Gyvoji Etika

Po senovę . V dalis

Po senovę. V dalis„Liepoja anksčiau vadinta Libava. Čia jau žinojau keletą Rerichų adresų iš telefonų knygos,“ – 1966 metų vasaros kelionę aprašo Gunta Rudzite. Užėjusi į Liepojos milicijos skyrių G.Rudzite pasitikrino, ar tikrai tais adresais gyvena Rerichai. Pasiėmė tik vieną adresą kokio-tai tolimojo plaukiojimo kapitono. Jis buvo namie ... Taip, jis iš tų Rerichų giminės, tačiau ryšio neišsiaiškino. Tik pasakė, kad mama turėjo giminės medį, bet jis buvo užrašytas Biblijoje, o ji paprašė bibliją įdėti jai į karstą. ... Bet jis pats – tikriausias Rerichas! – Veido ovalas, akys, plaukai... Kol kas visi sutikti Rerichai buvo giminaičiai, tolimesni ir artimesni...“

Po senovę. IV dalis.

Po senovę. IV dalis. Jelgavoje-Mitavoje N.Rerichas nutapė turgaus aikštę su senoviniais namais ir niūriu bažnyčios bokšto siluetu šalto dangaus fone („Mitava. Aikštė“, nutapyta 1903m., iš serijos „Po senovę“).

„Aš stovėjau rotušės aikštėje ir žiūrėjau į bažnyčią, nukentėjusią karo metu. Ir vis tik gražu!“ – savo prisiminimuose rašo Gunta Rudzite.

Po senovę. III dalis.

Po senovę. III dalis. Gunta Rudzite. Kaip aš ieškojau Šiaurės Sūnaus... „Giliau pažinusi Nikolajų Rerichą, rusų dailininką, rašytoją, mokslininką ir visuomenės veikėją, aš pamilau jį iš visos širdies, rašo Gunta Rudzite. – Jo neįmanoma buvo nepamilti, tokį jautrų, išmintingą, susivaldžiusį.

Skaitant jo kūrinius nustebino tamprus ryšys su Latvija, kuris buvo jaučiamas ne tik Latvijai skirtuose straipsniuose („Latvija“, „Po senovę“, „Vaičiulianis“, „Latvijos Rericho vardo draugijai“ ir daugelis kt. )

Po senovę. II dalis.

II. Po senovę. „Visus susitikimus Latvijoje lydėjo nuoširdumas; jos praeitis taip prisotinta neįtikėtinais senovės paminklais, pradedant subtiliausiais akmens ir bronzos amžiaus pavyzdžiais. Keletas nuostabių senovės egzempliorių jau tada papildė mano kolekciją. ... Mane visada domino latviškos legendos, padavimai, įsitikinimai“. (58, V.Šibajev. Beseda o Latviji v gorach Himalajev // Nedela. –Ryga, 1925, Nr.23, psl. 11).

Po senovę

I. Po senovę. 1903 metų vasarą Imperatoriškoji menų skatinimo Draugija, kurioje Nikolajus Rerichas dirba sekretoriumi, siunčia jį į komandiruotę po Pabaltijį (tuo metu jis priklausė carinei Rusijai), aprašyti kultūros paminklus. Jis gauna dokumentą, skirtą Vilnios (Vilniaus) gubernatoriui ir kitiems valdininkams, įpareigojantį bendradarbiauti – „Imp. Menų skatinimo Dr. Komiteto posėdyje, nuo 1903.03.18, buvo nutarta komandiruoti Draugijos Sekretorių, dailininką N.K.Rerichą 1903 metų vasaros mėnesiams tapyti senovės Rusios meno eskizus“. Toks pat pažymėjimas bus išduotas ir 1904.05.26 apie tai, kad Rerichas „siunčiamas 1904m. vasaros mėnesiams į vidines Imperijos gubernijas netrukdomai tapyti iš natūros ir fotografuoti senovės vietas, statinius ir paminklus, todėl Draugijos Komitetas nuolankiai prašo vietinių valdžių neatsisakyti padėti paskirtajam dailininkui N.K.Rerichui, bei visais įmanomais būdais talkinti sėkmingam darbo įvykdymui“ (53, Leningrado srities archyvas, fondas 448-1. D. 1283. pusl. 124.)

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Saturday the 19th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©