Pranciškus Asyžietis

Spausdinti
Kategorija: Mus veda Mokytojai
Parašyta Penktadienis, 28 gruodžio 2012 Autorius studija Gin-Dia

Pranciškus Asyžietis

O, Dieve!
Padaryk mane savo pasaulio įrankiu,
Kad aš skleisčiau meilę ten, kur manęs nekenčia,
Kad aš atleisčiau tiems, kurie mane skaudina.
Kad aš apjungčiau tuos, kurie kivirčijasi,
Kad aš tiesą sakyčiau ten, kur išsiraizgęs paklydimas,
Kad aš sutvirtinčiau tikėjimą pas tuos, kuriuos slegia abejonės,
Kad aš apšviesčiau ten, kur įsitvirtinusi tamsa,
Kad neščiau džiaugsmą tiems, kurie paskendę liūdesy.

O, Dieve!
Neleisk man trokšti paguodos, bet mokink paguosti kitus,
Kad ne aš būčiau suprastas, bet kad aš suprasčiau,
Kad ne aš būčiau mylimas, bet kad aš mylėčiau,
Juk tas, kuris duoda, tas ir gauna.
Kas pats užmiršta pikta, tą ir prisimena.
Kas atleidžia, tam ir bus atleista.
Kas pats savyje numiršta, tas atgimsta gyvenimui,
Ir jeigu mes Tavyje mirštame -
Mes tampame nemirtingais. Amen!
/Pranciškaus Asyžiečio malda/

Pranciškus Asyžietis (lot. Franciscus de Assisi oder Franciscus Assisiensis, pilnas vardas Francesco di Bernardone, g.1181 arba 1182m. Asyžiuje 1226m. spalio 4d.)

Italija. XIII amžius. Tai eretikų ir šventųjų amžius. Tuo metu Romos bažnyčia žmonėms kėlė tik siaubą. Nebuvo nei vieno Kristaus įsako, kurio ji nebūtų iškraipiusi ir pakreipusi savo naudai. Vietoj meilės ir atlaidumo ji baudė ir žudė, o jos tarnai skendėjo paleistuvystėje ir gašlume. Gerais darbais buvo skelbiami tik piniginiai įnašai, skirti bažnyčiai. Visokiausiais būdais bažnytininkai stengėsi įteigti žmonėms visišką bejėgiškumą, baimę ir neišvengiamą mirtį, jei jų neužtars „šventieji“ bažnyčios tarnai. Bažnyčios stabais tapo valdžia ir turtas, ji visur ir visomis įmanomomis išraiškomis naudojo papirkinėjimą, šantažą, apgavystę, prievartą. Pačiu nesąžiningiausiu būdu buvo eksploatuojamas masių entuziazmas. Evangelija buvo užmiršta, atvirai klestėjo fariziejų teorijos ir dirbtinai sukurtos dogmos, kurios apraizgė žmonių sąmones ir ten įsitvirtino. Šventikai skelbė save šio pasaulio pateptaisiais, paties Dievo atstovais ir be jokių skrupulų leido sau nepaisyti Karmos arba Teisingumo Dėsnio, pridengdami visa tai taip vadinamu nuodėmių atleidimu. To meto šventikai buvo visiška antitezė (priešingų, bet prasme susijusių minčių, vaizdų sugretinimas loginiam ar emociniam įspūdžiui sustiprinti; teiginys, priešingas tezei; G. W. F. Hegelio filosofijoje - antroji triados stadija, kurioje pirminės sąvokos, teiginiai (tezės) virsta savo priešybe) tikriesiems šventiesiems, ėjusiems Kristaus keliu. Jeigu Kristus plovė žvejams kojas, tai tamsos tarnai, veikiantys jo vardu, rūpinosi tik savo didybe. 

Žmonės jų bijojo; jie ieškojo tų nedaugelio tikrųjų Dvasios pasekėjų, pas kuriuos ėjo vedini meilės ir pasitikėjimo, juk šitie šventieji buvo iš pačios tautos ir gerai suprato visus moralinius ir materialinius žmonių sunkumus. Jie kalbėjo su tauta širdies kalba. Tie reti, tikrieji Kristaus pasekėjai negalėjo susitaikyti su tikėjimo naikinimu, pridengtu išgalvotomis, netikromis, neturinčiomis pagrindo apeigomis. Tai buvo pranašai iš tautos, kurių nesavanaudiškais darbais vėliau pasinaudojo bažnytininkai, siekdami sutvirtinti svyruojantį savo bažnyčios pamatą. Kaip taisyklė, bažnyčia nepripažindavo tikrųjų Kristaus pasekėjų, kovojo su jais visomis priemonėmis iki pajusdavo, kad tikrasis pranašas stipresnis už juos dvasia; tada bažnyčia sumaniai priimdavo jį savo globon ir jo šviesa pridengdavo savo sukruvintą ir suteptą mantiją. Būtent tuo metu Vakarų Europos krikščioniškajame judėjime užgimsta didi asmenybė.

Pranciškaus Asyžiečio misija buvo ypatinga. Jei ji būtų buvusi sėkmingai įvykdyta, dviveidžių bažnytininkų kasta būtų buvusi sunaikinta, jų valdžia būtų buvusi pakeista šventųjų raštų vykdymu, kurie skelbė individualios sąžinės laisvę. Šv. Pranciškaus misija turėjo socialinį atspalvį - jis apjungė labiausiai nuskriaustus Italijos sluoksnius. Visas Šv. Pranciškaus judėjimas buvo krikščioniškosios sąžinės protestas prieš „parsidavėlišką“ monarchizmą; jis siekė atkurti krikščionybę jos pradiniame tyrume. Kaip Kristus nėjo į Bažnyčią, taip ir Pranciškus netapo vienuoliu, o gyveno ir veikė tarp paprastų žmonių, instinktyviai suprasdamas, kad užsidarymas į vienuolyną yra tik prabanga ir egoistinis siekis apsaugoti save nuo aplinkos sunkumų; iš tikrųjų tai tik savo dvasios sunaikinimas. Jis, kaip ir Kristus, nuėjo pas žmones. Jis ne tik kalbėjo apie meilę, bet ir pats buvo prisipildęs šiuo didingu jausmu visai supančiai gyvybei. Iškankinti, ieškantys tikro tikėjimo žmonės matė jame Brolį, Draugą ir Užtarėją.

Asyž - mažas miestelis Italijoje, išraizgytas siauromis gatvelėmis. Nelengva buvo jame išgyventi, pavykdavo tik energingiausiems. Bažnyčia ir feodalai atvirai ir slapta kovojo dėl valdžios. Religinis žmonių suvokimas sukosi apie Rojaus ir Pragaro sąvokas, o patekimas į rojų buvo perkamas žemiškai iškreiptu pamaldumu. 1182 metais pasiturinčio prekeivio gelumbe Petro Bernardones namuose gimė sūnus, kurį pavadino Jonu. Taip jį pavadino motina, bet sugrįžęs tėvas pervardijo sūnų Pranciškumi. Tėvai lepino berniuką, nieko jam negailėjo. Mokslai Pranciškų nelabai traukė, jis vos pramoko rašyti, ir rašydavo tik išskirtinais atvejais, paprastai pasirašydamas kryželiu.

Pranciškus buvo tikras nenuorama, jei nepasakyti daugiau. Aplink jį visada sukosi būrys draugų - bajoriukų - jis buvo tarsi rūmų juokdarys. Naktimis ši paauglių kompanija, vadovaujami Pranciškaus, kuris laikydamas rankose vadovo lazdą, marširuodavo po miestelį. Biografai pažymi, kad pagal anuometines tradicijas ši kompanija buvo pasiekusi kraštutines šėliojimo ribas. Tačiau tuo pat metu, nežiūrint turto, ekscentriškų aprėdų bei paaugliškai drąsių poelgių, Pranciškus buvo jautrios širdies ir niekada neleisdavo sau grubių išsišokimų prieš kitus nei žodžiuose, nei poelgiuose - jis gi tik mėgdžiojo riterius. Varguoliai skaudino jo jautrią sielą ir jis dažnai atsisakydavo savo prabangių rūbų, kai kokiam varguoliui reikėdavo pinigų.

Vieną kartą, kai Pranciškus padėjo tėvui tvarkytis krautuvėlėje, į vidų užėjo vargeta ir paprašė išmaldos. Pranciškus buvo labai užsiėmęs ir susierzinęs atsisakė jam padėti. Po kiek laiko jis atsipeikėjo, išbėgo į gatvę ir sugrąžino vargetą. Žinoma, toks išlaidumas nepatiko tėvui.

Vienąkart miestelio gyventojai sukilo prieš savo hercogą ir išgrobstė jo pilies akmenis, kuriuos panaudojo sienos aplink Asyžą statymui. Tarp „naujųjų“ akmenskaldžių buvo ir Pranciškus, jis buvo labai entuziastingas ir dar nežinojo, kad šios patirties jam prireiks artimiausiu laiku. Susirinko liaudies armija, kuri patraukė užkariauti gretimo miestelio, bet buvo sumušta. Pranciškus su draugais papuolė į nelaisvę, kur išbuvo visus metus. Priešingai nei jo draugai, įkalintas Pranciškus buvo smagus ir kūrė ateities planus; svajodamas apie riteriškus žygdarbius, jis pareikšdavo draugams: „Jūs pamatysite, aš tapsiu svarbiu asmeniu, ir visas pasaulis man lenksis“. Kilmingi draugeliai paniurę klausydavosi uždegančių savo vadeivos kalbų, jie pasirodė beesą tušti ir smulkmeniški - tuomet Pranciškus pamatė visą jų dvasinę tuštybę ir puikybę. Ir vis tik Pranciškus ir toliau visada su jais draugiškai apkabindavo ir sutaikydavo dažnuose jų ginčuose.

Kai jis sugrįžo iš nelaisvės jam buvo 22 metai. Atrodė, kad jis po tokių išbandymų turėjo surimtėti, bet Pranciškus su dar didesne aistra pasinėrė į šėliojimų sūkurį, kol galiausiai sunkiai susirgo. Sirgdamas jis atsidūrė ant mirties slenksčio, tai privertė jį daug ką permąstyti. Jo pamąstymai nebuvo džiaugsmingi, ir jis paniuro - tai jam visai nebuvo būdinga. Viskas jam ėmė atrodyti tuščia ir žema. Malonumai nustojo jį žavėti. Tikro užsiėmimo jis neturėjo, tapti prekeiviu jam nesinorėjo. Išorinis fariziejiškas pamaldumas taip pat netenkino besiblaškančios ieškojimuose jo dvasios, gal todėl sveikdamas jis vėl pasinėrė į ankstesnes pramogas.

Kaip tik tuo metu vienas iš riterių pradėjo burti savanorius kryžių žygiui už popiežių Inokentijų III. Pranciškus užsidegė ruošimusi į žygį - ten jis turėtų išgarsėti. Bet kelyje jis išgirdo savo vidinį balsą, kuris jam patarė grįžti atgal į namus, nes tas žygis jo niekur nenuves. Turi praeiti laiko tarpas, pakol išryškės tikrasis ateities kelias ir jis aiškiai suvoks, ką daryti toliau. Žinoma, tėvai nusivylė tokiu sūnaus poelgiu ir netgi jautėsi pažeminti.

Tuo metu Pranciškus vis dažniau susimąstydavo apie gyvenimą; jo gailestingumas vargšams dar sustiprėjo ir išaugo. Ištisas dienas jis vienišas klajodavo po miestelio apylinkes, kaip tik tuo metu prie jo prisijungė naujai atrastas draugas Ilja. Pranciškaus širdyje prabudo užuojauta visam supančiam pasauliui, jis buvo pasiruošęs užjausti ir padėti visiems kenčiantiems sutvėrimams. Jis norėjo tarnauti Gėriui ir šaukti apie tai visam pasauliui, kad visi išgirstų: MYLĖKITE VIENAS KITĄ!

Troškinamas aiškios, pasiaukojančios veiklos jis išvyksta į Romą. Su vargeta apsimainęs aprėdais jis ištisą dieną išstovėjo prie bažnyčios laukdamas išmaldos - taip jis įveikė įgimtą išdidumą, tai buvo pirmasis savęs išbandymas.

Vis dažniau jo vaizdiniuose pasirodo Išgelbėtojas (Kristus), ir jo vidinis balsas skamba vis garsiau; Pranciškus vis aiškiau supranta, kad jis turi atsisakyti viso to, kuo anksčiau gyveno ir mėgavosi, ir pamilti tai, kas jam anksčiau kėlė pasibjaurėjimą. Štai sutinka jis raupsuotąjį, - anksčiau Pranciškus bėgdavo nuo tokių - o dabar nulipa nuo arklio, duoda jam pinigų ir jį apkabina!

Tėvas jau nebeduoda Pranciškui pinigų. Šeimoje įsivyrauja įtampa, Pranciškus vis dar kankinamas nežinios, kaip tarnauti pasauliui. Jis bando atlikti išpažintį vyskupui, bet šis išpažintyje įžvelgė grėsmę bažnyčiai. Kartą Pranciškus užklydo į koplytėlę, kur kabojo nukryžiuoto Kristaus paveikslas, ir jam pasirodė, kad išgirdo Jo balsą, kviečiantį tarnauti Tiesai.

Pranciškus parduoda arklį, kelias gelumbės atraižas, priklausiusias jam, kažkam atiduoda savo aprėdus ir, pradžiai, nusprendžia atstatyti koplytėlę.

Tėvo pyktis baisus, Pranciškus, apimtas silpnadvasiškumo, ištisą mėnesį slapstosi, kol supranta, kad gyventi baimėje negalima, tai nesuderinama su Tarnyste. Jis išlenda iš slėptuvės apdriskęs ir sulysęs, jo niekas net nebepažįsta; jį lydi berniūkščių būrys, šaukiančių įkandin: „Pamišėlis!“

Tėvas primušė jį tiesiog gatvėje, parsivedė namo ir užrakino sandėliuke. Pranciškus nebando atsisakyti savo ketinimų. Vos tik motina skaudančia širdimi išleidžia savo vaiką iš sandėliuko į laisvę, Pranciškus tuoj pat imasi darbo - pradeda atstatinėti koplytėlę. Tėvas sumušė žmoną ir vėl pabandė susigrąžinti Pranciškų, bet šis pareiškė, kad jokia jėga pasaulyje neprivers jo atsisakyti Tarnauti Kristui; tarnauti taip, kaip jis tai supranta. Miesto aikštėje, dalyvaujant vyskupui ir būriui smalsių miestelėnų, Pranciškus viešai atsisako palikimo: jis nusirengia nuogai ir pasako: „Klausykite visi! Iki šiol Petrą Bernadonę aš vadinau savo tėvu, bet nuo šio momento noriu tarnauti tik Dievui. Todėl atsisakau tėvo pinigų, dėl kurių jis taip kankinasi, savo drabužių ir visko, ką jis man yra davęs, ir nuo šiol tik sakysiu: „Tėve mūsų, kurs esi danguje“. 

Pranciškus buvo laimingas: jis išsikovojo laisvę, ir tuo pačiu pritraukė daug šalininkų. Jis nugalėjo savo nuoširdumu ir giliu tikėjimu, sutvirtintu karštu troškimu Tarnauti.

Apsisiautęs vargetos draiskalais, bet laimingas, jis klajojo po miškus. Sutikti plėšikai paklausę, kas jis toks, ilgai nesiaiškino su puspročiu, nuplėšė jo paskutines drapanas ir įmetė į prisnigtą duobę, bet Pranciškus tik apsidžiaugė, nes jis nukentėjo.

Vargais negalais, visiškai sustiręs jis pagaliau išsiropštė iš duobės ir pasibeldė į vienuolyno duris, bet jį praginė, daug nesiaiškinę, nepamaitinę ir nesušildę. Tik sutiktas kelyje draugas davė jam rūbus.

Pranciškus aplanko raupsuotuosius. Ten apsigyvena ir jais rūpinasi: prausia ir perriša jų žaizdas. Jis visada linksmas ir tas jo būdas padeda šalia esantiems žmonėms atsitiesti.

Pranciškus ir vėl imasi apgriautos koplytėlės atstatymo. jis ateina į miestą ir sako žmonėms, kad kiekvienas, kuris atneš akmenį koplytėlės atstatymui bus apdovanotas. Karštu tikėjimu ir gerumu liepsnojo jo veidas, daugelis žmonių patikėjo juo ir nešė akmenis koplytėlės atstatymui. Pranciškus giedojo šventas dainas, dalinosi savo visa apimančiais planais, ir žmonės nuoširdžiai juo tikėjo, nes šalia jo jie tapdavo tyrais ir nuoširdžiais kaip vaikai. Pranciškus gyveno pilnoje dvasinėje tarnystėje.

Du metus jis atstatinėja koplyčią ir gyvena palapinėje. Jis net nebandė pamokslauti, jis mokė ir auklėjo asmeniniu pavyzdžiu. Palaipsniui susiformuoja jo paties gyvenimo misija - sekti Kristaus gyvenimu. Nuo tada jis tampa klajojančiu pamokslininku, džiaugsmingai sakančiu žmonėms: „Te Dievas jums dovanoja taiką!“

Įtikinantis, skvarbus, pilnas nuoširdumo tonas kaip magnetas traukė žmones. Pranciškus savo širdingumu valė Kristaus mokymo pagrindus - Kristus žmonėms ėmė atrodyti ne gąsdinantis teisėjas, o Užtarėjas. Pranciškus neprislėgdavo žmonių teigimu apie nuodėmingumą, negąsdino bausmės grėsme, o pergyveno dėl jų kančių ir paklydimų. Jo paprasta kalba lengvindavo kančias ir žadino žmonėse sąžinę. Dabar jau niekas nebesišaipė iš Pranciškaus, ir jo neniekino. Jo nuoširdumas ir gilus tikėjimas kėlė vien pagarbą.

Vienas turtuolis, paveiktas Pranciškaus kalbų, išdalino savo turtą. Nedidelė turto dalis teko ir Pranciškui. Kol jis mąstė, kaip geriausiai panaudoti pinigus, pas jį atėjo šventikas Silvestras ir pareikalavo pinigus atiduoti jam, nes Pranciškus per mažai sumokėjo jam už akmenį, kurį šis atnešė koplytėlės statybai. Pranciškus ištiesė saują su monetomis šventajam bažnyčios tėvui; taip žmonės pamatė nesutaikomą skirtumą tarp Pranciškaus ir oficialaus Kristaus tarno.

Aplink Pranciškų ėmė burtis mokiniai. Kai jų susirinko septynetas, Pranciškus jiems pasakė: „Eikite ir skelbkite Dievo žodį. Globokite ligonius, guoskite sužeistus nelaimėse ir grąžinkite į tiesos kelią paklydusius. Prasimaitinimo rūpestį atiduokim Dievui, jis jus maitins“.

Bendruomenės įstatų pagrindą sudarė Kristaus Plynaukštės (Kalno) pamokslas. Nors bažnyčia jau pradeda piktai skersuoti į netikėtus konkurentus, Pranciškus neleidžia smerkti bažnyčios už rinkliavą, jis stengiasi paveikti bažnyčią savo romiu pavyzdžiu.

Judėjimas vis auga, į pamokslus susirenka šimtai ir tūkstančiai žmonių. Bažnyčia rimtai sunerimusi. Pranciškus supranta, kad reikia kažkaip oficialiai įteisinti savo broliją, nes priešingu atveju jis gali būti apšauktas eretiku. 1209 metais jis išsiruošia į Romą.

Tai buvo nelengva ir pavojinga kelionė. Romos popiežius ugnimi ir kardu naikino eretikus. Pranciškų gelbėjo tik tai, kad jis praktiškai buvo neišsilavinęs, į teorinius ir scholastinius ginčus nesikišo; jį daugiau sutikdavo kaip palaimintąjį arba kaip silpnaprotį. Bažnyčia kreivai žiūrėjo į jį, bet kentė, nes jis niekada nekalbėjo prieš bažnytininkus. Pranciškaus išvaizda pritrenkė Romos popiežių, šis už aplaidumą nusiuntė Pranciškų pasivolioti pas kiaules. Visas apkibęs kiaulių mėšlu Pranciškus sugrįžo pas galingąjį bažnytinį Hierarchą.

- Aš įvykdžiau tavo įsakymą, išklausyk ir tu mano prašymą. Žinoma, bažnytinis elitas patyrė šoką. Tarėsi, šnibždėjosi, bet jokių Pranciškaus organizuojamų sąmokslų neišaiškino, netgi atvirkščiai, blaiviai pamąstę, priėjo išvados, kad reikia panaudoti religinį entuziazmą, kuris supo šį skurstantį vienuolį; taigi, bažnyčia suteikė Pranciškui leidimą tęsti savo veiklą bažnyčios vardu. Su patrigubėjusia energija Pranciškus tęsia savo dvasinę veiklą. Ir tai atlieka džiaugsmingai.

Jis pasisako prieš perdėtą asketizmą, prieš kūno kančias. Kai vienas iš brolių visiškai išsekino savo kūną, Pranciškus pasidalino su juo savo maistu ir pasakė:

- Saugotis reikia pertekliaus.

Diena iš dienos Pranciškus eina į žmones, kalbasi su jais. Jo žodžiai atveria žmonių širdis, uždega juos tikėjimu. Vis daugiau pas jį ateina pasekėjų. Tingių Pranciškus nepakenčia, jo mokiniai maistą turi užsidirbti. Tik esant kraštutiniam atvejui renkama išmalda. Tvirtų nuostatų visą laiką pasipildančioje ir labai judrioje bendruomenėje nebuvo. Asmeniniame gyvenime kiekvienas buvo laisvas ir nevaržomas, nebuvo netgi būtinų maldų. Įsakai atsirado gerokai vėliau.

Niekas ir niekada nematė Pranciškaus paniurusio, jis visada džiaugsmingas. Harmoninga jo dvasios būsena sveikatingai veikė aplinkinius. Jam svarbiausia buvo meilė, jis gyveno meilės pasaulyje. Ypač švelnus jis buvo su tais, kuriems reikėjo supratimo ir paguodos - nusikaltėliais ir nusidėjėliais. Atsitikdavo taip, kad plėšikai mesdavo savo pavojingą amatą ir įstodavo į Pranciškaus bendruomenę.

Didžiulės minios susirinkdavo pasižiūrėti į Pranciškų, paklausyti jo uždegančių pamokslų. Vaikai ateidavo nešini žaliuojančiomis šakelėmis, o suaugę nešini kartimis, ant kurių būdavo užkabintos vėliavos su Kristaus atvaizdais ir šventais ženklais. Pranciškus kalbėjo žmonėms apie meilę, apie užuojautą, įrodydavo, kiek blogio atneša turtas, juk būtent jis supriešina žmones, todėl reikia atriboti save nuo nuosavybės, nes viskas šiame pasaulyje priklauso Viešpačiui Deivui-Kūrėjui.

„Laimė yra sugebėjime išgyventi visas kančias ir negandas,“ - kalbėjo Pranciškus. 

Vieną kartą į bendruomenę kreipėsi vargšas. Duoti jam visiškai nebuvo ko. Tada Pranciškus ortodoksalių (ortod?ksas [gr. orthodoxos]: griežtai, nenukrypstamai besilaikantis tam tikrų pažiūrų, teorijos, doktrinos; religinis stačiatikis) bažnyčios tarnautojų požiūriu pasielgia šventvagiškai: jis atiduoda vienintelę turimą bendruomenėje Bibliją, kad vargšas ją parduotų ir už gautus pinigus kažkaip galėtų egzistuoti toliau. Kai bendruomenės nariai nepatenkinti ima tarpusavyje šnibždėti, Pranciškus jiems atsako:

- Dievui svarbiau, kad mes numalšintume vargšo poreikius, nei skaitytume Bibliją šventykloje. Juk ir be maldaknygės galima garbinti Dievą.

Pranciškus įkuria ir moterų bendruomenę, kuriai vadovauja jo bendražygė Klara. Taip pat įkuriamas „Atgailaujančių pasauliečių ordinas“ - jis skirtas tiems, kurie suvaržyti įvairiausių aplinkybių negali palikti šeimų, atsisakyti nuosavybės, bet tuo pačiu metu labai trokšta tikrosios tarnystės Dievui.

Judėjimas vis auga ir plečiasi, suburdamas šimtus ir tūkstančius naujų žmonių. Į susirinkimus susirenka iki penkių tūkstančių žmonių. Priimti sprendimus tokioje minioje sunku, todėl apsiribojama delegatų susirinkimu du kartus per metus.

Pranciškus sakydavo susirinkusiems:

- Svarbiausia jūsų užduotis nešiotis širdyje ramybę ir niekada neiššaukti jokių nesutarimų, netapti jokių skandalų ir nemalonumų priežastimi. Mes turime gyventi taip, kad kiekvienas mus matantis ir besiklausantis, trokštų tikėti Dievu“.

Kiekvienais metais vis sunkiau buvo suvaldyti augantį judėjimą, iš kurio ėmė dingti pradinis Pranciškaus įdėtas tyrumas. Ima atsirasti kažkokios privilegijos, vis daugiau suartėjama su oficialiaisiais bažnytininkais. Pranciškus prislėgtas jo idealų iškraipymu, į jo šventyklas dvasiai atgaivinti veržiasi grubi materija ir stumia iš jų visa, kas nuoširdu ir paprasta. Vargstančio ir nesiekiančio praturtėti vienuolio įvaizdis miršta, jį išstumia grubus pasekėjas: siekiantis valdžios ir turto, besidomintis pasaulietiškais reikalais, paskendęs puikybėje ir garbės troškulyje. Senstelėjęs Pranciškus skausmingai pranašauja, kad išauš tokia diena, kai bendruomenės nariams bus gėda pasirodyti žmonėse - ordino dorovingumas kris taip žemai, kad jo nariai sieks susikurti sau žemiškus likimus.

Sunkių kančių, pergalių ir pralaimėjimų patyrimu buvo sukauptas praktinis patyrimas. Kaip prieš, taip ir po Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo įgytas patyrimas parodė, kad susirinkusios minios toli gražu nėra tikrosios tiesos požymis, ir jei tikėjimas neužvaldė visos žmogaus esybės, tai atsiradus pirmiems sunkumams jis būtinai pasitrauks; galbūt, jis ir klausysis pasišventėlio, bet gyvens ir dirbs jis tik vardan savo žemiškos gerovės. Tikrovėje tik vienetai gali išsiveržti iš dvasinio vartojimo pinklių. 

Kasdien matydamas savo sukurto ordino nykimą Pranciškus neišsižada Kristaus, savo maldose jis išlieka tyras. Virš jo celės naktimis matomas švytėjimas. Amžininkai pasakojo, kad šventų maldų metu būdamas ekstazėje Pranciškus pakildavo iki patalpos lubų. Jis gyvena nenutrūkstančioje vienybėje su Dievu, tvirtėja jo charakteris, stiprėja psichinės galios - jis supranta paukščių ir žvėrių kalbą, prisijaukina didžiausią apskrities atsiskyrėlį vilką.

Visiškai neįprasti buvo ir Pranciškaus bendravimo su žmonėmis metodai. Legenda pasakoja, kad vieną sykį Pranciškus su jaunu vienuoliu išėjo pamokslauti liaudžiai. Visą dieną jie vaikščiojo tarp žmonių, bet vienuolis niekaip negalėjo sulaukti, kada Pranciškus kreipsis į žmones. Galiausiai jis neiškentė ir paklausė paties Pranciškaus. Šis nusišypsojo ir pasakė: „O ar gi jūs ne tai darėte visą dieną? Žmonės matė vaikščiojančius du taikius vienuolius ir juos apglėbdavo ramybė“.

Gyvenimo pabaigoje ant Pranciškaus kūno atsiveria kraujuojančios žaizdos - stigmos. Jis buvo jomis apdovanotas už nenutrūkstantį tikėjimą ir ištikimybę Kristui. Jis praėjo Kristaus Keliu, kaip tikras ir nuoširdus Kristaus pasekėjas, ir jo kelias buvo nepakartojamas: KAIP NUOSTABUS SAULĖS SPINDULYS JIS PRASKRIDO VIRŠ ŽEMĖS, įkvėpdamas žmonėms nuoširdų tikėjimą Kristumi ir tarnystės Jam džiaugsmą. Žmonės priėmė Pranciškų kaip Dievo Malonę, kaip Gelbstinčią Viltį. Jie skubėjo prie mirštančio Pranciškaus lovos ir tiesiog po skutelį sudraskė jo rūbus, išnešiojo daiktus, kad tik pasiliktų daiktinę atmintį apie jį.

O mirštantysis, taip šviesiai ir džiaugsmingai pragyvenęs žemišką gyvenimą, supančių jį žmonių prašo giedoti himnus. Ir taip 1226m. spalį tylioje rudeninės saulės šviesoje pasišventėlio dvasia atsiskyrė nuo kūno ir nuėjo pas Tą, kuriam jis taip karštai meldėsi ir kuriam tarnavo visomis savo mintimis ir darbais - pas Jėzų Kristų.

G.Gorčakov. Znamia Mira.Francisk Assizkij, 1995m., Nr.7.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©