją žiūrėjo su panieka, o kai kas padėjo, sušelpė. Žmonės nevienodi. Grįžusi iš lagerio ji dirbo vaikų ligų gydytoja Ariogaloje.
„Gyvenimas, koks mums skirtas, tokį ir gyvenam, – sakė D. Stukaitė, – nereikia savęs gailėti ir nešioti skriaudų ant savo kupros. Tai menkina daug iškentusį žmogų“. Beldžiasi į mintis dar viena D. Stukaitės Gyvosios Etikos mokykloje užrašyta sentencija: „... Kuo didesnė katastrofa artinasi, tuo žmonės gyvuliškiau gyvena: kas alkoholiu, kas paleistuvavimu naikina energiją, nenukreipdami jos aukštyn“.
Kaip visais negandų laikais, taip ir dabar pastebimi dvasinės rezistencijos prieš blogį, nihilizmą ir cinizmą daigai. Mes jų nematome, nes ne rerichietišku žvilgsniu į gyvenimą žiūrime.
„Daugiau rašykite apie žmogaus sielą, jos polinkį į grožį," – pasakė mums išsiskiriant Donata Stukaitė.

Jūraitė Sučylaitė. Visada dviese. str. GYVENIMAS RERICHO ŠVIESOJE. 1998m

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 24th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©