Gyvenimo Mokytojas

Spausdinti
Kategorija: Mus veda Mokytojai
Parašyta Penktadienis, 28 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Gyvenimo Mokytojas ir pasaulėžiūra

Negriaukite svetimos šventyklos, jei tuoj pat negalite toje vietoje sukurti naujos. Šventyklos vieta neturi būti tuščia.

Įžanga
Berniuką indą paklausė:
- Nejaugi tau aptems saulė, jei pamatysi ją be Mokytojo?
Berniukas nusišypsojo:
- Saulė išliks saule, bet šalia Mokytojo man švies dvylika saulių.

Taip vienu sakiniu buvo išreikšta kilni pagarba ir meilė Mokytojui. Rytuose Mokytojas - tai ištisa filosofija ir pasaulėžiūra, apie kurią garsiai nešnekama. Mokytojo sąvoka kruopščiai saugoma nuo nemokšų pašaipūnų, kaip dažnai įvardijami vakariečiai.
Skaisti išmintimi Indijos saulė, nes ant upės kranto sėdi berniukas, tikintis Mokytoju. Rytų šalių dvasinio pagrindo tvirtumą sudaro Guru supratimas. Azijoje Mokytojo sąvoka yra įteisinta. Pagal Buddos įsakus Būsimasis Mokytojas ypač gerbiamas, nes aplinkiniai suvokia, kad jų ateities sėkmė priklauso nuo jų šiandienos elgesio su būsimu mokytoju.
O ką reiškia Mokytojas Vakaruose? Tai žmogus, kuris moko mokykloje vaikus. Jis dėsto kokį nors mokomąjį-pažintinį dalyką, pagal aukštesnėje mokymo įstaigoje įsigytą išsilavinimą ir diplomą. Sąvoka Gyvenimo Mokytojas Vakaruose praktiškai visiškai nesuvokiama. Geriausiu atveju tai tik filosofavimui naudojami žodžiai.

Ateitis ir pasaulėžiūra
Prieš gerą dešimtmetį, suirus sovietinei idealų ir propagandos sistemai, iš Lietuvos pasaulėžiūrų sąrašo buvo „panaikintas“ Materialistinis Ateizmas (kai ateitis suvokiama kaip materijos transformacijos dėsnis; kai materija ir dvasia yra bendra). Ši sistema turėjo ir savo mokytoją-vedlį-ideologą - Leniną. Išnyko pasaulėžiūra, išnyko ir jos sukurtas ir iškeltas mokytojas. Sunaikinus pasaulėžiūrą, buvo „sunaikinta“ ne viena lietuvių tautos karta, kuri istorijos vingių dėka gimė, augo ir brendo sovietinėje Lietuvoje. Jie neturėjo teisės rinktis.
Lietuvai tapus nepriklausoma dalis Lietuvos žmonių kaip „naują“ pasaulėžiūrą pasirinko krikščionybę, t.y. tikėjimą nukryžiuotuoju katalikišku dievu Jėzumi Kristumi ir šventąja bažnyčia, o Mokytoju vieta šioje bendruomenėje jau keli šimtmečiai priklauso Romos Popiežiui. Kristus laikomas biblijiniu herojumi, daugiau legenda, nei tikrove. Viską, ką krikščionims reikia žinoti apie Kristų, pasako ir nurodo bažnyčios tarnai.
Kita dalis žmonių kaip „naują“ pasaulėžiūrą pasirinko vienos ar kitos sektos siūlomą tikėjimą. Visuomenė susiskaldė į daugybę religinių sektų. Laisvamaniai laisvoje Lietuvoje nėra pripažįstami, tai siejama su sovietiniu palikimu.

Išsibarsčiusi po pasaulį tiesa
Galbūt, nereikėtų lyginti Rytų su Vakarais. Galbūt tai, kas tinka ir priimtina Rytuose, visai nepriimtina Vakarams. Gal Mokytojas Rytuose yra atgyvena ir daugiau rodo Rytų atsilikimą nuo civilizuotų Vakarų? Gal žmogui visai ir nereikia jokio Gyvenimo Mokytojo? Juk yra vyriausybės, kurios rūpinasi šalies gyventojais; yra reklama, kuri „nurodo“ ką ir kaip naudoti; bankai, kuriuose kaupiamas kažkieno turtas, „galintis padėti atsigauti“ vargstančioms ir nuskurdusioms šalims. Ir dar daug galima būtų išvardinti priežasčių, kurios, atrodytų, turėtų įrodyti, kad Gyvenimo Mokytojas yra visiška atgyvena, neturinti vietos civilizuotame pasaulyje.
Išsklaidyti abejones gali padėti tik istorija, kurią sudaro ne tik metraščiai, paminklai, išlikę statiniai, bet ir legendos, padavimai, pasakos. Žinoma, sunku racionaliam žmogui patikėti pasakomis ir legendomis, todėl pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas yra legenda. Kiekvienas tautos pasiekimas, kiekvienas vadas, kiekvienas atradimas, kiekviena neganda, kiekvienas žygdarbis - viskas virsta sparnuota legenda. Legendose atsispindi tautos valia, ir neįmanoma prisiminti nei vienos melagingos legendos. Kolektyvinis dvasinis siekis įamžina tikrąjį žinojimą, sukurtas simbolis išreiškia mintį visame pasaulyje suprantama kalba. Tai evoliucijos kelias. Legenda nepriklauso vaiduokliškai senovei, kiekviena karta sukuria savo legendas. Todėl neniekinkime tiesos, išsakytos legendoje, bet stenkimės įžiūrėti jos žodžiuose esmę.
Azijos legendos pasakoja apie Šventąjį Kalną, kuriame gyvena Išrinktieji. Apie jį buvo žinoma ir visai kitame pasaulio gale - senojoje Meksikoje. Daugybė žmonių bandė surasti Šventąjį Kalną, apie tai išlikę metraščiai ir žmonių liudijimai. Taip pat žinomi pasakojimai apie kalnuose esančiais uolas, pristatytas veidrodžių ir turinčias daugybę klaidžių įėjimų. Visuose pasakojimuose vieta apibrėžiama panašiai ir dar priduriama, kad „nepakviestas nenueis“. Kalbama apie po visą pasaulį pasklidusius karius ir apie tai, kad Šambalos kariai nenugalimi ir nesuskaičiuojami, kad Šambalos valdovas naikina blogį ir įtvirtina Bendrą Gėrovę žmonijoje. O kur dar pasakojimai apie paslėptus lobius ir požemio tautas?
Persikelkime į Europą, prisiminkime Kristų - legenda tai ar tikrovė? Pamaldūs krikščionys nors ir mažai ką gali papasakoti apie savo ganytoją, kuriam skiria savo maldas ir kurį vadina savo Gelbėtoju, pasiremdami Biblija, Naujuoju ir Senuoju Testamentais, kuriuose jų nuomone ir užfiksuotas Kristaus gyvenimas, jo paskleista išmintis. Tai tiesa, nes nemokšos perrašinėtojai ir vertėjai nesugebėjo ištrinti Tiesos.
Be Kristaus galima prisiminti ir kitus žinomus istorijai vardus: Origenas, Sokratas, Platonas, Aristotelis, Pitagoras, Seneka. Kiekvienas jų turėjo savitą pasaulėžiūrą, būdingą tam laikotarpiui ir gyvenamai vietai. Jie žinomi iki šiol, skaitomi ir studijuojami jų užrašai apie gyvenimo tiesas. Juos mes vadiname filosofais, nagrinėjame jų mintis, bet nelaikome jų Gyvenimo Mokytojais, nors visus juos apjungia vieningas pasaulio ir evoliucijos suvokimas.
Galime prisiminti ir Vydūną, gerbiamą Lietuvoje šviesuolį. Savo straipsniuose Jis kalbėjo apie visas gyvenimiškas sritis: kas yra valstybė ir kas yra žmogus, nuo ko priklauso sveikumas ir kas sukelia ligas, kas yra karma ir kaip ją išgyventi. Argi jis nemokė mus gyvenimo išminties? Argi Jis nebuvo Gyvenimo Mokytojas?
Gausa įvairių amžių ir tautų liudijimų verčia susimąstyti. Per visą žmonijos istoriją galima pastebėti Dvasios, Šventosios Dvasios Ramintojos ir daugeliu kitų pavadinimų įvardintą suvokimą, vedantį į kitą, nelabai žinomą Pasaulį. Negali klysti visa žmonija. Skirtingose sąlygose ir skirtinguose amžiuose žmonės jausdavo ypatingą pakylėjimą. Sakoma, kad taip apsireiškia dvasia arba kitais žodžiais atsiveria širdis, žmogus praregi. Žmonės šį dvasios apsireiškimo reiškinį dar įvardijo filosofinio akmens atradimu. Galima atrasti pačius įvairiausius didžios Tikrovės požymius, išsaugotus skirtingose tautose. Tai nepanašu į savanaudišką norą kažką įteigti, tai tik tiesos pažinimas ir suvokimas. Vienodi simboliai įvairiuose pasaulio kraštuose tik parodo, kad tiesa pasklidusi po visą pasaulį. Egipte, Babilone, tarp neatrastų Majų kultūrų, visur virš subtilių simbolių galima atpažinti tuos pačius iškilius Veidus -norėdama žemiškai išreikšti vidinį tikėjimo jausmą Dievui žmonija prigalvojo daugybę vardų ir išraiškų.

Šambala
Negalime paneigti, nes tai užfiksuota istorijos puslapiuose, kad buvo atskiri žmonės, išminčiai, kurie mokė gyventi savo pavyzdžiu, pasakojo apie nemirtingą dvasią, apie visatą, apie kitus pasaulius. Tik iš kur jie patys gavo visą tą išmintį?
Yra žemėje vieta, kur magnetinė rodyklė niekada nenukrypsta, mokslininkai žino, kad ta vieta yra Azijoje. Žinoma taip pat, kad planetoje yra vieta, kuri pritraukia Kosminį magnetą ir saugo savyje visas žmonijos gėrovės gijas. Šis centras ir suteikia žemei pusiausvyrą. Kiekviena tauta savaip, savo tarme, savo galimybėmis širdies gilumoje saugo svajonę apie Saugų Prieglobstį. 
Tautos, gyvenančios aplink šią vietą ypač skrupulingai slepia ją. Niekada neišduos prašalaičiui gelbstinčios bendruomenės, bet esant nelaimei prisimins, kad kažkur už aukštų kalnų gyvena tautų ateities Kūrėjai. Vien mintis apie Juos jau apvalo mąstymą ir sugrąžina gyvenimo džiaugsmą. Todėl gerbkime Ttos, kurie neišduoda didžiausio turto. Daugelis indų, kinų, japonų mokslininkų žino daug reikšmingo apie Mahatmas, bet pagarba Mokytojui, būdinga Rytuose, neleidžia jiems skelbti savo žinių pašaliečiams. 
Šambala įvardijama ir reiškiasi skirtingais Vaizdiniais, priklausomai nuo laikmečio suvokimo. Todėl labai prasminga yra studijuoti Azijos legendų ciklus. Taip galima prisikasti iki seniausių Mokymų, užgimusių Sibire, mažiausiai pažįstamoje ir seniausioje Žemyno dalyje.

Pagarba Mokytojui Rytuose
Tikėjimas Šambala ir pagarba dvasiniam mokytojui visoje Azijoje apsunkina mokslininkų ir keliautojų bandymus surinkti žinias apie Mahatmas. Lengva suprasti, kodėl daugelis Azijos tyrinėtojų, keliautojų visiškai nesusidūrė su šiuo pavadinimu. Jie nežinojo kalbos, arba turėjo visiškai priešingus interesus, pritraukiančius ne „tuos žmones“. Visa tai neleido jiems pamatyti, pajusti ir patikėti, tuo, kas vertingiausia Rytuose. Juk visiems žinoma, kaip lankant muziejus ir šventoves be ypatingo leidimo, negalima sužinoti, kas sudėta sandėliuose ir saugyklose, kur kartais saugomi vertingesni daiktai, nei išstatyti ekspozicijoje. Neįmanoma pažinti Rytų, neturint žinojimo ir tikėjimo legendomis kaip realybe.

Baltosios Brolijos sąvoka Vakaruose
Vakarams Brolijos sąvoka yra tokia nesuvokiama ir tolima, kad netgi vengiama apie tai galvoti. Vakariečiai šaiposi iš tų Azijos tautų, kur Brolijos sąvoka vis dar nesunaikinta. Galima tik pasidžiaugti, kad virš žmogiškų įstatymų gyvuoja tokios aukštos ir nuostabios sąvokos, ir tegu Kaukazo, Altajaus ir Himalajų aukštumos išlieka ir toliau Nuostabios Brolijos būstu! Turime būti dėkingi Indijai ir Tibetui už tokią atidžią ir rūpestingą Brolijos apsaugą. Pasakojimai apie Broliją saugomi gretimai su šventomis knygomis. Rytuose paprastai pokalbiai apie Broliją nepalaikomi, Mokytojų vardai netariami, ir netgi greičiau Brolija bus neigiama, nei išduodama. Vakarietiškas smalsumas nesuvokiamas Rytams.
Pasiaiškinkime, kodėl Vakarai siekia žinoti apie Broliją? Ar Vakarai nori savo gyvenimo būdu panėšėti į Broliją? O gal Vakarai pasiryžę saugoti Brolijos Įsakus? Galbūt Vakaruose siekiama gilinti žinias? Ne, jie kol kas tik smalsauja, ieško preteksto svarstymams. Deja, žinojimo kelyje svarstymai nepadės. Pabandykime įsivaizduoti vakarietišką karinę ekspediciją, apsiginklavusia pačia moderniausia ginkluote, atradusią Broliją. Netgi neturintis vaizduotės, iš pasaulinių įvykių patirties, suvoks, kaip išsireikš toks atradimas. Po tokio atradimo prasidės prakeiksmai, nes kiekviena egoistiška mintis atsisuks prieš jos savininką, kiekvienas noras pavergti ir valdyti apsivers kūno negalia. Prasidės paniekinimas tų, kurie patikėjo Brolijos egzistavimu. Nukryžiavimai - ne viduramžių privilegija, jie vyksta ir šiandien. Juk kiekvienas atsimename pasaką apie senolę, kuri pradėjo nuo suskilusios geldos ir klestėjo, kol neužsimanė vadovauti pačiai auksinei žuvelei. Toks vakariečių elgesys tik išryškina Rytų tikėjimą Šambala ir žmonijos Mokytojais.
Vakaruose nesuprantamas ir Hierarchijos dėsnis. Vakarietiška vyresnybės ir vadovybės sąvoka netinka Hierarchijai. Hierarchija paklūsta vieninteliam Įsakui: valdžia - tai pasiaukojimas. Kas iš dabartinių vakarietiškų vadų vykdo tokį Įsaką?

Melas apie Šambalą
Jei į vieną knygą būtų surinkti visi parašymai apie Šambalą, tai kiek daug melo būtų surinkta vienoje vietoje. Vakaruose stengiamasi nuimti paslapties šydą, viską sumenkinti ir iškreipti neatpažįstamai.
Kaip kalbama apie Baltąją Broliją Vakaruose? Brolijos nariai sėdi restoranuose, kuria ekonominius sukrėtimus, lobsta, savinasi, klysta, klaidina, nemoka atrinkti žmonių, įtraukia į karus ir sukilimus, mąsto apie sąmokslus ir verčia dinastijas, pastoviai kišasi į ramų šeimyninį gyvenimą ir kenkia bažnyčiai, bei nemoka saugoti praeities padavimų - žodžiu, galima išvardinti visus nusikaltimus, kurie negali būti pamiršti ir nurašyti, ir visi jie bus priskirti Šambalai. Reikėtų pridurti, kad visus šiuos kaltinimus žmonės skelbia išdidžiai, arogantiškai, pasipūtėliška išraiška ir rafinuotu stiliumi. Žinoma daugybė pavyzdžių, kai žmogus savo nuomonę skelbia kaip žinias apie Baltąją Broliją, tuo pačiu metu laikydamas save pašvęstuoju arba, geriausiu atveju, Mahakoganu(dvasinės hierarchijos, žinomos kaip „Himalajų mistikai“, vadovas). Nemokšos rašo knygas apie Šambalos įtaką, bet asmeninius norus perduoda kaip Jos įsakymus. Taip apsunkinamas ir iškraipomas tikrasis Šambalos veidas. Siekiant diskredituoti Šambalos atstovus, demonstruojami kokie tai portretai ir rengiami susirinkimai, kuriuose patys didžiausi išdavikai nesigėdija šnibždėti apie neįtikėtinus matymus.
Egzistuoja ypatingi susibūrimai, tarnaujantys tamsai, kurie išvis neigia Šambalos egzistavimą ir net neslepia savo griaunamosios veiklos krypties. Neverta apie juos kalbėti, jų atsiradimas visiškai suprantamas. Sutiksite ir žmonių, kurie juoksis, kai išgirs nesuprantamą žodį. Taip pasireikš jų nemokšiškumo nuospaudos. Pavyzdžiui, žodį „Šambala“ - šią realią sąvoką - jie priskirs prietarų fetišui (aklas objekto garbinimas). Norėtųsi atkreipti dėmesį į tuos, kurie tvirtina egzistuojant Baltąją Broliją ir tuo pačiu metu ją juodina.

Apie širdį (prarasta pusiausvyra)
Įdomu, kodėl vykstantys reiškiniai Rytuose nevyksta Vakaruose? Tai netiesa. Žinoma, ir Vakaruose tokių reiškinių daug, bet Vakaruose dažnai įvykio išskirtinumas nefiksuojamas ir neįskaitomas.
„Ir padėjo iš vakaro mintį ant širdies, o ryte žinojau sprendimą“, - taip parašyta persiškose kronikose. Taip atrodo įvadas į Mokymą apie Širdį. Niekur kitur mintis negali taip subręsti, kaip širdies glėbyje. O juk tai ir vėl rytų-vakarų sankirta: Vakaruose materija, materialus turtas, o Rytuose - dvasinis lobis; Vakaruose garbinama kūno jėga, o Rytuose - išmintis. Prisipildęs jėga, turtu ir valdžia vakarietis atsigręžia į Rytus ir suklumpa nuo Didžios išminties, kurios nesugeba įkainoti. Akys prisipildo ašarų, o širdį suspaudžia skausmas - iš krūtinės išsiveržia kankinanti aimana. Taip atsiveria širdis. Tas, kuris sykį pajuto širdies įtaką, tas visiems laikams pažins ir dvasios egzistavimą. 
Jei norime suprasti, ką Rytuose reiškia Mokytojas, pirmiausia reikėtų pakalbėti apie širdį. Širdis yra pagrindinis gyvenimo vedlys, nes ji atspindi dvasią. Kiek širdis atspindi dvasią, tiek siela priima Kosminius Dėsnius. Tai prastai suvokiamas reiškinys, nes apie tai nekalbama mokyklose ir institutuose, apie tai galima sužinoti tik iš Gyvenimo Mokytojo. 
Žmonija negali sparčiai judėti į priekį, nes nepripažįsta širdies įtakos, o toks nesuvokimas sunaikina pusiausvyrą. Geriausias pusiausvyros praradimo pavyzdys yra Vakarai. Rytuose suprantama dvasinė veikla, žinoma, kad mąstymas nėra nieko neveikimas. Ten taip pat žinoma, kad girdėti širdies balsą ir jam paklusti visiškai nereiškia neturėti valios. Tuo tarpu Vakaruose nežinoma nei širdies, nei dvasios įtaka, abi šios sąvokos sunaikintos, o gyvenimo pagrindu įtvirtina materija ir protas. Deja, šiuo keliu negalima eiti pirmyn, nes materija turi būti sudvasinta. Kurti gyvenimą gali tik dvasia, kai širdis ir materija eina kartu. Jei mokslininkai pripažintų dvasią, kiek naudingų atradimų būtų galima duoti žmonijai. Nors netgi moksliniais eksperimentais įrodyta, kad be dalies smegenų žmogus gali išgyventi, bet sustojus širdžiai jis iškart miršta. Apie širdį galima kalbėti su tais, kurie pripažįsta Rytus, nes tie žmonės jau suvokia, kas yra apsijungimas. Kam Visata yra tik tuštuma, tam ir širdis - tik kraujuotas organas. 

Hipnozė (proto, smegenų valia) ir širdies įtaiga
Vakaruose minties perdavimo būdas vadinamas hipnoze. Proceso metu naudojamos smegenys, t.y. protas ir valia, kad paveikti žmogų, į pagalbą pasitelkiamos galūnės (rankų pirštai) ir akys, bet toks būdas ne tik greitai išsekina valią, bet ir nuvargina, ir svarbiausia, veikia labai mažu atstumu. Hipnozės seansas matomas išoriškai.
Rytuose minties perdavimui naudojami visai kitokie metodai - į pagalbą pasitelkiama širdis. Tam nereikia įtempti galūnių ir prievartauti energijos, mintis siunčiama ne į konkrečią vietą. Širdies įtaiga yra natūralus bendravimo kanalas, nesukeliantis pasekmių nei siunčiančiam, nei gaunančiam žinią, nes širdis pritaikyta būtent tokiam veiksmui. Šis rytietiškas veiksmas neturi išorinių bruožų, atvirkščiai, siuntėjas nežiūri į gaunantįjį. Galima išvardinti daugybę neginčytinų širdies privalumų, bet tam pirmiausia reikia pripažinti širdies įtaką. Širdies valia įveikia visas užtvaras. Širdis gali suvokti tolimų įvykių esmę. Širdis gali skraidyti, tvirtindama reikiamus ryšius. Širdis gali pajusti Tolimuosius Pasaulius. Artėjanti Naujoji Era - tai Širdies Era. Tik širdimi galima suvokti Ateities Gyvenimo turtus. Tik širdimi galima suvokti, kiek visos sankaupos, visi žinojimai reikalingi ateičiai. Tik energijos transmutacija - jausmų ir mąstymo kokybė - išves iš užburto Karmos rato. Kūno sveikata pirmiausia priklauso nuo mąstymo kokybės - kuo švaresnės, kilnesnės ir nesavanaudiškesnės mintys, tuo sveikesnis žmogus. Todėl aukštomis mintimis galima pakelti kūno vibracijas. Štai kodėl taip svarbu vaikuose auklėti tikslo siekį, troškimą ir meilę visam supančiam grožiui.

III Pabaiga: Ateitis
Mokytojas ir mokinys yra neatskiriamos sąvokos. Amžinybės grandinėje kiekvienas mokytojas yra ir mokinys. Taip pat ir žemyn einančia linija kiekvienas mokinys yra Mokytojas. Klaidinga galvoti, kad kažkokie tai pašventimai iškelia į aukščiausią Mokytojavimą - tik pastovi pažinimo disciplina yra gyvas tobulėjimo šaltinis. Klaidinga galvoti, kad pažinimas turi pabaigą, toks požiūris sunaikins Būties džiaugsmą. 
Pasaulį dalinti reikia ne pagal šiaurę ir pietus, ne pagal vakarus ir rytus, bet visur reikia stengtis atskirti senąjį pasaulį nuo Naujo. Senasis pasaulis vis dar tvirtas visuose pasaulio kraštuose, bet ir naujasis taip pat gimsta visur be sienų ir apribojimų. Perpildytas prietarais senasis pasaulis dažnai prisidengia Naujojo pasaulio simboliais. Ne pagal išorinius bruožus skiriasi senasis ir naujasis pasauliai, bet pagal sąmonę. Amžius ir gyvenimo sąlygos neturi reikšmės. Dažnai atsiskyrusi širdis pilna Naujojo pasaulio žybsnių. Mūsų akyse nesugrįžtamai atsiskiria pasauliai į seną ir naują. Neturintis patyrimo, bet pilnas siekių auga sąmoningumas. Nepaisydama sukaupto patyrimo negrįžtamai nyksta sena mintis. Nėra jėgos, kuri galėtų užlaikyti Naujojo pasaulio vandenyną. 
Kokie yra naujojo, Šambalos laikmečio požymiai? Tai tiesos ir bendradarbiavimo laikas. Pasekite, kaip Rytuose tariamas žodis Šambala. Pabandykite nors akimirkai suvokti tos sąvokos ideologiją. Pabandykite suprasti kalbos apie Šambalą ritmą, ir jūs pajusite realybę, kuri sudrebina žmonijos dvasines stygas. Tegu protas padės įvertinti brangenybes, sukauptas geriausiais siekiais. Kaip baltą Erelį priimkite iš Rytų naują sąmonę. Neįmanoma be Rytų. Žmonijos istorija visada kūrėsi arba nuo Rytų arba dėl Rytų. 
Taip, atėjo laikas išmokti kultūringai priimti akivaizdžius reiškinius. Priešingu atveju ateities pasiekimai taps atomine bomba vaiko lopšyje. Mundurai ir togos nepaslepia baikštaus vaikiškumo. Paklauskite, kas skyrė jums pareigas ir pareigybes? Iš tiesų, išsigąstumėte pamatę juos, tuos savimi patenkintus viršininkėlius. Jūsų ordinų kaspinai daugiau tinka vietoj dirželio naminių gyvūnėlių pririšimui - ir sėdėkite pririšti! 
Kai žmonės priims ir įtvirtins savo gyvenime Mokytoją, atsiras galimybė žengti ant sekančio tobulėjimo laiptelio. Daug praranda žmonija atsisakydama išmintingo vadovavimo. Uždaryti visi nauji keliai, nes ieškojimai turi prasidėti nuo Mokytojo pripažinimo. Koks tai praradimas žmonijai - terminų atkėlimas. Sunkūs laikai atves į protą daugelį ir įtvirtins naują pradžią. Galima prisiminti didvyrius, bet kiekviena valanda turi savo sprendimą. Nugriuvusi uola atveria naują aukso gyslą.
Savanaudiškumo nykštukai bandė užgožti bendros gerovės gigantus, bet Naujojo Pasaulio šviesa neapšvies jų urvo! Tegu vėtra išrauna šaknis, slepiančias naują Aušrą! Nieko nuostabesnio nėra už Saulėtekį - ir Saulėtekis ateina iš Rytų!
Paruošta pagal AJ.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Saturday the 25th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©