Legendos - Žydrasis lotosas

Spausdinti
Kategorija: Legendos
Parašyta Šeštadienis, 29 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Žydrasis lotosas

Žydrasis lotosas - tai paslaptingas ir šventas augalas, visais amžiais Egipte ir Indijoje buvo laikomas Visatos simboliu.

Nerasite nei vieno statinio Nilo slėnyje, nei vieno papiruso be lotoso atvaizdo garbingiausioje vietoje. Dieviškųjų valdovų galvos apdarai taip pat atžymėti lotosu kaip Visatos ženklu.

Daug amžių jau praėjo nuo to momento, kai Ambariša valdė miestą, kurį įkūrė Saulės palikuonys. Valdovas Ambariša taip pat buvo Saulės dinastijos palikuonis. Jis laikė save pačiu ištikimiausiu dievo Varunos tarnu. Tai pats galingiausias ir  didingiausias dievas  "Rigveduose". Bet dievas nedavė valdovui palikuonių, ir tai darė valdovą nelaimingu.

-"Deja", -dejuodavo valdovas kiekvieną rytą, atlikinėdamas rytines tikėjimo apeigas, -"deja! Kam būti pačiu galingiausiu valdovu Žemėje, jei dievas neduoda mano kraujo palikuonio. Kai aš numirsiu, kas atliks sūnaus pareigas, rodančias pagarbą mano šešėliui (kūnui) ir išlaisvins sielą? Ar nenusisuks nuo manęs mirties paukščiai? Juk be abejonės mano siela begalinėje nuoskaudoje vis dar bus pririšta prie žemės ir neleis liesti kūno.

Valdovas buvo labai nusiminęs. Tuo metu karališkos šeimos žynys bandė įteigti, kad valdovas turi tik duoti įžadus. Jei dievas jam padovanos du sūnus, valdovas turės viešai pažadėti paaukoti vyresnįjį sūnų, kai šis sulauks pilnametystės.

Suviliotas pažado turėti palikuonių, valdovas sutiko ir greit susilaukė sūnaus, o kiek vėliau dar kelių. Vyresnysis sūnus vardu Rochita (raudonas) buvo sosto paveldėtojas. Jis turėjo dar vieną vardą Devarata, kuris tiesiogiai reiškė dievo siųstas. Deverata augo ir greit tapo tikru princu. Jis buvo žavingas, bet jei tikėti legenda, - tiek pat egoistas bei melagis, kiek ir žavingas.

Kai princas pasiekė reikiamą amžių, dievas, kalbėdamas vis to paties žynio burna, pareikalavo, kad valdovas išpildytų savo pažadą. Bet valdovas kiekvieną sykį surasdavo kokią nors priežastį, kol dievas vieną kartą rimtai supyko. Būdamas piktu ir pavydžiu dievas Varuna pagrasino visu savo dievišku pykčiu.

Ilgą laiką nei įsakymai, nei grasinimai nedavė norimo rezultato. Iki to laiko, kol vis dar buvo šventų karvių, kurios po aukos būdavo perkeliamos į vienuolyno pievas, kol buvo pinigų, kurie pildė braminų slėptuves vienuolyne. Braminams vis pavykdavo apsaugoti valdovą. Bet kai neliko karvių, kai neliko pinigų, dievas pagrasino nuversti valdovą, sunaikinti rūmus ir jo palikuonis, o jeigu kas išsigelbės, - sudeginti gyvus. Vargšas valdovas, priėjo liepto galą, todėl pasikvietė savo pirmagimį ir papasakojo jam apie jo likimą. Tik princas Devarata atrodė visiškai abejingas tokiai žiniai. Jis atsisakė paklusti dvigubai - tėvo ir dievo - valiai.

Kai aukos laužai buvo sukrauti ir uždegti, ir visi miesto gyventojai buvo susirinkę stebėti reginio, -sosto paveldėtojo nerado, jis pasislėpė.

Tais laikais miškuose gyveno šventi atsiskyrėliai, ir princas Deverata žinojo, kad ten jis bus neprieinamas.

Deverata praleido miškuose keletą metų, kol galų gale pavargo nuo tokio gyvenimo. Sužinojęs, kad patenkintų dievą, suradęs sau pakaitalą - tokį, kuris savo noru sutiktų paaukoti save dievams, su sąlyga, kad išrinktas bus Rišos sūnus, jis leidosi į kelionę, kol pagaliau surado, ko ieškojo.

Jis surado šventą žmogų, kuris kartu su šeima gyveno skurde ir greit galėjo mirti iš bado. Vienas iš jo sūnų Sunasefa, geraširdis jaunuolis, taip pat ruošėsi tapti Riši. Pasinaudojęs jaunuolio geru vardu ir skurdu, teikdamas sau, kad alkanam lengviau pasiaukoti nei prikištu pilvu, klastingasis princas Deverata papasakojo tėvui savo istoriją. Po to jis pasiūlė už Sunasefos auką atlygį - šimtą karvių.

Valdovas atsisakė tokio pasiūlymo, bet kilnusis Sunasefa pats geranoriškai pasiūlė save ir kreipėsi į savo tėvą:

-"Kokią reikšmę turi vieno žmogaus gyvenimas, jei jis gali išgelbėti daugybę kitų? Dievo Varunos užuojauta begalinė, ir jo pavydas begalinis, ir jo pyktis ūmus ir kerštingas. Tai baimės dievas ir mirtis jam paklūsta. Jis amžinai gali persekioti tuos, kurie jam nepakluso. Jis gali pasigailėti, kad sukūrė žmogų ir tuo pačiu metu sunaikinti tūkstančius nekaltų žmonių. Jei jo auka pasislėps, jis išdžiovins upes, išdegins laukus ir žus mūsų žmonos, besilaukiančios kūdikių. Tad leisk man paaukoti save, mano tėve, vietoj to svetimšalio, kuris siūlo mums šimtą karvių. Ta banda padės tau ir mano broliams nenumirti iš bado ir išgelbės tūkstančius žmonių nuo siaubingos mirties. Už tokią kainą džiugu atiduoti savo gyvybę."

Senasis Riši nubraukė kelias ašaras ir pradėjo ruošti aukos laužus.

Puškaros ežeras - tai vieta, kur deivė Lakšmi-Padma dažnai pasinerdavo į švarius jo vandenis. Ji išgirdo princo Devaratos pasiūlymą, buvo liudininke tėvo skausmo ir jaunuolio pasiryžimo.Išlikdama nematoma aplinkiniams deivė prisiartino prie Sunasefos ir išmokė jį du šventus posmelius, išreikalavusi pažadą, kad jaunuolis tuos žodžius pasakys ant laužo prieš aukojimo pradžią.

Altorius buvo paruoštas ant ežero kranto. Sudėtas laužas, ir minia susirinko. Paguldęs sūnų ir jį surišęs, tėvas peiliu ruošėsi perdurti Sunasefai širdį. Sūnus pradėjo sakyti  deivės išmokintus šventus žodžius. Tėvas sustingęs klausėsi maldos. Jai pasibaigus, jis įsmeigė peilį į Sunasefo širdį.

Ir tuo metu įvyko stebuklas! Iš debesų nusileido dievas Indra ir viską apgaubė tirštu žydru rūku. Visi iš baimės puolė ant kelių ir nulenkė galvas iki žemės.

Kai žmonės atsigavo, rūkas jau buvo išsisklaidęs, o vietovė pilnutinai pasikeitusi.Aukos lauže degė princas Devarata, sužeistas į širdį peiliu, kurį pasiuntė kitam kaip auką už savo nuodėmes. Kiek tolėliau baltų lotosų patale ramiai miegojo Sunasefa, o toje vietoje, kur buvo sužeista širdis, skleidėsi nuostabus žydras lotosas. Ežeras, kuris iki tol buvo padengtas baltažiedžiais lotosais, dabar atspindėjo dangaus žydrynę - balti lotosai nusidažė žydrai.

Kiek vėliau iš ežero gelmės pasigirdo balsas ir tarė tokius žodžius:

"Princas, nežinantis kaip numirti dėl savo pavaldinių, nevertas valdyti Saulės vaikus. Jis gims vėl, tik rausvaplaukių žmonių rasėje, grubioje ir egoistinėje, ir tautos atsiradusios iš tos rasės visada bus bejėgės. O vietoj jo valdovu taps jaunesnysis vargšo atsiskyrėlio sūnus Sunasefa."

Džiaugėsi žmonės ir visa gamta tokiu sprendimu, tik vienas Devarata jau buvo pavirtęs žiupsneliu pelenų.

Kalbama, kad sekantį gyvenimą Sunafesa gimė valdovo šeimoje ir valdė Saulės tautas 84 000 metų.

Rochita-Devarata, arba siųstas dievo, koks jis buvo, tikrai gimė užsieniečio be kastos šeimoje ir tapo grubios rausvaplaukių tautos gyvenančios Vakaruose pradininku.

Jei skaitytojai bandys suabejoti ką tik išgirsta istorija apie žydrojo lotoso atsiradimą, siūlome jiems nuvykti į Adžmirą ir pasiekti triskart švento Puškaros ežero krantus, kur kiekvienas piligrimas maudosi spalio -lapkričio mėnesiais per pilnatį ir pasiekia šventumą be didesnių pastangų. Ant šitų krantų buvo sukrautas ir šventas aukos laužas, kurio pėdsakus vis dar galima rasti. Jie galėtų pamatyti ir žydrus lotosus, jeigu dauguma dievų valios pagalba, nevirstų šventais krokodilais, kuriems trukdyti niekas neturi teisės. Būtent šitas pasikeitimas devyniems iš dešimties suteikia laimingą galimybę, pasinėrus į šventus vandenis, akimirksniu pasiekti nirvaną.Todėl šventieji krokodilai išsiskiria sotumu tarp savo giminaičių.

Paruošta pagal J.P.Blavatskajos "Nightmare Tales" ("Košmariški pasakojimai")

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Saturday the 25th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©