Tibetas

Spausdinti
Kategorija: Šambala, Tibetas
Parašyta Penktadienis, 28 gruodžio 2012 Autorius N.Riabininas

Tibetas

Ištraukos iš gydytojo K.N.Riabinino dienoraščio parašyto 1928m. Transhimalajų ekspedicijos, kuriai vadovavo N.K.Rerichas, metu. Knyga išleista pavadinimu "Razvienčanyj Tibet", 1996m."Amrita-Ural"

Tibetas išsidėstęs Himalajuose, į šiaurę nuo Nepalo ir prisiglaudęs prie rytinių ir šiaurinių Indijos valstijų, 4 tūkstančiai  ir daugiau metrų virš jūros lygio. Šiandien jis įeina į Kinijos sudėtį, kaip Tibeto autonominis rajonas, bet praeituose šimtmečiuose egzistavo kaip savarankiška valstybė su stipria religine valdžia.

Seniai pasibaigė alpinės pievos, kriokliai ir himalajiškos tvirtos pavienės pušys, toli apačioje sklando ereliai, o aplink rausvos uolos, kurių tarpekliuose įsiterpę ledynai, neištirpstantys netgi karščiausią vasarą. Debesys dažnai matomi žemiau siauro kalnų kelio, išdidžiai vadinamo strategine trasa. Rūstus spalvų ir peizažų pasaulis nežinomas lygumoms, kaip ir kristalinis, jau prarandantis deguonį ir spengiantis ausyse oras...

"Iš vienos pusės gilios žinios ir puikus psichinės energijos išvystymas, o iš kitos - pilnas neišprusimas ir nesibaigianti tamsa.

Iš vienos pusės visiškas atsidavimas religijai, nors ir sąlygine forma, iš kitos -paaukotų vienuolynams pinigų slėpimas ir melaginga priesaika "trimis Mokymo perlais".

Iš vienos pusės pagarba moteriai ir jos išlaisvinimas nuo sunkių fizinių darbų, iš kitos - kvailas šiais laikais poliandrijos institutas (santuokos forma, kai viena moteris turi daug vyrų). Keista pagalvojus, kaip ši daugvyrystė derinasi su budizmo įsakais, nors ir lamaistinėje formoje", - taip rašė apie Tibetą, vadinamą "Pasaulio Stogu", N.K.Rerichas.

Legendos pasakoja, kad Tibeto istorija skaičiuoja jau kelis tūkstančius metų. Mokslas teigia, kad tibetiečių pagrindą sudaro cianų gentys, atėjusios į plynaukštę VI-V amžiuje prieš m.e. Kaip ten bebūtų, bet žinios apie šventą šalį pasidarė prieinamos nuo tada, kai iš Indijos VII m.e. amžiuje ten atėjo budizmas. Panašiai tuo metu Tibete atsiranda raštas, ir dėka jo išliko perrašyti tibeto kalba kai kurie senoviniai budizmo traktatai, kurių orginalai buvo sunaikinti arba visam laikui prarasti Indijoje. Tuo pačiu metu įvyko tibetiečių genčių susivienijimas, ankstesnių sienų praplėtimas ir gyventojų išsidėstymas, įsikūrė Tibeto imperija.

XIV amžius dvasiniame Tibeto gyvenime užima svarbią vietą. Nors jau VIII amžiuje, praėjus šimtmečiui po įsikūrimo ant plynaukštės, budizmas buvo paskelbtas valstybine religija, gyvavo jis tik keliose sektose, tarp kurių vėliau pasireiškė priešiškumas, ypač po to, kai jos buvo pripažintos kaip savitos teokratinės valstybinės mokymo sistemos. XIV a. pabaigoje susikūrė nauja budistinė sekta gelug-pa, išvertus "geltonkepuriai". Jai buvo lemta tapti valdančiąja ir šimtmečiui nulemti dvasinius ir pasaulietinius tibetų likimus. Nuo XVIa. sektos vadovas įgyja Dalai-Lamos titulą. Sekančiame šimtmetyje jis įgauna realią , niekieno nenuginčijamą valdžią, tapdamas dvasiniu ir pasaulietišku šalies valdytoju. Juo buvo Dalai-Lama V, vardu

Agvant-lobsang-džamco. Jis laikomas tibetinės teokratijos įkūrėju, žymiu savo laikotarpio valstybiniu veikėju, mokslininku ir architektu. Jam valdant buvo pastatyti žymieji Potalo rūmai, apvainikuojantys padebesių valstybės sostinę Lchasą.

Potala - tai tradicinės tibetų architektūros viršūnė tiesiogine ir perkeltine prasme. Galingas pastatas tiesiog išauga iš uolų kaip organinis jų tęsinys. Vidurinės ir viršutinės terasų salės ir kambariai išdažyti rudai-raudona ochra (gamtiniai, mineraliniai dažai). Terasose išsidėsčiusios šventos pāgodos (budistų šventovės), kur ilsisi Dalai-Lamų palaikai; o jų apartamentai saugomi pirmapradėje būklėje.Ankščiau buvo pažymėta, kad Dalai-Lama įgijo niekieno nevaržomą valdžią. Tai buvo valdžia, žiūrint tik iš vidinio politikos taško, ir labai ginčytina valdžia iš išorės. Jau XVIIa., kai Kiniją buvo užkariavę mandžiūrai, Tibetas taip pat buvo įjungtas į paskutinės ilgos kinų istorijoje Cinų dinastijos sudėtį. Cinų dvaras paskirdavo į Lchasą savo rezidentą-ambanį. Vis tik Tibeto valstybė formaliai buvo nepriklausoma. XIXa. pabaigoje ir XXa. pradžioje iki Tibeto prisikasė anglų kolonizatoriai. 1904m. rugpjūčio 4d. britų armija, praktiškai nesutikus pasipriešinimo, įžengė į Lchasą. Pagal pasirašytą sutartį Didžioji Britanija įgavo išskirtines privilegijas ant "Pasaulio Stogo", bet pasinaudoti jomis nesuspėjo, nes į šį reikalą įsikišo Rusijos imperatorius. Įsikišimas, nors ir buvo diplomatinis, bet pakankamai tvirtas, nes 1907 m. buvo pasirašyta anglų-rusų sutartis, pagal kurią abi šalys priėmė įsipareigojimus nesikišti į Tibeto vidaus reikalus ir gerbti jo teritorinį vientisumą.

1911-1913 metų revoliucijos Kinijoje metu žlugo Cinų dinastija ir Dalai-Lama XIII-asis pareiškė apie santykių su Kinija nutraukimą. Akivaizdu, kad paskutiniais dešimtmečiais Tibeto likimas ne mažiau priklauso nuo įvykių Kinijoje. Praėjus metams po to, kai į valdžią atėjo komunistai, "Pasaulio Stogo" istorijoje įvyko eilinis svarbus pasikeitimas. Kiniečių armija įžengė į Tibetą, ir greit Tibeto valdžia pasirašė su Kinijos Liaudies Respublika "Susitarimą apie taikų Tibeto išlaisvinimą", pagal kurį Tibetas įjungiamas į Kinijos sudėtį, kaip Tibeto autonominis rajonas. Dar ir šiandien dauguma užduoda sau klausimą, nuo ko Kinijos armija išlaisvino Tibetą. Įtikinamų atsakymų nėra. Tiesa, daugybė įvykių pasaulyje tuo laikotarpiu buvo nesuprantami, o kartais ir visiškai absurdiški.

Tai paskutinės žinomos detalės naujausioje Tibeto istorijoje. 50-tųjų pabaigoje padėtis Tibete paaštrėjo. 1959m. kovo mėnesį įvyko lamų sukilimas Lchasoje. Jį numalšino Kinijos armija. Dalai-Lama ir tūkstančiai jo pasekėjų emigravo į Indiją. Dharmšale (Chimačal-Pradeš valstija) įkūrė savo mini-Lchasą, kur, galimas dalykas, ir išliko filosofinės-religinės Tibeto tradicijos.

Lamaizmas, kaip Tibeto religija ir filosofija, priklausanti šiauriniam machajanos budizmui, yra pakankamai prieštaringas.

Apimdamas pagrindines budizmo idėjas, lamaizmas giliai surištas su magija ir vietinėmis ikibudistinėmis kultūromis. Tarp kitko, tai nėra orginalu, nes tokie persipynimai būdingi ir chinajamos budizme, pietinėje pirmykštėje kryptyje, kuri apsireiškia Šri-Lankos, Birmos, Tailando vietovėse. Lamaizmo filosofija pilniausiai išdėstyta dviejuose kanoniniuose traktatuose - Kandžura ir Tandžura. Antrajame išdėstyti komentarai apie pirmojo tekstą. Ypač didelį indėlį, studijuojant Tibeto kultūrą ir lamaizmą, įnešė Jurijus Nikolajevičius Rerichas.

K.N.Riabinin "Razvienčanyj Tibet" 1996m."Amrita-Ural" pusl. 18-21

...dar kartą Apie Tibetą

"Nėra religijos šventesnės už tiesą, ir išmintis yra jos kelrodė žvaigždė"

..Nuostabi, neužmirštama ir vienintelė kelionė tiek aukščio atžvilgiu, tiek ir Misijos dvasiniu tyrumu, atiduotu N.Rericho atsakomybei, taip pat ir pagal Nurodymus ir įspūdžius, apie kuriuos nutylėsiu, bet kurie tiesia mums kelią, priversdami užmiršti laikraščių ir telegrafinių agentūrų egzistavimą, taip reikalingą Vakaruose (pusl.118,Vidurio Azija, Mongolija, birželis).

...Tibeto kalnų vengiama, ypač jie psichiškai veikia vietines tautas ir gentis, įsikūrusias Tibete šalia draudžiamų Himalajiškos Brolijos (Šambalos) vietų; poveikį sustiprina tai, kad šioje didelėje teritorijoje yra geizerių su nuodingais garais. Tuo pačiu metu patekimas į šią zoną stabdomas visomis priemonėmis, pagrįstomis didžiomis mokslinėmis žiniomis, - be vedlio ar be Brolijos leidimo dar niekas ten nebuvo pakliuvęs...(pusl.125)

Brolijos įkūrimas priskiriamas seniausiems laikams, ir nuo tada jos centras yra Tibete. Kadangi žinios apie Broliją evoliucijos eigoje neišvengiamai turi patekti į sąmonę žmonių, gebėsiančių sutalpinti neišvengiamai artėjančius energetinius pasikeitimus, publikuojamoje "Obščinos" knygoje galima surasti ne vieną konkretų nurodymą apie Brolijos veiklą pasaulyje, su keliamais moksliniais uždaviniais. Tai vienintelė pasaulyje vieta, kur veikia tokios reikšmės laboratorijos ir bibliotekos. Tokiu būdu "okultinės-mistinės" mokslų sritys turi visai konkrečias ir tikslias žinias" (pusl.125)

...1925m. prancūzų žurnale "Vie Des Peuples" pasirodė nedidelis Aleksandros David-Neel straipsnis, trylika paskutiniųjų metų pragyvenusios Tibete. Straipsnyje ji pasakoja apie sklandantį po Tibetą gandą, legendą, kad Šiaurėje, būsimoje Šiaurės Šambaloje, atsiras didvyris, kuris atnaujins pasaulį. Kalbama, kad ši šalis apgyvendinta rusais, taip pat nurodomas Šiaurės Vandenyno artumas; galima patikimai nuspėti, kad tai Sibiras, tiksliau jo dalis. Norisi galvoti, kad tai Altajus su jo didinga Beluchos viršukalne - rusiška Bielovodje.

Tibeto dainiai - bardai - apdainuoja nuostabų didvyrį, valdovą Linką, kuris naujame savo įsikūnijime turėtų atsirasti Šiaurės Šambaloje. Jis apjungs visus buvusius savo praeito įsikūnijimo ministrus, generolus ir visus bendražygius. Jis įsikūnys, kad atliktų demoniškų tironų sunaikinimo Žemėje misiją. Bardų ir paplitusia tarp tibetų nuomone, Šiaurės Šambalos Valdovo bendražygiai jau įsikūnijo, daugiausia rusų žemėje.

Istorija pasakoja, kad imperatorius Linka buvo didis valdovas, užkariavęs didžiąją Kinijos dalį ir praplėtęs savo valdas iki Sian-fu, Shensi. Jis apytikriai gyveno VII ar VIII mūsų eros amžiuje. Jis garbinamas kaip karo dievas. Pagal legendą jį turi pagimdyti moteris, nepriklausanti nei vienai žmonių rasei, kaip išsireiškiama "nagi", t.y. moteris iš gyvačių-pusiau dievų rasės, vadinamų nagais. Pagal padavimą, prieš Šambalos Valdovo pasirodymą pasaulyje Didysis Lama iš Taši-Liumpo (Taši-Lama) išvyks iš Tibeto.

Reiktų pridurti, kad bardas, su kuriuo bendravo A.David-Neel buvo aiškiaregis, tikinęs ir tikriausiai įrodęs, kad jis ir dabar faktiškai turi ryšį su Šambalos Valdovu, atgyjančiu legendose apie Geser-chaną, apie kurį budistiniame pasaulyje galima surasti pakankamai daug literatūros. Apie save A.David-Neel rašo, kad ji pasižymi ypač racionalia (kai protas yra tiesos pažinimo šaltinis ir kriterijus) pasaulėžiūra. Kaip ir numatė bardas, 1923m., t.y. po dvejų metų, Taši-Lama išvažiavo iš Tibeto į Kiniją, ko iki šiol dar nei sykio nebuvo nutikę, ir iki šiol negrįžo (1928m.)

Artėja laikas! Artinantis Naujai Erai Šambalos Valdovas Maitrėja įtvirtins žemėje teisingumo viešpatavimą. Jo nenugalimų karių armija, prisipildžiusi Jo mintimi ir gyva Jo valia ir Jo energija, priartės prie Lchasos, išvalys Šventą Miestą ir įtvirtins jame Tiesos ir Teisingumo sostą. Po to Jo valdos išsiplės po visą Aziją ir bus atstatyta Kinija. Toliau A.David-Neel pažymi, nežiūrint jos racionalizmo, kad tas laukimas ir tikėjimas Rytuose gali išaugti į tokias formas ir iššaukti tokius įvykius, kurių negali nuspėti net pats subtiliausias politikas. O kas, jei ji teisi? (pusl.150-152)

TSRS eidama nauju (komunizmo) keliu sunaikino stambią nuosavybę, ir visas pasaulis šaukė apie tai, kaip apie kažką nematyto, negirdėto ir niekada nebuvusio. Deja, jau ne kartą kalbėta, kad žmonių atmintis trumpa - retas žino savo prosenelio vardą. Taip pat ir žmonija visiškai ištrynė iš savo atminties tai, kad VIIIa. pradžioje Tibete, valdant Mu-ni Cempo, jau buvo naikinama stambi nuosavybė, ir triskart vyko jos perdalijimas tarp neturtingųjų. Šį valdovą, tarp kitko, nunuodijo jo motina. Komunizmo idėja ne nauja, nes dar Gautama Buda skleidė mokymą apie bendruomenę, pranokstančią visus dabartinius lūkesčius ir viltis.

Dabar atėjo laikas, kai "šviesa" ateis iš Rytų, kai bendruomenininko Budos idėjos, susiliejusios su žinių skleidėjų Rytų Mokytojų idėjomis, įgaus praktišką savo įgyvendinimą artėjančioje pasaulinėje Žinių Bendruomenėje. Prasidėjo Europos nuvytimo laikas ir Azijos žydėjimo ir pakilimo momentas.

Europos tautos, įsiklausykite, ką sako Rytai, atverkite sąmonę, šviesa eina iš Rytų! Vyksta tai, kas neišvengiama - kuriasi žinių bendruomenės. (pusl.215)

...Keliaujame čia visiškai laisvai, gyvulius ganome, kur norime - žemė čia bendra, priklauso visiems, kas nori ja naudotis. Tikslių sienų tarp Mongolijos, Kinijos ir Tibeto tikrovėje nėra. (pusl.251)

Artėdami prie "pasakiškos šalies"- "paslaptingojo Tibeto"- mes apgaubti ypatingo jausmo. 1904 metais anglai kalbėjo, kad nuplėšė nuo jo paslaptingumo šydą. Karinės anglų ekspedicijos gydytojas tais pačiais metais rašė savo knygoje, kad kažkoks aukštas pareigas užimantis lama asmeniškai jam pasakė, kad "Tibeto tauta varginga, kad vienuolynuose, išskyrus tarnybines knygas, nieko daugiau nėra, ir ieškoti Tibete nėra ko." Suteikiu galimybę žmonėms žinantiems Tibetą ir tai, kas surišta su jo vardu, spręsti, kiek toks pareiškimas atitinka tikrovę... N.K.Rerichas pažymi: "Apdairiai atidarykite duris kiekvienam nuoširdžiai pasibeldusiam, bet netempkite prievarta už plaukų į rojų"... Artėjant prie Tibeto reiktų žinoti, kad ten nevalgo žuvies; manome ne tiek dėl religinių įsitikinimų, taip kaip ši šalis neturtinga maistu, kiek bijodami apsinuodyti - žuvys Tibete nuodingos. Gūžio susirgimai kai kuriose Tibeto vietovėse nurodo būtiną saugumą, naudojant vietinį vandenį. (pusl.253)

Dar keletas Tibeto realybės vaizdelių

Stovyklavietėje, įkurtoje netoli vienuolyno, vieno iš sustojimų metu apsilankę vienuoliai, mūsų nustebimui, klausinėjo, gal turime bakšišo. Šis žodis visai nebūdingasTibetui; manome, kad čia jis atėjo iš musulmoniškų šalių. Net šio žodžio tarimas vienuoliams yra neleistinas.

Czang-po slėnyje matėme daugybę senovės Tibeto statinių (pilys, tvirtovės, vienuolynai). Jie iki šiol nuostabūs, žavi didingumu  ir visiškai nepanašūs į dabartinius, neskoningus, menkaverčius statinius.

Artėjant prie Centrinio Tibeto čano (vietinis miežinis alus) kvapas vis stipresnis, nes jį geria ir prisigeria iki sąmonės netekimo, kaip matėme, ne tik paprasti tibetai, bet ir lamos.

Bramaputros upės pakrantėse nepaprastai daug mendangų, suburganų, tvirtovinių bokštų, pilių bei vienuolynų griuvėsių. Šiose vietose žmonės gyvena jau seniai. Tik čia dar galima pamatyti didvyrišką senojo budistinio Tibeto praeitį. Šiandieninis Tibetas – visiškai sumenkusi ir nuskurdusi šalis.

Tibetų melavimas primena naivų vaikišką melą arba kai kurių šalių laukinių genčių apgavystes. Vienas pareigūnas rytą mus tikino, kad upė, per kurią norėjome persikelti, per naktį užšąlo ir anksčiau pusiaudienio neatitirps. Naktis ir rytas buvo šilti. Upė tekėjo vos už penkių minučių kelio. Upės srovė stipri ir greita, o ir patikrinti šį melą buvo visiškai lengva. Ir vis dėl to, pagal prigimtinį tibetų įprotį, jis melavo, bet tuoj pat sutiko meluojąs, kai tik jam tai pasakėme.

Pietinių rajonų tibetai pripažįsta, kad Ladake (Mažasis Tibetas) žmonės geresni, nei Tibete, ir jaučiams ten geriau. Aiškinama tuo, kad ten „karališka žemė“. Tuo tarpu karalius jau „atsistatydinęs“ ir yra visiškas skurdžius, savo rūmuose negyvena, nes jie griūva, todėl pavojingi gyvybei.

1928 metų balandžio mėnesį Pietų Tibeto žmonės klausinėjo mūsų, kada grįš Taši-Lama, pridurdami, kad devašungas („palaiminta vyriausybė“) tikina juos, kad Taši-Lama sugrįš po trijų mėnesių. Matyt devašungo padėtis ypač sunki, jei prisieina spekuliuoti Taši-Lamos vardu. Sunku Tibetui be dvasinio vadovo.

Nei žuvies, nei paukštienos Tibete nevalgo. Nors Bramaputros upė pilna upėtakių ir kiršlių, pakrantėse daugybė ančių ir žąsų, o laukuose – kurapkų. Gaudyti žuvį, šaudyti paukščius, laukinius žvėris ir šunis draudžiama, tuo tarpu kai avis ir jaučius užmušti leidžiama.

Žiūrime į neįtikėtinai murzinas geltonosios sektos vienuolių figūras. Veidas, rankos, pečiai pasidengę blizgančiu, besilupinėjančiu ir nenuplaunamu juodo purvo sluoksniu. Bandome jiems išaiškinti švaros ir prausimosi būtinybę, bet jie, paminėjus vandenį, piktai ir įžeidžiančiai kvatojasi, pamėgdžiodami mūsų judesius. Ar gali tokie vienuolynai būti švietimo ir darbo skleidėjais?

Lamų akiplėšiškumas ir  įkyrumas Vidiniame Tibete sunkiai įsivaizduojamas. Kiauras dienas jie lenda į mūsų palapines ir prašo išmaldos. Lamos atsineša būgnus ir, kai mes nepasiduodame jų reikalavimams, surengia „koncertus“. Tibetas nusirito iki visiškos dvasinės tamsos ir sunkiai įsivaizduojamo skurdo.

Tibete tiek paplitęs girtuokliavimas ir miežinio alaus (čano) vartojimas atsigėrimui, kad net vaikai prašo duoti jiems šo (vietinis pinigas), kad galėtų nusipirkti čano ir „praskalauti gerklę“. Prašymas palydimas ištiestu delnu arba kinietiškai didžiojo piršto pakėlimu ir rankos kratymu.

Visi pasakojimai apie tibetų judrumą, darbštumą, protą ir sumanumą visiškai neatitinka tikrovės. Tibetas tingus ir neatsakingas, linkęs girtuokliauti, neįtikėtinas melagis, visiškai nekultūringas ir neišsiauklėjęs. Apie greitą karavano judėjimą per Tibetą negali būti net kalbos. Tibetas neįpratęs anksti keltis, mėgsta ilgai valgyti campą (žirnių košė), žalią mėsą ir gerti arbatą. Lėtai ir nemokšiškai krauna krovinius, o po to lėtai ir su ilgais sustojimais eina su krovininiais gyvuliais, pageidautina jakais (pietuose  dar auginami maži, bet ištvermingi asilai juodos ar pilkos spalvos). Mulų karavanai sutinkami retai, nes tie gyvuliai brangūs, todėl juos daugiausia įsigyja pirkliai, t.y. pasiturintys žmonės.

Centriniame Tibete keletas simuliantų kreipėsi į gydytoją, siekdami jį išbandyti. Tibetas ateidavo su išsukta per riešą ranką ir gailestį keliančiu veidu. Kai gydytojas griežtai pareikšdavo, kad ranka sveika,  ranka išsitiesdavo ir tariamas ligonis pradėdavo įžūliai juoktis. Ir tais atvejais jų apgavystės tik dar kartą patvirtindavo vietinių gyventojų bemokslį pasipūtimą ir melagingumą, nuo kurių, kaip ir nuo girtuoklystės, Tibetas iš tiesų žūva.

К.Н.Рябинин. Развенчанный Тибет (1928). Магнитогорск. Амрита-Урал, 1996. С. 711 –721

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©