Dangiškoji Brolija, II dalis 1938 m.

Spausdinti
Kategorija: Agni joga lietuviškai
Parašyta Penktadienis, 28 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Братство, часть II 1938 г. Dangiškoji Brolija, II dalis 1938 m.

49. Urusvati stebėjo Mūsų vaistingųjų augalų rinkėjus. Kai  kurie iš jų žino, kad triūsia svarbiam tikslui, bet daugelis renka augalus be jokios nuovokos. Surinktus augalus jie priduoda į nustatytas vietas. Kažkas ateina ir juos nuperka. Kartais tai būna prekeiviai kinai, nors nė kiek paprastų rinkėjų nesuglumina ir sarto ar indo pasirodymas. Apie vaistingųjų augalų ypatingą paskirtį neįmanoma užsiminti  netgi keliais žodžiais. Be abejo, gandas netruks išplisti, o tada užplūs perėjūnai.

Nuo ekspedicijų apsiginti nesunku, daug sunkiau yra sudominti vietinius gyventojus. Jie saugo daug padavimų ir pasiruošę juos panaudoti tikrovėje. Jų vaizduotė taip išvystyta, o klausa ir regėjimas tokie aštrūs, kad jie gali pastebėti tai, ko nemato kiti. Jie supranta gyvenimą kalnuose ir gali surasti pėdsakus ten, kur kiti net nebandys ieškoti. Tačiau ir vietiniai gyventojai supranta Slaptingosios Vietos reikšmę – taip sukuriama užtvara. Ji būtina, nes Mūsų aparatams reikalingas ryšys su miestais.

Kartais keisti pirkėjai įsigyja kai kuriuos daiktus, kurių paskirtis jiems nežinoma. Tokie pirkiniai siunčiami per Nepalą. Sakau tai, nes nėra pavojaus, kad ir šie keliai bus surasti. Daug pasakų gaubia Mūsų Būstą.

Nereikia manyti, kad prabėgę amžiai neišmokė žmonių įsiklausyti į Mūsų Patarimus. Nereikia pamiršti, kad įvairiais laikais Mes pasirodydavome Vakarų šalyse. Be rytinių Ašramų (Šventyklų) Mes turėjome prieglobsčius netgi Lione, Niurnberge, vietovėse netoli Londono, Peterburgo ir Italijoje. Be rytinių ir egiptietiškų Ašramų Mes turėjome turėti atramos taškus ir kai kuriuose dideliuose miestuose. Nereikia pamiršti, kad kova su tamsos jėgomis iššaukė daugybės priemonių būtinybę.

Taip galima atsekti nemažai užduočių, pasiųstų žmonijai įvairiais laikais. Homeopatija buvo atsiųsta kaip priemonė apsaugoti žmones nuo baisingų dozių nuodų. Sena svajonė apie pasaulinę kalbą. Tik tokiu būdu galima apsaugoti visų kalbų švarumą. Kiekvienas gali  žinoti savo kalbą ir pasaulinę kalbą, taip galima surasti geriausią būdą žmonių bendravimui. Žmonės nesupranta, kad kalbos darkymas yra nusikaltimas, nes daug šaknų savo skambesyje turi gilią prasmę. Taip Mes tiesiame kelius.

88. Urusvati piktinasi, kai girdi apie karą, tuo pačiu baisisi ir Sesuo O. Mes visi liūdime dėl žmonijos sulaukėjimo. Baisiausia sulaukėjusios laisvos valios išraiška yra karas. Žmonės nenori pagalvoti, kokias sroves jie iššaukia ir kokias pasekmes sukelia masinės žudynės! Senovės Priesaikai teisingai įvardino, kad pakėlęs kardą nuo kardo žus.

Skirtinga karma bus puolančiojo ir besiginančio. Galima parodyti, kokių pačių sunkiausių pasekmių sulaukia visi puolantieji; Subtiliajame Pasaulyje jų padėtis taip pat nelengva. Žmonės paprastai guodžiasi, kad didieji nugalėtojai žemiško gyvenimo metu nepajaučia karmos, bet karma neapsireiškia tuojau pat. Ji priartėja ypatingais keliais. Galų gale, argi gyvenimas neamžinas? Išmintingieji supranta savo žemiškų gyvenimų virtinę kaip vieną vėrinį.

Dabar priminsime puolantiesiems, kad jie apsunkina savo karmą ne tik žudymu, bet ir užteršia atmosferą, tai įvyksta kiekvieno karo metu. Toks žemės ir kitų sferų apnuodijimas išlieka ilgam.

Jūs, besiveržiantys į kaimynų žemes, nejaugi niekas niekada jums nepasakė, kokias pasekmes iššauks jūsų brolžudiški veiksmai?

Mūsų Tvirtovė buvo liudininke daugybės karų. Mes galime pasakyti, kaip toks blogis išauga į netikėčiausias formas. Žmonės žino, kad šūviai sukelia lietų, tai nejaugi nuodingos dujos nesukels pačių siaubingiausių reiškinių? Galima įsivaizduoti, kaip Mes liūdime, matydami visiškai sulaukėjusią laisvos valios išraišką. Bet juk tokia valia buvo suteikta kaip pati didžiausia malonė ir palaima.

125.  Urusvati žino, kaip mes vertiname iškilmingumo jausmą. Būtent iškilmingumas sustiprina pakylėtas mintis. Šis jausmas ypač sustiprėja atmintinomis dienomis, paminint Didžius Herojus.

Ypač reikšminga tai, kad žmonija gerbia Mūsų Brolius, pažįstamus įvairiausiais vardais. Galima surašyti ištisas knygas apie pagarbą Mūsų Brolijai. Žmonės galvoja, kad jų herojai neturi nieko bendro su Mumis. Tačiau argi labiausiai gerbiami, būtų galima pasakyti, dievinami žmonijos Gigantai nebuvo Mūsų Brolijos Steigėjai?

Nepamirškime, kad jie ateidavo į Žemę lydimi ypatingo Spindulio ir todėl Jų gimimas susijungė su kai kuriomis legendomis. Nekeisim tų pasakojimų, jie sukelia iškilmingumą ir padeda priimti Didžius Vardus. Mes nekeičiame sąlyginai nustatytų terminų. Iš Savo pusės Mes siunčiame geras mintis žmonijos Šventei. Nereikia trukdyti iškilmingumui, užtenka žinoti, koks žygdarbis turi ryšį su atmintina diena.

Žmonės nežino nė šimtosios dalies Didžių Mokytojų žygdarbių reikšmės. Pačias nuostabiausias aukas žmonės pavertė kažkuo buitiniu ir savanaudišku. Bet netgi ir sumenkinę auką žmonės vis tik išsaugojo joje dalelę iškilmingumo. Ypatingai kantriai padėsime išsaugoti bent jau užuomazgą nuostabaus iškilmingumo jausmo. Jis veda į tolimus pasaulius. Jis keičia gyvenimą ir kuria herojus. Todėl atmintinas dienas palydėkime kokiu nors žygdarbiu.

Tarnystė apsireiškia žygdarbyje, ir ji galima bet kokiame žmonijos stovyje. Žygdarbis yra Mūsų džiaugsmas. Mes rodome Kelią, bet eiti reikia žmogiškomis kojomis – toks įstatymas, duotas Didžio Gelbėtojo.

Įvykdytas žygdarbis įamžintas Mūsų saugyklose. Nemokšos tikrovę stengiasi paversti miražu, bet, laimei, Mes saugome žygdarbių įrodymus. Tai skirkim didžią dieną neįprastam žygdarbiui.

169. Urusvati žino, kad chaoso darytojai gyvena čia, Žemėje. Todėl chaosas turi būti naikinamas čia, ne subtiliosiose sferose. Chaosas auga ir plečiasi taip pat čia. Ne demonai, o žmonės didina chaosą ir stengiasi paversti jį visiška tamsa. Urusvati pajuto tą absoliučią tamsą. Net nėra su kuo palyginti to patirto sunkumo ir ilgesio.

Ypatingai žmonės klysta galvodami, kad chaosas negali sunaikinti to, kas jau sukurta. Taip pat klaidinga yra vaizduoti sferą apskritimu, nes toks simboliškas pavaizdavimas kaip ir įtikina žmones, kad chaoso negalima pasiekti ir sustabdyti. O chaoso srautai pusiausvyrą stengiasi pažeisti taip pat, kaip kad Saulės spinduliai ją atstato. Tamsa, kaip nuodingos bangos, stengiasi sustabdyti minties eigą. Reikia labai realiai suprasti šį nurodymą. Mintis gali būti sustabdyta, ir tada tolesnei jos eigai prireiks dešimteriopai daugiau energijos. Tačiau toks ypatingas energijos išeikvojimas alina širdį.

Pats Didis Keleivis (Великий Путник ) mokė išlaikyti pusiausvyrą. Jūsų gali paklausti – ar Jis kalbėjo apie Kosmogoniją? Jis tik patvirtino, kad egzistuoja daugybė pasaulių ir kvietė mąstyti apie Aukščiausiąjį. Toks patvirtinimas buvo reikalingas liaudžiai, nes žmonės mažą Žemės planetą laiko vieninteliais žmonijos namais. Daugelis ir dabar stengiasi apriboti savo mąstymą tik Žemės planeta. Taip Mokytojas kvietė pajusti egzistuojančių pasaulių didingumą.

Ne kartą Mokytojas patvirtino subtiliųjų pasaulių egzistavimą, ypač paskutiniuose savo pasikalbėjimuose.

193. <...> koks nenaudingas žmogui yra nuoskaudų sodas. Mąstytojas sakydavo mokiniams: „Kas gali priešintis jūsų šventam pasirinkimui? – Tik piktas žmogus arba nemokša, bet jūsų tai neturi žeisti. Nuoskauda tik susilpnins jūsų jėgas. Nuoskauda suryja valią ir sudaužo gyvenimą. Kai jūs užkertate blogiui kelią, jūs elgiatės taip ne todėl, kad įsižeidėte, bet kad atstatytumėte gėrį. Jūsų negali įžeisti nemokša, nes jo žodžių negalima priimti už tiesą. Belieka tik pasigailėti apgailėtino nemokšos menkumo ir nelaikyti jo norinčiu sužinoti tiesą. Išmintinga bus išvis jam neatsakyti. Tegu mokyklose išmoko, kad einantis teisingu keliu žmogus nekaupia nuoskaudų. Tik neprotingas gali save nuodyti nuoskaudomis.“<...>

373. Urusvati žino, kad būsena, kurią jūs vadinate kultūra, yra bendražmogiška. Gali būti įvairovė papročiuose, tikėjimuose ir kalbose, bet kiekvienas kultūrinis veiksmas bus bendras visai žmonijai. Toks Pasaulio bendravimas yra pirmas žingsnis į viso gyvenimo pasikeitimą.

Gali jums prieštarauti, kad kiekviena tauta turi savo kultūrą. Bet jūs galite lengvai atsakyti į prieštaravimą, nes po skiriasi ne kultūra, o papročiai. Jums gali nurodyti  skirtingose šalyse skirtingus rašmenis  Bet juk kalba ne apie  rašmenis ar išraiškos būdus, o apie ketinimų ir uždavinių esmę. Sulyginkite įvairiausių tautų visus geriausius kūrinius, ir jūs nustebsite, kad uždaviniai ir siekiai bus bendražmogiški. Todėl MES tvirtiname, kad ir tarp susiskaldymo galima surasti bendražmogiškus siekius.

Galima pasidžiaugti, nes tikras žmogus siekia tobulėjimo. Pats jis dažnai nenori savyje pastebėti nesnaudžiančio impulso. Žmogus netgi stengiasi priešintis geriausiems paskatinimams, bet kažkur giliai „taurės“ gelmėse  jau šviečia bundantis kultūros grūdas. Anksčiau ar vėliau tas grūdas išaugs, štai kodėl kiekvienas žmogus jau neša savyje dalelę bendražmogiškumo.

Galima stebėtis, kodėl tiek daug dvikojų, liepsnojančių neapykanta? Nejaugi jie taip pat neša savyje kultūros grūdą? Tikriausiai, jis  labai giliai paslėptas po įvykdytų nusikaltimų krūva. Subtiliajame Pasaulyje atsiras Globėjas ir parodys, kodėl  neturime nukristi iki gyvuliško elgesio. Iš tiesų, žmonės turi suprasti, kad kiekviena diena gali suspindėti bendražmogiškumu.

Mąstytojas rūpinosi, kad mokiniai suprastų tai, kad ir tolimuosiuose pasauliuose gerbiamas bendražmogiškumas, ir kad kiekvienas žmogus yra pilietis visų pasaulių.

468.  Urusvati žino, kad studijuojant Pamokymus reikia atkreipti dėmesį ne tik į jų turinį, bet ir kalbą, kuria jie duoti. Mokymas duodamas tam tikra kalba ne be priežasties. Galima išstudijuoti visus Mokymus nuo senų laikų ir suprasti, kad kalba parodo, kuri tauta bus vedančioji sekančiame pakilimo žingsnyje.

Kartais manoma, kad Pamokymai duodami ta kalba, kuri artimesnė gaunančiajam, bet tokio paaiškinimo neužtenka. Reikia pilnai atsekti visas priežastis. Niekas nevyksta atsitiktinai. Pamokymų gavėjas nėra atsitiktinis, ir kalba pasirenkama reikalingiausia.

Galima matyti, kad pamokymai buvo duodami įvairiomis kalbomis, ir visada tos sąlygos atitikdavo svarbias aplinkybes, kurios turėjo ir pasaulinę reikšmę. Taip, kalba, kuria duodamas Mokymas, tam tikra prasme yra dovana tai tautai. Nepagalvokite tik, kad taip Mokymas praranda pasaulinę reikšmę. Kiekviena tiesa yra bendražmogiška, bet atskiras laikotarpis turi savo užduotį, ir kiekviena tauta turi savo pareigas.

Nemažai laiko prireikia, kad susiformuotų esminis tautos kristalas. Minioje sunku atpažinti tikrąją tautos prigimtį. Nepatyręs stebėtojas gali pastebėti paviršutinius bruožus, kurie užtemdys esmę. Todėl Mes patariame mokytis kantrybės ir pastabumo, kad vėliau nereikėtų gailėtis lengvabūdiškų vertinimų.

Žmonės įpratę vertinti lengvabūdiškai, jie tikisi, kad niekada  nevėlu pakeisti sprendimą.  Bet sprendimo pakeitimas labai primena išdavystę, kitaip kalbant, tai panašu į poelgį, kuris Mums ypač atstumiantis. Negali būti lengvabūdiškumo ten, kur svarstoma visos tautos ar net ištisos epochos psichologija.

Gali pasakyti – nelengva įžiūrėti upės dugną pro tekančius vandenis.  Bet tam duodami Pamokymai, kurie paliečia pačias įvairiausias būties puses; juk tai ne atsitiktinių išsireiškimų rinkinys, iš jo susideda viso gyvenimo mozaika. Tegu keliautojas pasirenka, kokiais akmenimis pereiti upę.

Mąstytojas sakydavo: „Upėje daug brastų, padėk, Mūza, rasti jas.“

565. Meilė žmonijai neatmeta meilės tėvynei. <...> Ne be priežasties žmogus gimsta tam tikroje šalyje ir priklauso tam tikrai tautai. Karminės sąlygos kreipia žmogų į tam tikrą vietą.  Prieš gimimą žmogus sužino jo paskirties priežastis tam tikroje šalyje ir su jomis sutinka. Kiekvienas įsikūnijimas vyksta savanoriškai.  Gali būti nenoras sugrįžti į Žemę, bet galiausiai tai tampa neišvengiama būtinybe, paskutinė akimirka visada yra savanoriška.

Gyvenimas skirtingose tautose sukuria ypatingą artumą arba atšalimą, juk svarios aplinkybės nukreipia žmogų į vieną ar kitą tautą. Tai žinant galima suprasti tėvynės traukos jausmą. Todėl neabejotinai didžioji žmogaus atliktų darbų dalis turi būti skirta tėvynei. Nereikia galvoti, kad meilė tėvynei atspindi siaurą mąstymą ir netobulumą. Galima tik pastebėti, kaip neatsakingai žiūrima į tėvynę, bet trauka dėl atsakomybės trūkumo nesumažės. Karma atveda žmogų ne tik į tam tikrą vietą, bet ir iki konkrečios užduoties pasitarnauti kažkuriai tautai.

Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms žmonės dažnai atsisako tėvynės. Jie nesupranta įvykių esmės ir neatlieka savo karminės užduoties. Dažnai jie naudoja seną cinišką patarlę „kur gerai, ten ir tėvynė“. Tai didelė klaida. Iš tikrųjų žmonijai labiausiai pasitarnaus tas, kurio darbai ir siekiai bus skirti tėvynei.  Persikėlimų sumaištyje pasimeta žmogiškoji savigarba. Kai užmirštama praeitis ir viskas paskęsta bendrumo miraže, prarandama žmogiška nuovoka. Tuo momentu reikia atsigręžti į mokslą, kuris padės atrasti šaknis. Karmos įstatymų pažinimas išmokys suprasti žmogaus paskirtį. Tai nereiškia, kad žmogus bus suvaržytas, sustabdytas, jam bus uždrausta judėti ar atimta jo valia. Sparnai jį gali nešioti po visą pasaulį. Jis galės mylėti visą žmoniją, bet tuo pačiu žinos, kad tarnauja tėvynei.

Apibendrinimo procese žmogus pasiruošęs pasirūpinti visų (ne tik Žemės) planetų gyventojais, ir tuo pačiu metu iškart pamiršta savo tėvynės poreikius ir vargus. Geriausi gyvenimo siekiai turi būti panaudoti Tėvynėje, nereikia to pamiršti.

Mąstytojas (Platonas) siekė vystyti tikrąjį tėvynės suvokimą. Jis sakydavo: „Piliečiai, tarnaukite tėvynei ir žinokite, kad čia jūs atėjote atlikti savo didžiąją pareigą“.

586. Urusvati žino, kad prie namo slenksčio lengviau pastebėti drakoną, nei būrį chameleonų ir kirmėlių. Bet kas pasakys, kuris reiškinys pavojingesnis? Maži chameleonai atšliauš su gudriomis užuominomis, įtarinėjimais ir šnibždės: „Mes nežinome Agni Jogos esmės, galbūt, tai tik tuščias klaidinantis skambesys? Ar nebūtų geriau Agni Jogos esmę apibrėžti žodžiais, kuriuos mes apsvarstytume ir įvertintume?“

Agni Joga yra geratarnystė. Supraskime šį apibrėžimą plačiai. Išmokime tarnauti gėriui. Pažinkime ištikimybę Didžiojoje Tarnystėje. Raskime savyje uždegančių jėgų, kurios padėtų atlikti žygdarbį sudėtinguose gyvenimo keliuose. Supraskime, kodėl tie keliai sunkūs. Sugebėkime natūraliai priimti savo prigimtines jėgas. Supraskime visus didžiuosius Pasaulio kūrimo reiškinius. Nejauskime nuovargio kasdieniniame darbe, kaip nejaučiame kvėpuodami. Visais atvejais padėkime visiems ieškantiems.

Pažinkime minties, gyvenančios Beribėje Erdvėje, didingumą. Saugokime save ir kitus nuo baimės. Gilinkime savo žinias, nes nemokšiškumas yra nusikaltimas. Šypsokimės jaunimui, nes jiems tiesiame kelius ir statote tiltus. Sau pasirinkime sunkiausią darbą ir parodykime pavyzdį visiems. Taip mes atskleisime geratarnystės reikšmę. Nesibaiminkime chameleonų šnabždesio, chameleonai įvairiaspalviai, jie sekios mus kaip šešėlis. Tebūna šešėlis ilgas. Sukaupkime dėmesį į realius pasiekimus.

Mąstytojas mokė: „Tik paprastumas sukurs šviesią ateitį“.

590. Urusvati žino, kad tik ankstesnių gyvavimų patyrimu kaupiasi savybė, vadinama kultūringumu. Tikrasis bendradarbiavimo suvokimas, užsidegantis mąstymas, visuomeninės veiklos išaukštinimas, subtilybių suvokimas, meilė grožiui – tik atkaklus siekis gali susiformuoti kiekvieną iš šių savybių. Žmonės neturėtų galvoti, kad momentinis praregėjimas gali per akimirką sukurti aukštos prigimties žmogų. Praregėjimas gali atverti skrynią, bet jei ji tuščia, tai nebus ir pasekmių.

Jūs žinote, kad žmonės tampa vieningais, kai tariasi atlikti atsakingą darbą, bet kai priartėja nurodyti terminai, pradeda atsirasti ir pagrindas nesutarimams. Galima tik stebėtis tuo, kad žmonės skaito naudingas knygas, bet atsiradus galimybei perskaitytą pritaikyti gyvenime, jie nugrimzta į tamsą. Tarsi niekas pakylėta jų nepaliečia. Žmonės pakankamai girdėjo apie Armagedoną, bet kai jis prasidėjo, jie tai įvardija atsitiktine nelaime, kurios būtų galima išvengti. Tegu taip elgiasi nemokšos, bet kodėl ir protingi žmonės taip lengvai pasiduoda sąmyšiui? Jie neduoda sau ataskaitos, kaip kenkia sau ir aplinkiniams.

Nejaugi žmonės taip bijo, kad net sunkaus gyvenimo šešėlis paverčia juos bailiais, nuo kurio besislapstydami jie sunaikina viską, ką patys yra sukūrę. Iš tiesų, saldžioje prabangoje žmogus gyvena su viena kauke, bet pavojaus atveju jis užsideda kitą, niekšišką kaukę. Mieli žmones, jūs gyvenate pastoviame pavojuje tiek iš viršaus, tiek iš apačios. Kiekvieną valandą jūsų geras gyvenimas gali sugriūti.

Mąstytojas sakydavo: „Žmonija skirstosi į du tipus: vienuose vyrauja Dieviškumo Pradžia, o kiti pasinėrę į žemišką gyvenimą. Nežinome, kaip ateityje bus įvardintas Dieviškumo Pradas, bet ta žmonijos dalis išliks visada“.

625. Kiekvienas gali paskelbti karą savo nemokšiškumui, garbinga tokia kova, tai tikriausias sėkmės garantas ir tėvynės gynyba.“

699. Tautai būtina žinoti apie mokslo, meno ir visos kultūros pasiekimus. Valdžia privalo po visas gyvenvietes išsiuntinėti nedidelius leidinius, kuriuose būtų aprašomi tautos didvyriai, skelbiami liaudies medicinos pasiekimai, paprastų žmonių stebėjimai ir pasakojimai. Toks „Tautos draugas“ kiekvieną mėnesį atskristų ir atneštų džiaugsmą visiems – ir mažiems, ir dideliems.

Džiaugsmingas darbas puiku, bet jis turi būti skatinamas sveiku lenktyniavimu. Būtent „Tautos draugas“ praneš, kur ir kaip veikia tautos smegenys. Savamoksliai, gyvenantys tolimuose užkampiuose, atras gyvą ryšį su amato draugais. Kiekvienas amatininkas supras, kad jis gali tapti meistru ir tobulėti be galo. Ar žinote, kaip dažnai savamoksliai išranda naudingus patobulinimus?

Tvirtai ir džiaugsmingai gali kurtis nesuskaičiuojamos bendruomenės. Žemiškas darbas turi būti apvainikuotas Dangiško pasaulio suvokimu, taip bus išlaikyta siekių pusiausvyra. Todėl Mes (Šambalos Mokytojai) siūlome elgtis taip, kad žemiški tyrinėjimai atitiktų ir būtų suderinti su Subtiliojo pasaulio žinojimu. Dabar tos dvi sritys priešinamos, o jos turi būti suderintos draugiškai bendradarbiaujant.

Bendradarbiavimo sąvoka labai dažnai iškraipoma. Žmonės įsivaizduoja, kad būdami po vienu stogu arba dalyvaudami vienoje veikloje, jie jau tampa bendradarbiais, bet pagrindinė bendradarbiavimo sąlyga, būtent psichinės energijos harmonija, visiškai neįskaitoma.  Be to, sveikas bendradarbiavimas kiekvienam dalyviui suteikia galimybę eiti pirmyn ir tobulėti.

„Tautos draugas“ gali sutikti pasipriešinimą. Vieni sakys, kad sintezuotas leidinys bus nemoksliškas, kiti sakys, kad tauta nesupras moksliškų išsireiškimų. Daug pasakys, bet tie prieštaravimai bus pasenę. Sintezė visada naudinga. Patys aukščiausi moksliniai pamąstymai gali būti išsakyti suprantamai. Reikėtų apdovanoti mokslininkus, kurie moka išreikšti mintis visiems suprantama, paprasta kalba.

Mąstytojas sakydavo: „Bendrapiliečiai, būkite kaupėjais, bet nebūkite savininkais“. Niekas nesuprato patarimo ir palaikė tai prieštaravimu.

779. Urusvati žino, kad pokalbis pagal sąmoningumą yra sunkus menas. Ne žinios ir ne sugebėjimas pajausti, o tik įsiklausymas į savo širdį padeda suprasti, koks pašnekovo sąmoningumas.

Apolonijui iš Tianos buvo priekaištaujama, kad jo pamokslai pilni prieštaravimų; tai netiesa. Mokytojas niekada neprieštaravo pagrindams, bet suderindavo kalbą taip, kaip geriausiai ją supranta pašnekovas. Mokytojas vertino pokalbius su vienu asmeniu, kad galėtų surasti labiausiai suvokiamus žodžius. Jis sakė, kad kalba, pasakyta daugumai, nebus įtikinama, nes priešingos sąmonės naikins viena kitą.

Tokią sistemą naudojo ir kiti Graikijos filosofai. Platonas teikė pirmenybę pasivaikščiojimui tik su vienu mokiniu, ir tokie pokalbiai būdavo ypač reikšmingi. Apie Dangiškąjį Pasaulį jis kalbėjo ypač atsargiai. Jis žinojo, kad žinios ne pagal sąmoningumą gali pakenkti; be to toks pakenkimas gali būti nepataisomas.

Jis studijuodavo mokinių sąmoningumą pateikdamas lengvus pavyzdžius. Kiekvienas turi individualią sąmonę, ir tik mylinti širdis gali pajusti, kas įėjo ir buvo suvokta giliai sąmonėje.

Ypač dabar reikia labai atsargiai kalbėti apie Dangiškąjį Pasaulį. Žmonių sąmonė yra tokioje sumaištyje, kad galimi pikto siekiantys paaiškinimai.

„Skulptorius sukaupia visą savo dėmesį į vertingą akmens luitą, taip ir sąmonės skulptorius stengiasi išsaugoti brangų pašnekovo suvokimo augimą“, – taip pasakė Mąstytojas.

 897. Kokios siaubingos mintys skrieja erdvėje! Kokie siaubingi išsigimimai nustelbia Šviesos Balsą! Žmonija nesusimąsto apie minties formas, kurias pats žmogus yra priverstas ir išgyventi. Erdvė prisisotina žmonijos išmąstymais, ir viskas atitinkamai yra pritraukiama. Taigi, mąstymo padariniai audžia žmonijos karmą ir siekiai atsispindi veiksmų kokybėje. Žmonija turi trokšti pasikeisti ir išvalyti (arba išpirkti) savo mąstymo padarinius.

*
Sviatoslavo Rericho paveikslas „Žmonija, praregėk“ nutapytas 1962 m.
Sv.Rerichas (N.Rericho sūnus) nutapė paveikslą „Žmonija, praregėk“, kuriame Angelas laiko atpildo kardą ir paskutinį kartą perspėja tarnaujančius blogiui. Tai ir paskutinis kvietimas žmonijai, pamiršusiai savo Dievišką prigimtį; tai perspėjimas apie minčių ir veiksmų pasekmes – apie grėsmingai artėjančias katastrofas, jei žmonija nepraregės ir neprisimins, kad ji yra ta pati Gamta, kurią nuolat naikina.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 24th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©