Liudijimai apie Šambalą

Spausdinti
Kategorija: Šambala, Tibetas
Parašyta Penktadienis, 28 gruodžio 2012 Autorius Richard Rudzitis

Legenda - tai tautos atmintis (R. Rudzitis)

Negalima paneigti, kad kiekviena tautinė legenda, tiesiogiai ar netiesiogiai, yra realybė, kažkada nekėlusi abejonių. Istorikas Ogiustenas Tjeri pasakė: „Legenda - tai gyvas padavimas, beveik visada arčiau tiesos, nei tai, ką mes vadiname istorija.“
Legenda - tai tautos atmintis, padengta laiko dulkėmis, iškristalizuota simboliuose ir vaizdingai atspindinti savo ypatingą, didvyrišką praeitį ir senus žygdarbius; ir ypač tas Didžias Dvasias, kurios gyveno tarp žmonių ir žygdarbio jėga kūrė savo ir visos tautos gyvenimą.

Legendose ir padavimuose tauta atskleidžia savo pakylėtą ir nemirtingą esmę, pasakodama apie savo vedlius ir dvasinius mokytojus, kurie tautos sąmonėje spindi tokioje dvasinėje šviesoje, kad laikui bėgant virsta Dievo Sūnumis ir net pačiais Dievais. Tai, kas tautų padavimuose pasakojama apie Dievų Sūnus ir apie pačius Dievus, neabejotinai susiję su didžiais Dvasios Pasišventėliais, nurodančiais dvasinę tautos gyvenimo kryptį. Tai Vedliai, kuriuos prabėgusių šimtmečių rūkai padabino dangiškomis aureolėmis. Todėl legendos - tai ne šiaip atsiminimai, bet išgryninti, patys tyriausi tautų lūkesčiai ir svajos. Einanti evoliuciniu keliu tauta tiki ir didvyrių misija. Tiki, kad Dvasiniai Pasišventėliai vedė ir ves ją į dvasines ateities aukštumas.
Rihard Rudzitis. Bratstvo Sviatovo Graalia. p.11.
Minsk. Zviozdy Gor, 2004.

Kiti liudijimai apie Šambalą

Tarp pirmųjų Europos autorių, prisilietusių prie pačių švenčiausių Azijos sąvokų, N.Rerichas ir jo sūnus mini du paterius-jėzuitus Kasellą ir Karbalą, kurie 17a. pradžioje Azijoje ieškodami kelio į Kinišką karalystę įgijo tibetų draugystę, ir šie jiems papasakojo apie tos „labai žymios šalies“ - „Ksembalos“ (Šambalos) egzistavimą. Iš pradžių Kasella galvojo, kad ši paslaptinga šalis ir yra Kinija, kuri viduramžiais Europoje nebuvo visiškai suvokta, bet kuri dabar tapatinama su Šiaurės Kinija. Taip pat ir Kinijos sostinės pavadinimas buvo labai artimas tai šventai sąvokai - Kambaluk arba Šambeij (arba Chajenbalyk, „Chano miestas“ - dabar Pekinas). Be to 17a. viduryje to stambaus kultūros ir prekybos centro vardu vadinosi ir visas prekybos kelias per Vidurinę Aziją, arba kinų „Šilko kelias“. Vėliau Kasella įsitikino, kad Kinija ir Šambala vis tik yra dvi skirtingos šalys. Jis nusprendė patekti į šventąją Šambalos Gyvenvietę. Pavyko jam tai ar ne - žinių nėra, žinoma tik tai, kad jis nukeliavo iki Šikace Tibete ir pragyveno ten 23 metus, iki savo mirties 1650 metais.

100 (Abiejų vienuolių laiškai yra patalpinti: Wessels C. Early Jesuit Travelers in Central Asia. 1603-1721. Hague, 1924.)

N.Rerichas mini vieną nyderlandišką (olandišką) žemėlapį, kuris 17a., gavus bažnyčios sutikimą, buvo išleistas Antverpene (Belgijoje), jame buvo pažymėta Šambala.

Pirmasis iš Europos mokslininkų, kurio veikaluose randamas tos „pasakiškos šalies“ pavadinimas, buvo vengrų keliautojas ir orientalistas Čoma de Kereš* (1834m. jo išleistos tibetų kalbos gramatikos paaiškinimuose nekartą sutinkamas šis pavadinimas). Šlagintveinas knygoje „Tibeto buddizmas“ mini mokymą iš Šambalos, jis teigia, kad Čoma po „skrupulingų“ ieškojimų lyg ir nustatė geografinę šios vietos platumą (!?). „ Tikslios žinios“ - kaip jos gali padėti ieškotojui himalajiškuose labirintuose, jei jis nebuvo pakviestas?

*Č. De Kerešas gimė 1784m.. 1822m. pakliuvo į Šiaurės Indiją, kur mokėsi tibetų kalbos ir studijavo literatūrą. Mirė 1842m. Sikkime.

Šis paslaptingas pavadinimas retkarčiais, dažniausiai atsitiktinai, sutinkamas kituose veikaluose apie Tibeto buddizmą, o taip pat aprašytose į Tibetą kelionėse.

Iš europietiškų tibetologų reikėtų paminėti jau anksčiau minėtą Griunvedelį, kuris kitame savo veikale rašo apie šią sąvoką, susiedamas ją su Kalačakra, Šambalos Valdovų Mokymu ([69], ?.44, 60).

69 Grunwedel A. Mithologie des Buddhismus in Tibet und der Mongolei. LPZ., 1900 (?. 44, 60)

Jau tuo metu, kai Vakaruose buvo įkurta teosofų ložė ir J.P.Blavatskaja pirmąkart atvirai ištarė slaptosios Šambalos pavadinimą, Prževalskis - garsus keliautojas ir pirmasis Tibeto tyrinėtojas-rusas - rūsčiose ir dykose Tibeto priekalnėse išgirdo žymiąją „pranašystę apie Šambalynę, išsvajotąją buddistų žemę“, turtingą salą Šiaurės jūroje, kur laikui bėgant, stengdamiesi išvengti susidūrimo su priešais, iš Tibeto persikels visi Buddos pasekėjai. Juos priims Šambalynios Valdovas, kuris, surinkęs karius, išvis visus priešus ir atstatys buddizmą visose pavaldžiose žemėse. Tas būsimas Valdovas, šventasis ir gyvas dievybės įsikūnijimas, dabar gyvena vakarų Tibete. Jis turi stebuklingą žirgą, su kuriuo per vieną naktį nulekia į pažadėtąją žemę ir sugrįžta. Legenda dar pasakoja, kad jis turėjo darbininką, kuris vienąkart naktį nusprendė pasinaudoti stebuklingu žirgu nulėkti į savo namus. Tačiau netikėtai žirgas kaip strėlė nulėkė tolyn. Pasimatė visiškai nepažįstamos vietos. Išsigandęs raitelis apgręžė žirgą. Ryte apie tai sužinojo šeimininkas ir pasakė jam: „Tu nebe toli buvai palaimingosios Šambalynios žemių, į kur mano žirgas ir težino kelią“ ([36], ?.167-9; [36?], ?.158-9).

36 Prževalskij R.M. Mongolija i strana tangutov. Triochlietnieje putišiestvije v Vostočnoj Aziji.. T.I., 1875.

Šį slaptingą žodį į Europą taip pat atnešė buddistų šventikas kalmukas Baza Gelongas, tyros sielos žmogus, kuris 1891m. iš Astrachanės stepių išvyko piligrimu į Tibetą. Paliktuose užrašuose jis mini, kad 40 varstų nuo Urgos jis aplankė žilaplaukį dvasiškai iškilų lamą, kuris pasakė: „Aš girdėjau, kad į rytus nuo jūsų klajoklių stovyklavietės naktį pasirodo balta šviesa, tai ir yra Šambalos rojaus švytėjimas“[45] Kiekvienas, kuriam artimiau pavyko prisiliesti prie šios sąvokos, Šambalos teritorijos ieško pagal savo suvokimą.

45 Skazanie o hoždienii v Tibetskuju stranu malo-Dobrotskogo Baza-bakši. Kalmyckij tekst s perev.i primeč., sostavliennymi A.Pozdnejevim, 1897.

Po dviejų dešimtmečių į Tibetą keliavo buriatų mokslininkas G.Cybikovas, kuris knygoje „Buddistas-piligrimas prie Tibeto šventovių“ plačiai mini Tibeto rašytojus, ir tarp jų - trečiojo Pančen-Erdeni veikalą „Šambalai-monlam“ („Geriausi linkėjimai Šambalai“), kuriame pasakojama apie Šambalos kario šventą kovą, kurioje buddistai kovos su kitatikiais (lalo). Galutinę pergalę pasieks Rigden-Dagbo, dvidešimt penktas Šambalos chanas (valdovas), kuris šioje kovoje vadovaus buddistams. Tikintis buddistas ir šiandien savo maldose kreipiasi į Šambalos Valdovą, kad jis numatomoje šventoje kovoje priimtų jį į savo karių gretas. Autoriaus nuomone, Šambalos kova yra kažkas panašaus į žydų Mesijo Kristaus antrąją atėjimą. ([51], ?.371, 372; [51?], ?.194, 195).

51 Cybikov G.C. Buddist - palomnik u sviatyn Tibeta,1919.

51? Cybikov G.C., Izbrannyje sočinienija.T.I,1981.

Tos pačios legendos kita versija sutinkama ir neseniai išleistoje knygoje apie Geser-chaną ([12]).

12 DamdinsurenC., istoričieskije korni Geseriady. ?., 1957], p.18)

„Pančen Baldan-Eši, panaudojęs legendą apie miestą Šambala, tapo pirmuoju buddistinės dvasininkijos gretose. Legenda apie Šambalą buvo labai populiari tarp buddistų. Šambala - mitinis šiaurės miestas, kur lyg ir po atkaklios kovos su kitatikiais (la-lo) turėtų antrą kartą atgimti buddizmas. Tai didžiai ateities kovai turėtų vadovauti pančen, atgimęs 25-uoju Šambalos miesto chanu. Visi buddistai turi būti pasiruošę tai kovai ir melstis pančen Baldan-Eši, kaip būsimam Šambalos chanui. Jis parašė dvi knygas: viena pavadinimu „Šambalyn-monlam („Geriausi linkėjimai Šambalai“), kita - „Šambaly lam-eg“ („Kelio į Šambalą nurodymai“).

Reikšminga tai, kad mongolų mitologinėse legendose šventoji Šambala priskiriama Sibirui, į šiaurę nuo „Žemės centro“ - Sumbur-Ula (meru) kalnams ([19], ?. 141). Iki šiol daugelis subtilių mongolų ir tibetų šventosios Šambalos sąvoką sieja su Sibiru, ir dar daugiau su Rusija, su kraštu, kuriame įvyks daug įvykių, ir tame slypi didis pranašiškas simbolis. (iš J.Rerich laiškų).

19 Legendy i skazki centralnoj Azii, sobrannyje A.P.Benigsen, 1912.

Galiausiai, paminėsime dar vieną labai svarbų liudijimą, kurį „Azijos širdyje“ nurodo N.Rerichas. Kostromoje, Rusijoje, po pirmo pasaulinio karo mirė senas vienuolis, kuris, kaip paaiškėjo, kažkada keliavo į Indiją, į Himalajus. „Tarp jo daiktų buvo rastas rankraštis su nurodymais apie Mahatmų mokymą. Tai įrodo, kad vienuoliui buvo žinomi tie slapti, saugomi nuo pašalinių dalykai. Taip netikėtai yra išmėtyti po pasaulį asmeniniai pastebėjimai ir patikimi nurodymai“([40], ?.111-2). Apie tai savo knygoje „Tverdynia Plamennaja“ pasakoja ir N.Rerichas: „...1925 metais prie Volgos, Kostromoje mirė atsiskyrėlis, kurio užrašuose buvo nurodytas kelias į šventas šviesias Himavato vietas“ ([41], ?.85).

40 N.Rerichas. Serdce Aziji. Southbury, 1929.

41 N.Rerichas. Tverdynia Plamenaja. P., 1932.

Ši pati švenčiausia sąvoka Azijos tautose neliko nepastebėta ir žymios keliautojos, tyrinėtojos A.Devid-Nil, kuri parašė keletą knygų apie savo klajones ir apie dvasinę Tibeto kultūrą. Straipsnyje apie Geser-chaną, apie šio legendinio herojaus gyvenimą, su kurio vardu siejamos vidurinės Azijos tautų slapčiausios viltys ir lūkesčiai, ir kuris turi daug bendro su Šambalos Valdovu Rigden-Džapo, ji rašo: „Geser-chanas - herojus, kurio naujas įsikūnijimas įvyks Šiaurės Šambaloje. Ten jis apjungs savo bendradarbius ir vadus, lydėjusius jį praeitame gyvenime. Jie visi taip pat įsikūnys Šambaloje, į kur juos pritrauks paslaptinga jų Valdovo galia arba tie balsai, kurie girdimi tik pašvęstiesiems“ ([40], ?.93). Reikia dar pasakyti, kad pavadinimas „Šiaurės Šambala“, tikriausiai, atsirado Indijoje, kaip jos vieta į šiaurę nuo Himalajų ([40], ?.128).

F.Osendovskij, kuris revoliucijos metu pakliuvo į Mongoliją, savo knygoje „Žvėrys, žmonės ir dievai“ paskutinę dalį „Paslapčių paslaptis - pasaulio Valdovas“ skyrė tam pačiam reiškiniui. Nors jo pasakojime apie Agartą* daug fantastiškų prasimanymų, vis tik jis pamini ir tokius faktus, kuriuos patvirtina anksčiau minėti autoriai. Jis pajuto , kad Agarta - tai šalis, „kur mokymas pats aukščiausias ir švariausias iš visų“ ir kur pagal Pasaulio Valdovo įsakymą atsiranda žolės ir krūmynai, seni ir silpni žmonės tampa jaunais ir stipriais, o mirę vėl prisikelia gyvenimui“. Osendovskij iš pradžių neatkreipė dėmesio į šią legendą, bet atidžiau įsiklausęs į prieštaringus mongolų liudijimus prieš savo valią pradėjo suvokti, kad tai „reali ir galinga jėga, gebanti įtakoti politinį Azijos gyvenimo vystimąsi“. Jis pasakoja, kad pirmieji Lchasos ir Urgos dvasininkai ne kartą siuntė savo pasiuntinius pas pasaulio Valdovą, bet jo nerado. Taip pat ir baronas Ungernas, baltųjų karių vadas Mongolijoje, du kartus ieškojo Pasaulio Valdovo Gyvenvietės. Pirmą kartą jo pasiuntinys sugrįžo su laišku nuo Dalai-lamos, bet kai pasiuntė antrą kartą, pasiuntinys nebesugrįžo ([33], ?.217-9,225).

33 Ocendovskij F. Zvieri, liudi i bogi.P.,1925

*Ocendovskij rašė apie tai, tikriausiai, įtakojamas Cent-Iv-?Alvaidero knygos „Indijos misija Europoje“. Nors šis darbas ir skirtas „Agartai - pašvęstųjų valstybei“,jame išdėstytos žinios yra tolimos nuo kitų autorių liudijimų ir nuo tiesos, todėl nėra prasmės apie tai kalbėti išsamiau.Paminėsime ir prancūzų rašytojo Žano Marke-Rivjero iškilų kūrinį „Tibeto vienuolynų priemenėje“. Pats autorius niekada nebuvo Tibete, bet jis pamilo šią šalį kaip savo tėvynę, studijavo tibetų kalbą ir giliai suvokęs slypinčią galią aprašė nuolankios sielos piligriminę kelionę į Tibeto aukštumas. Vienoje vietoje dvasinis vadovas taip sako savo mokiniui:

„Šis susivienijimas daug tobulesnis už bet kurią religinę organizaciją, jis visiškai dvasingas, ir nors egzistuoja Žemėje, tai yra didi paslaptis. Žinok, kad visą Žemę ir visus lamas valdo Jis, mes vadiname Jį Trijų pasaulių Valdovu, prieš Jį lenkiasi net pats Taši-lama. Jo žemiška karalystė paslėpta, mes, visi iš „sniego šalies“, esame jo tauta. Jo karalystė mums - palaimintoji žemė, Nepemaku, ir visi mes širdyje puoselėjame svajas apie tą Taikos ir Šviesos kraštą, kaip apie savo gimtus namus... Švenčiausieji iš mūsų jau išėjo į Nepemaku, į Trijų Pasaulių Valdovo Išminties namus... Jam diena, kaip mums ciklas. Nepamainomas Jis valdo visų žmonių širdis ir sielas. Jis žino jų slapčiausias mintis bei padeda Taikos ir Tiesos užtarėjams“ ([77], ?.136-7).

77 Marques-Riviere J.A l'ombre des monasteres Thibetains. P., 1929.

Rihard Rudzitis. Bratstvo Sviatovo Graalia. p.92-96.

Minsk. Zviozdy Gor, 2004.

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©