Legendos

Spausdinti
Kategorija: Legendos
Parašyta Šeštadienis, 29 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Ką pasakoja legendos?

Prisėdus minutėlei prieš ilgą kelionę, ar nevertėtų susimąstyti, ką visus tuos prabėgusius šimtmečius kalbėjo tautų išmintis legendų ir padavimų žodžiais. Gal tos žinios praverstų nesibaigiančiame gyvenimo kelyje?

Neteisinga galvoti, kad legenda priklauso vaiduokliškai senovei. Bešališkas protas atskiria legendą, kuriamą Visatoje visais laikais. Kiekvienas tautos pasiekimas, kiekvienas vadas, kiekvienas atradimas, kiekviena neganda, kiekvienas žygdarbis virsta sparnuota legenda. Todėl neniekinkime tiesos, išsakytos legendoje, bet įžiūrėkime žodžiuose esmę. Legendose atsispindi tautos valia, ir neįmanoma prisiminti nei vienos melagingos legendos. Kolektyvinis dvasinis siekis įamžina tikrąjį žinojimą, sukurtas simbolis išreiškia mintį suprantama visame pasaulyje kalba. Tai evoliucijos kelias.

Skaitydamas legendas jaunimas mokosi svajoti. Tai didi savybė, nes ji pripildo širdį ugnimi. Ta ugnis padės jaunimui suprasti ir atskirti Tiesą. Tiesos neįmanoma išskaičiuoti. Tik širdies balsas pasakys kur Tiesa, kuri nepaisydama jokių trukdymų, veda žmoniją pirmyn.

Argi legendos ne kvapniausių gėlių girliandos? - Žmonės nekuria legendų apie menkus žmogelius, nereikšmingus įvykius ir apie apgailėtinus poelgius. Kartais atrodančiuose neigimuose paslėpta vidinės jėgos galia. Visais atvejais kiekviena legenda slepia kažką nepaprasto. Ar neiškelia tas nepaparastumas žmonijos dvasios virš mechaninių standartų sutemų? - Mašinos nekuria žmonijos evoliucijos.

Išlaisvinanti iš kasdienės, slegiančios rutinos legenda atnaujina mūsų mąstymą, leidžia pasinerti į naujas pažinimo gilumas, pilnas neišsenkančio jaunatviško užsidegimo. Paklauskite jauno matematiko, garsaus fiziko, fiziologo, astronomo - ar moka jie svajoti? Jau nekalbant apie dailininkus, muzikantus, poetus - nes visas jų vidus tik ir siekia svajoti. Didis mokslininkas, jei jis tikrai didis, nebijo piktų, pavydžių nedraugų, nes jis moka svajoti ir pakilti virš kasdienybės rietenų. Atvirumo valandėlę jis prisipažins, kad daugelis jo atradimų, paremtų ilgais skaičiavimais, prasidėjo nuo svajonės.

Legendos - ne abstrakcija, bet realybė. Iš tikrųjų, svajonės - tai skiriamasis subtilių asmenybių bruožas, o ne nemokšiškumas. Todėl taip nuostabu, kai jaunimas tiki užburiančiais pasakojimais. Išlikdami jaunais, pagerbkime svajonę, kurią atspindi legenda, ir kuri dovanoja mums atgimimo ir tobulėjimo sparnus.

Paruošta pagal N.K.Rerichas "Legendos"

Liaudiška patarlė - tai sklindanti per langą šviesa. Niekada nebuvo neteisingų patarlių. Vertinga sukaupta išmintis. Bet šiandien mes gyvename didžiai drumzliname laikotarpyje. Reikia sukaupti visą tvirtybę, kad kiekvienam surastumei tinkamą žodį. Laikas tautoms pabusti.

AJ, MO IId.252

Žinojimas keičia legendas. Tiek pamirštų tiesų paslėpta senoviniuose simboliuose. Jie galėtų būti atgaivinti, jei mes pasiaukojančiai juos studijuotume.


Pasakojimai apie Buddą

Piemuo pamatė sėdint po medžiu susimąsčiusį žmogų, atsisėdo šalia ir bandė susikaupti, pamėgdžiodamas sėdintį žmogų. Mintyse jis pradėjo skaičiuoti savo avinus, bandydamas nuspėti, kiek uždirbs juos pardavęs.

Abu sėdėjo tylėdami, pagaliau piemuo paklausė: „Apie ką tu mąstei?“ Šis atsakė: „Apie Dievą“. Piemuo paklausė: „O ar žinai, apie ką galvojau aš?“ – „Taip pat apie Dievą“. – „Klysti, aš galvojau apie numatomą naudą.“ – „Tiesa, tu irgi galvojai apie Dievą, tik mano Dievui nėra ką pardavinėti, o tavo Dievas pirmiausia turi nueiti į turgų. Bet galbūt pakeliui Jis sutiks plėšiką, kuris padės jam prabilti į tą medį.“

Taip kalbėjo Gautama: „Nueikite  į turgų, apsisukite greičiau, kad užtektų laiko sugrįžti.“

AJ, Ozarienije nr. 2.2.7.5

Laivu plaukė beždžionių pardavėjas. Laisvalaikiu jis išmokė bezdžiones mėgdžioti jūreivius, kai tie nuleidžia bures. Prasidėjo audra, jūreiviai puolė tempti laivavirves. Beždžionės gi, žinodamos tik, kaip bures nuleisti, ėjo iš paskos ir atpalaiduodavo lynus. Laivas nuskendo, nes mokytojas numatė tik ramų orą.

Taip kalbėjo Buda – gyvenimo Lotoso atnaujintojas.

Oзарение. № 2.2.7.5

Du jūreiviai pakliuvo į audrą ir buvo išmesti į negyvenamą salą. Abu vos nemirė iš bado ir baimės, nes galvojo, kad visiems laikams yra atskirti nuo pasaulio. Plaukiantis pro šalį laivas juos paėmė, o saloje buvo įrengtas švyturys. Tie patys du jūreiviai liko dirbti švyturyje, kad padėtų patekusiems į bėdą. Dabar jų nusiteikimas jau buvo kitoks. Jie buvo laimingi, nes  nesijautė atskirti nuo pasaulio, dabar jie galėjo padėti kitiems nugalėti baimę. Vadinasi, žinojimas, kad gali bendrauti su visu pasauliu ir tuo pačiu padėti kitiems visiškai pakeičia žmogaus mąstymą. Bendras siekis yra sėkmės garantas.

Община. № 3.267 

Lipant į laivą vienam keleiviui buvo pavogtas kapšelis su auksu. Visi pasipiktino, bet nukentėjusysis nusišypsojo ir pratarė: „Kas žino?“ Prasidėjo audra, laivas nuskendo. Tik vienas keleivis buvo išmestas į krantą. Kada salos gyventojai palaikė jo išsigelbėjimą stebuklu, jis nusišypsojo ir pasakė: „Paprasčiausiai aš brangiau nei kiti sumokėjau už kelionę.“

Nežinome, kada sudygsta geros sėklos ir ar ilgai noksta nuodingų minčių derlius. Viskam reikia laiko. Todėl saugokitės nuodingų minčių, nes nei viena iš jų nedings be pėdsakų. Tik niekas nežino, kur ta šalis ir kada išmuš ta valanda, kai prinoks nuodinga varpa? Gal ji bus ir nedidelė, bet durianti, ir nebus duonos kąsnio, kuris nedraskytų gerklės.

Иерархия. № 7.094


Sena pasaka

Geri tarpusavio santykiai dar nėra puikus vienas kito suvokimas ir visapusiškas pritarimas. Galima prisiminti seną pasaką apie tai, kaip senelis paruošė anūkui neskęstantį audeklą kelionei po jūrą. Tačiau anūkas tuo audeklu apdengė namo stogą. Todėl, kai prasidėjo audra, laivas ramiausiai nuskendo, ir senelis negalėjo padėti anūkui.

Dažnai žmonės uždeda karvei balną ir stebisi, kad jojantys arkliais juos aplenkia. Tik gailestį sukelia toks bereikalingas jėgų švaistymas.

AJ, Mir Ogniennyj IId. 229


Pasaka

Vienas mąstytojas nunešė žmonėms stebuklingą priemonę, bet ją reikėjo nešti uždaroje skrynutėje. Niekas iš žmonių neišdrįso atidaryti skrynutės, nes pagal žmogišką mąstyseną jie manė, kad ten nuodai arba gyvatė.

Taip galima pasiūlyti pačią nuostabiausią brangenybę, bet žmonės priims tai kaip nuodus. Belieka, kad žmonės priimtų brangenybę, skatinami nelaimių siaubu. Ką gi daryti, jei Šėtonas taip tvirtai išmokė netikėti!...

AJ, Mir Ogniennyj nr.135


Legenda "Laikas tapti žmogumi?"

Trys pelės prisiartino prie atsiskyrėlio, susidomėjusios jo nejudrumu. Jis pasakė kiekvienai iš jų:

"Tu apsigyvenai miltuose, nors jų atsargų užtektų visai tavo giminei, bet nuo to tu netapai geresne."

"Tu sau gyvenamąja vieta pasirinkai knygas ir sugriaužei nemažai jų, bet netapai mokytesne".

"Tu įsikūrei tarp šventų reikmenų, bet netapai kilnesne".

"Tiesa, pelės, jūs galite tapti žmonėmis. Kaip žmonės jūs teršiate duotus jums turtus".

Trys liūtai atėjo pas atsiskyrėlį. Jis tarė kiekvienam:

"Tu ką tik nužudei keleivį, skubantį į namus pas artimuosius".

"Tu pavogei avį iš aklos moteriškės".

"Tu sudraskei nešančio svarbią žinią pasiuntinio žirgą".

"Galite, liūtai, tapti žmonėmis. Pašiauškite gąsdinančiai karčius ir pradėkite karą. Nesistebėkite tik, jei žmonės pasirodys žiauresni, nei jūs".

Trys balandžiai atskrido pas atsiskyrėlį. Jis pasakė kiekvienam:

"Tu sulesei svetimus grūdus ir palaikei juos savo nuosavybe".

"Tu išrinkai gydantį augalą ir dabar laikomas šventu paukščiu".

"Tu įsitaisei svetimoje šventykloje ir prietarų dėka privertei save maitinti".

"Tiesa, balandžiai, laikas jums tapti žmonėmis. Prietarai ir davatkiškumas puikiai pramaitins jus". 

Znaki AJ, 408


Patenkintas žmogus

Žinoma, kad žmonės nori permainų. Vienas Valdovas norėjo surasti patenkintą savo gyvenimu žmogų. Pagaliau, po ilgų ieškojimų surado tokį - jis buvo nebylys, kurčias ir aklas.

Mir Ognennyj Id.,348


Priminimas apie neatitaisomą praradimą

Vienas Vadovas po Valstybinio Susirinkimo paėmė molinę vazą ir visų akivaizdoje ją sudaužė. Kai jo paklausė, ką turėtų reikšti toks jo poelgis, šis atsakė: "Primenu apie prarastą galimybę, kurios jau nebeįmanoma sugrąžinti".

Kai sudaužome patį paprasčiausią daiktą, mes vis tik suprantame, kad jo nebegalima atstatyti, bet kiek mintyse sukuriame neatitaisomų sprendimų! Mes įpratome apsupti save grubiomis sąvokomis, kurios išstūmė visus dvasinius suvokimus. Jeigu Vadovai dažniau primintų mums apie tyliai mintyse daromų sprendimų reikšmę, jie apsaugotų nuo daugybės nelaimių. Vadovas, nežinantis apie dvasinį tobulėjimą, kuris prasideda nuo savęs, negali vadovauti patikėtoms jam žmonių sąmonėms. Vadovas turėtų būti gyvas pavyzdys. Vadovas turėtų būti ryšys tarp pasaulių. Jis turėtų kurti gerbūvio pagrindą, bet neįmanoma sukurti gerbūvio tik fiziniame pasaulyje. Nebus vadovu tas, kurio siekiai prilygsta mažai ugnelei degtuko gale. Vadovo galia lygi jo pasaulių suvokimui.

AJ, Mir Ogniennyj Id. Nr.170.


Pasakojimas apie Akbarą

Akbaras Didysis (1542-1605) - vienas iš labiausiai žinomų Indijos valdovų. Valdė Mogolų imperiją. Jis suvienijo Indiją. Buvo talentingas architektas, mokslo ir menų globėjas. Žinomas kaip teosofinės, religinės-filosofinės sistemos įkūrėjas, kuri yra visų žinomų iki to laiko pasaulinių religijų sintezė: induizmo, budizmo, krikščionybės ir islamo.

Ez. Ž.pusl.24, I dalis

 Iškilmių dienomis, kai visi pavaldūs jam radžos ir paprasti žmonės atnešdavo jam dovanų, Akbaras išsirinkdavo iš krūvos prabangių dovanų pačią kukliausią ir spausdamas ją prie širdies pasirodydavo susirinkusiems, parodydamas tokiu poelgiu dėmesį pačiam mažiausiam iš savo pavaldinių ir pabrėždavo, kad jam brangi dovana, atnešta ne iš pertekliaus, bet patarus širdžiai.

"Pisma v Ameriku" I dalis, pusl.54.


Prometėjas

Prometėjas pavogė ugnį iš dangaus, kad išdalintų ją žmonėms ir sugrąžintų atsiminimus apie Amžiną Gyvenimą. Dvasios ugnis ne iš Žemės, bet gyventi tenka Žemėje, žemiškame kūne ir kieto, materialaus, pasaulio sąlygomis. Kaip suderinti dangišką ir žemišką suvokimą, kaip pranešti per gyvenimą degantį dvasios žibintą? -Štai kur užduotis tam, pas kurį jau "dega" širdies liepsna. Žemiški viesulai stengiasi užpūsti žibintą. Daug tamsos tarnų, visomis savo išgalėmis besistengiančių užpūsti dvasios liepsną, todėl ir kova, kova neleidžianti užgesti dvasios ugniai.

Kaip didvyriškai kovėsi Šviesos Nešėjai, vienas iš jų Prometėjas, norėjęs įtvirtinti ugninę tikrovę. Rankos tiesiasi į Taurę, o Taurė - į Ugnį. Ugnis buvo kaupiama amžiais. Sukauptą ją reikia nešti per gyvenimą, iki pat galo. Tamsa atkakliai puola Šviesos Nešėjus. Taip pat visus, kas už jų ir su jais. Ugnies Skleidėjų mažai. Jie vadinami dvasios didvyriais, atiduodančiais savo šviesą pasauliui. Vieniši tarp žmonių, bet labai artimi Šviesos Mokytojui ir žinantys savo kelią.

GAJ IV-102 (M.A.J.)


Uigurų padavimas apie Milžiną

Uigurų padavimas pasakoja apie Milžiną, kuris saugojo grandinėmis surakintą Juodąjį Drakoną:

"Paliko Milžinas saugoti Drakoną savo Seserei, o pats nuskubėjo į Žemės pakraštį pranešti apie pergalę. Bet kai Milžinas nukeliavo į tolimus kraštus, jis išgirdo Sesers varpo skambesį ir suprato, kad Drakonas drasko grandines. Milžinas pasuko atgal, bet matydamas priekyje jūras, suprato, kad eidamas tokiu keliu jis pavėluos. Nusprendė milžinas žengti nuo vienos kalno viršūnės ant kitos, aplenkdamas jūras, miškus ir pelkes; tik taip milžinas suspėjo laiku. Ir kai Juodasis Drakonas jau griaužė paskutinę grandinę, Milžinas iš naujo surakino Drakoną."

Nepamirškime to pasakojimo ir skubėkime kalnų viršūnėmis. Eidami viršukalnėmis greičiau susitiksime su visais, kas kituose kraštuose, įvairiai apsirengę, bet gyvena viena širdimi. Taip priartėsime prie Ugninių Vartų.

AJ Serdce 599


Apie Mokymo paskleidimą

"Kaip gi valdove paskleisti Tavo Mokymą? Kaip, Valdove, surasti tuos, kam lemta vykdyti tavo žodžius?"

Valdovas priminė pasakojimu: Ieškojo atsiskyrėlis, kam perduoti Žinias. Surašė viską ant popieriaus, nunešė ir padėjo kryžkelėje. Tegu Aukščiausias nurodo, kaip surasti Jo įsakus.

Praėjo mergaitė, ir suviniojo į Šventas Žinias duoną. Atsiskyrėlis dar kartą viską surašė ant popieriaus ir antrą kartą padėjo ritinėlį kryžkelėje.

Praėjo pirklys ir padengė popieriaus lapus savo pelno skaičiais. Atsiskyrėlis nepavargdamas paruošė dar vieną raštų ritinį. Ir taip kiekvieną dieną, iki gyvenimo pabaigos.

Kai valdovas paklausė atsiskyrėlio, kaip išdalinai Mokymą? Jis atsakė:"Ne man spręsti, kuris paukštis susuks geriausią lizdą, skaitydamas Šventas Žinias."

Taip, nesužinosime, kas atiduos popierių su Šventomis Žinias sunaikinimui, kas užmarščiai, o kas pasidės savo galvūgalyje, kad užtvirtintų jomis savo žinojimą.

"Galvoju, kad gerai pasielgei, atiduodamas Žinias man nežinomiems žmonėms", -pasakė valdovas ir įteisino Mokymo skleidimą be veido, atmetant nekantrumą ir įtemptą laukimą.Taip ir jūs atiduokite, nespręsdami, kam atiduodate, neįteisindami kasdienio teismo. Nešk, paukšteli, Mokymą ir kelionės metu palik jį ten, kur gyvena žmonės žinantys, kad tas kas laukia, visada sulauks.  Nuneškite ir palikite Mokymą kryžkelėje.

(AJ, Znaki AJ, nr669)


Kosmogoniška pasakėlė

Viena indiška pasaka praneša, kad gyveno pabaisa, ryjanti žmones.

Vieną kartą pabaisa persekiojo numatytą auką. Gelbėdamasis žmogus pasinėrė į ežerą. Pabaisa šoko iš paskos. Ieškodamas išsigelbėjimo plaukikas užšoko pabaisai ant nugaros ir tvirtai įsikibo į išsišovusią keterą. Pabaisa negalėjo apsiversti ant nugaros, nes jos papilvė neapsaugota šarvais ir pažeidžiama. Ji pasileido lėkti kaip paklaikusi, tikėdamasi, kad žmogus neteks jėgų ir nukris. Žmogus galvojo, kad savo nepavydėtina, beviltiška padėtimi gelbsti žmoniją. Ir ta pasaulinė svajonė teikė jam neišsenkančią jėgą. Pabaisa vis didino greitį, nuo kurio kūnas įkaito ir į šalis pradėjo lėkti žiežirbos. Atrodė, kad paskui ją driekiasi deganti uodega. Su ta liepsnojančia uodega pabaisa pradėjo kilti nuo žemės. Pasaulinė žmogaus mintis pakėlė į dangų netgi priešą.

Kai žmonės mato kometą, jie dėkoja tam, kuris pasiryžo amžinai kovai. Žmonių mintys skrieja aukštyn ir suteikia jėgų pabaisos raiteliui.

Baltieji, geltonieji, raudonieji ir juodieji žmonės mintimis siekia to,

kas jau seniai tapo ugningu.


Septyni tarnai

Pasiūsiu septynis tarnus į turgų nupirkti vynuogių. Ką matau? -Pirmasis pametė pinigus. Antrasis iškeitė juos į svaiginantį vyną. Trečiasis nuslėpė pinigus. Ketvirtas nepažino žalių vynuogių. Penktasis, norėdamas patikrinti prinokimą, sutraiškė visą kekę. Šeštasis išrinko puikią kekę, bet per neatsargumą išbarstė. Septintas atnešė prinokusias uogas ir dar papuošė kekę lapais. Taip septyni praėjo vienu keliu ir vienu laiku.

Rytų kriptogramos


Legenda, papasakota Mongolijos dykumose

120 mylių reikia praeiti nesustojus. Nėra čia net vandens arkliams. Ryte, Saulei patekėjus, jūs pamatysite, kad einate plona druskos žieve. Skylėse, šalia tako juoduoja bedugnis, sūrus vanduo. Kokie pasikeitimai įvyko šiose vietose?

Kitados čia stovėjo didžiulis miestas. Gyventojai buvo turtingi ir klestėjo be jokių sunkumų. Bet juk ir sidabras nenaudojamas juoduoja. Taip sukaupti turtai nesulaukė reikiamo panaudojimo. Ir aukso spindesyje užgeso kilnaus gyvenimo siekiai.

Bet gyvas teisingumas, ir viskas, kas nedora, bus sunaikinta, kai tik išseks didysis kantrumas. Siaubo riksmuose ir netikėtumo liepsnose nugrimzdo nuodėmingas miestas į žemę. Ir vanduo užliejo tą gigantišką sprogymę.

Praėjo daugybė laiko. Dingo ežeras, ir žemė pasidengė druska. Ir tos vietos amžiams virto dykyne, kurioje niekada daugiau nebegyvens žmonės. Visos vietos, kur buvo nusižengta teisingumui, liks tuščios ir negyvenamos.

Ar tai ne legenda apie Atlantidą? O gal ji primena Poseidoną?

Keletas to miesto gyventojų buvo išgelbėti. Žinoma, geriausi. Nepažįstamas piemuo nusileido nuo kalnų ir įspėjo juos apie artėjančią nelaimę. Ir žmonės pasitraukė į kalnų uolas.

...Tolumoje baltuoja spindinčios viršūnės. Tai Himalajai. Koks krikštolinis baltumas! Tai ne kalnai - tai sniegynai, tai sniego karalystė!

N.Rerichas "Šambala" pusl. 163


Žydrasis lotosas

Žydrasis lotosas - tai paslaptingas ir šventas augalas, visais amžiais Egipte ir Indijoje buvo laikomas Visatos simboliu.

Nerasite nei vieno statinio Nilo slėnyje, nei vieno papiruso be lotoso atvaizdo garbingiausioje vietoje. Dieviškųjų valdovų galvos apdarai taip pat atžymėti lotosu kaip Visatos ženklu.

Daug amžių jau praėjo nuo to momento, kai Ambariša valdė miestą, kurį įkūrė Saulės palikuonys. Valdovas Ambariša taip pat buvo Saulės dinastijos palikuonis. Jis laikė save pačiu ištikimiausiu dievo Varunos tarnu. Tai pats galingiausias ir  didingiausias dievas  "Rigveduose". Bet dievas nedavė valdovui palikuonių, ir tai darė valdovą nelaimingu.

-"Deja", -dejuodavo valdovas kiekvieną rytą, atlikinėdamas rytines tikėjimo apeigas, -"deja! Kam būti pačiu galingiausiu valdovu Žemėje, jei dievas neduoda mano kraujo palikuonio. Kai aš numirsiu, kas atliks sūnaus pareigas, rodančias pagarbą mano šešėliui (kūnui) ir išlaisvins sielą? Ar nenusisuks nuo manęs mirties paukščiai? Juk be abejonės mano siela begalinėje nuoskaudoje vis dar bus pririšta prie žemės ir neleis liesti kūno.

Valdovas buvo labai nusiminęs. Tuo metu karališkos šeimos žynys bandė įteigti, kad valdovas turi tik duoti įžadus. Jei dievas jam padovanos du sūnus, valdovas turės viešai pažadėti paaukoti vyresnįjį sūnų, kai šis sulauks pilnametystės.

Suviliotas pažado turėti palikuonių, valdovas sutiko ir greit susilaukė sūnaus, o kiek vėliau dar kelių. Vyresnysis sūnus vardu Rochita (raudonas) buvo sosto paveldėtojas. Jis turėjo dar vieną vardą Devarata, kuris tiesiogiai reiškė dievo siųstas. Deverata augo ir greit tapo tikru princu. Jis buvo žavingas, bet jei tikėti legenda, - tiek pat egoistas bei melagis, kiek ir žavingas.

Kai princas pasiekė reikiamą amžių, dievas, kalbėdamas vis to paties žynio burna, pareikalavo, kad valdovas išpildytų savo pažadą. Bet valdovas kiekvieną sykį surasdavo kokią nors priežastį, kol dievas vieną kartą rimtai supyko. Būdamas piktu ir pavydžiu dievas Varuna pagrasino visu savo dievišku pykčiu.

Ilgą laiką nei įsakymai, nei grasinimai nedavė norimo rezultato. Iki to laiko, kol vis dar buvo šventų karvių, kurios po aukos būdavo perkeliamos į vienuolyno pievas, kol buvo pinigų, kurie pildė braminų slėptuves vienuolyne. Braminams vis pavykdavo apsaugoti valdovą. Bet kai neliko karvių, kai neliko pinigų, dievas pagrasino nuversti valdovą, sunaikinti rūmus ir jo palikuonis, o jeigu kas išsigelbės, - sudeginti gyvus. Vargšas valdovas, priėjo liepto galą, todėl pasikvietė savo pirmagimį ir papasakojo jam apie jo likimą. Tik princas Devarata atrodė visiškai abejingas tokiai žiniai. Jis atsisakė paklusti dvigubai - tėvo ir dievo - valiai.

Kai aukos laužai buvo sukrauti ir uždegti, ir visi miesto gyventojai buvo susirinkę stebėti reginio, -sosto paveldėtojo nerado, jis pasislėpė.

Tais laikais miškuose gyveno šventi atsiskyrėliai, ir princas Deverata žinojo, kad ten jis bus neprieinamas.

Deverata praleido miškuose keletą metų, kol galų gale pavargo nuo tokio gyvenimo. Sužinojęs, kad patenkintų dievą, suradęs sau pakaitalą - tokį, kuris savo noru sutiktų paaukoti save dievams, su sąlyga, kad išrinktas bus Rišos sūnus, jis leidosi į kelionę, kol pagaliau surado, ko ieškojo.

Jis surado šventą žmogų, kuris kartu su šeima gyveno skurde ir greit galėjo mirti iš bado. Vienas iš jo sūnų Sunasefa, geraširdis jaunuolis, taip pat ruošėsi tapti Riši. Pasinaudojęs jaunuolio geru vardu ir skurdu, teikdamas sau, kad alkanam lengviau pasiaukoti nei prikištu pilvu, klastingasis princas Deverata papasakojo tėvui savo istoriją. Po to jis pasiūlė už Sunasefos auką atlygį - šimtą karvių.

Valdovas atsisakė tokio pasiūlymo, bet kilnusis Sunasefa pats geranoriškai pasiūlė save ir kreipėsi į savo tėvą:

-"Kokią reikšmę turi vieno žmogaus gyvenimas, jei jis gali išgelbėti daugybę kitų? Dievo Varunos užuojauta begalinė, ir jo pavydas begalinis, ir jo pyktis ūmus ir kerštingas. Tai baimės dievas ir mirtis jam paklūsta. Jis amžinai gali persekioti tuos, kurie jam nepakluso. Jis gali pasigailėti, kad sukūrė žmogų ir tuo pačiu metu sunaikinti tūkstančius nekaltų žmonių. Jei jo auka pasislėps, jis išdžiovins upes, išdegins laukus ir žus mūsų žmonos, besilaukiančios kūdikių. Tad leisk man paaukoti save, mano tėve, vietoj to svetimšalio, kuris siūlo mums šimtą karvių. Ta banda padės tau ir mano broliams nenumirti iš bado ir išgelbės tūkstančius žmonių nuo siaubingos mirties. Už tokią kainą džiugu atiduoti savo gyvybę."

Senasis Riši nubraukė kelias ašaras ir pradėjo ruošti aukos laužus.

Puškaros ežeras - tai vieta, kur deivė Lakšmi-Padma dažnai pasinerdavo į švarius jo vandenis. Ji išgirdo princo Devaratos pasiūlymą, buvo liudininke tėvo skausmo ir jaunuolio pasiryžimo.Išlikdama nematoma aplinkiniams deivė prisiartino prie Sunasefos ir išmokė jį du šventus posmelius, išreikalavusi pažadą, kad jaunuolis tuos žodžius pasakys ant laužo prieš aukojimo pradžią.

Altorius buvo paruoštas ant ežero kranto. Sudėtas laužas, ir minia susirinko. Paguldęs sūnų ir jį surišęs, tėvas peiliu ruošėsi perdurti Sunasefai širdį. Sūnus pradėjo sakyti  deivės išmokintus šventus žodžius. Tėvas sustingęs klausėsi maldos. Jai pasibaigus, jis įsmeigė peilį į Sunasefo širdį.

Ir tuo metu įvyko stebuklas! Iš debesų nusileido dievas Indra ir viską apgaubė tirštu žydru rūku. Visi iš baimės puolė ant kelių ir nulenkė galvas iki žemės.

Kai žmonės atsigavo, rūkas jau buvo išsisklaidęs, o vietovė pilnutinai pasikeitusi.Aukos lauže degė princas Devarata, sužeistas į širdį peiliu, kurį pasiuntė kitam kaip auką už savo nuodėmes. Kiek tolėliau baltų lotosų patale ramiai miegojo Sunasefa, o toje vietoje, kur buvo sužeista širdis, skleidėsi nuostabus žydras lotosas. Ežeras, kuris iki tol buvo padengtas baltažiedžiais lotosais, dabar atspindėjo dangaus žydrynę - balti lotosai nusidažė žydrai.

Kiek vėliau iš ežero gelmės pasigirdo balsas ir tarė tokius žodžius:

"Princas, nežinantis kaip numirti dėl savo pavaldinių, nevertas valdyti Saulės vaikus. Jis gims vėl, tik rausvaplaukių žmonių rasėje, grubioje ir egoistinėje, ir tautos atsiradusios iš tos rasės visada bus bejėgės. O vietoj jo valdovu taps jaunesnysis vargšo atsiskyrėlio sūnus Sunasefa."

Džiaugėsi žmonės ir visa gamta tokiu sprendimu, tik vienas Devarata jau buvo pavirtęs žiupsneliu pelenų.

Kalbama, kad sekantį gyvenimą Sunafesa gimė valdovo šeimoje ir valdė Saulės tautas 84 000 metų.

Rochita-Devarata, arba siųstas dievo, koks jis buvo, tikrai gimė užsieniečio be kastos šeimoje ir tapo grubios rausvaplaukių tautos gyvenančios Vakaruose pradininku.

Jei skaitytojai bandys suabejoti ką tik išgirsta istorija apie žydrojo lotoso atsiradimą, siūlome jiems nuvykti į Adžmirą ir pasiekti triskart švento Puškaros ežero krantus, kur kiekvienas piligrimas maudosi spalio -lapkričio mėnesiais per pilnatį ir pasiekia šventumą be didesnių pastangų. Ant šitų krantų buvo sukrautas ir šventas aukos laužas, kurio pėdsakus vis dar galima rasti. Jie galėtų pamatyti ir žydrus lotosus, jeigu dauguma dievų valios pagalba, nevirstų šventais krokodilais, kuriems trukdyti niekas neturi teisės. Būtent šitas pasikeitimas devyniems iš dešimties suteikia laimingą galimybę, pasinėrus į šventus vandenis, akimirksniu pasiekti nirvaną.Todėl šventieji krokodilai išsiskiria sotumu tarp savo giminaičių.

Paruošta pagal J.P.Blavatskajos "Nightmare Tales" ("Košmariški pasakojimai")


Legenda apie kukutį

Kukučiai - tai okultiniai paukščiai, kurie saugojo valdovo Saliamono ramybę, kai šis buvo pasinėręs į didžiosios paslapties suvokimą. Atsilaisvinęs, valdovas Saliamonas paklausė, ką norėtų paukšteliai gauti dovanų? Paukšteliai atsakė:

-"Duok mums, valdove, auksines karūnas, jos tokios nuostabios, ir mes nematėme nieko nuostabesnio už tave, kai tu užsidedi karūną."

Valdovas šyptelėjo ir atsakė:

-"Paukšteliai, bet juk sunki mano karūna, kaip jūs galite trokšti užsikrauti sau tokią naštą?"

Bet paukšteliai norėjo tik karūnų, ir valdovas įsakė savo auksakaliui nukalti pagal valdovo karūnos pavyzdį mažas karūnėles kukučiams. Nepraėjo net pats trumpiausias laiko tarpas, kai paukšteliai sugrįžo pas valdovą Saliamoną, ir jų galvelės buvo nulinkusios iš nuovargio nuo auksinių karūnų. Jie maldavo:

-"Valdove, išlaisvink mus nuo karūnų. Tu buvai teisus, perspėdamas mus apie nepakeliamą naštą. Ką mes galime tokie maži išmanyti? Ar galėjome žinoti, kad po blizgesiu ir žavesiu slepiasi neapsakomas svoris?-Išlaisvink mus, valdove.

Valdovas atsakė:

"-Matote, kvaileliai, prie ko privedė jūsų noras užsidėti naštą? Gerai, išpildysiu jūsų prašymą ir nuimsiu auksines karūnas, bet kaip prisiminimą apie jūsų neprotingą prašymą paliksiu jums karūnas iš plunksnų. Tokia karūna nevargins jūsų, nes tai bus karūna tik to slapto pasaulio, kurį pažinote tarnaudami man."

Todėl kukutis - pats okultiškiausias paukštis, žinantis daugybę paslapčių, nešioja plunksnų karūną. Jei šis paukštelis lydi karavaną ar valtį, žmonės sako- tai geras ženklas, valdovo Saliamono paukštis žino, ką daro.

N.Rerichas "Šambala",r.k. pusl.171


Kai šalį valdys beždžionės.

Iš senovės tibetiečių knygos.

Žmogus dvylika metų ieškojo Maitrėjos Budos. Niekur nerado. Įširdo ir atsisakė jo. Eina keliu, mato, keliautojas arklio plauku pjauna geležinį strypą ir tvirtina: "Jei ir gyvenimo man neužteks, vis tiek perpjausiu."

Sumišo žmogus: "Ką reiškia mano dvylika metų prieš tokį užsispyrimą? Grįšiu aš prie savo ieškojimų."

Ir tada apsireiškė žmogui Maitrėja Buda, ir pasakė: "Seniai jau aš su tavimi, bet nepastebi manęs ir vis praveji. Netiki?

-Padarykim išbandymą: eik į turgų, o aš būsiu tau ant peties.”

Nuėjo žmogus į turgų žinodamas, kad neša ant peties dievą. Išsilakstė nuo jo žmonės, nosis užsikimšo ir ausis užsikišo.

“Kodėl jūs bėgate?”- nustebo žmogus.

“Kas per siaubas tau ant peties? Kam neši tą žaizdotą, dvokiantį šunį?"

Ir vėl žmonės nepamatė Maitrėjos Budos. Tik pamatė, ko kiekvienas vertas...

(N.Rerichas “Azijos širdis”)

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©