Straipsniai

Tantalas

Spausdinti
Kategorija: Legendos
Parašyta Ketvirtadienis, 30 sausio 2014 Autorius D.Stungurienė

Tantalas.Senovės Graikijos legendos ir mitai.  Lidijoje, prie Sipilo kalno, buvo įsikūręs turtingas miestas, kaip ir kalnas pavadintas Sipilo vardu. Miestą valdė dievų numylėtinis, Dzeuso sūnus Tantalas. Gausiai jį buvo apdovanoję dievai. Nebuvo žemėje turtingesnio ir laimingesnio už Sipilo karalių Tantalą. Nesuskaičiuojamus turtus jam teikė turtingiausios Sipilo kalno aukso kasyklos. Niekas neturėjo tokių derlingų laukų, niekam nesunokdavo toks puikus derlius soduose ir vynuogynuose. Dievų numylėtinio Tantalo laukuose ganėsi didžiulės švelniavilnių avių, ylaragių bulių, karvių ir greitų, kaip vėjas, arklių bandos. Karalius Tantalas visame kame turėjo perteklių. Jis galėjo gyventi sau laimingas ir patenkintas iki gilios senatvės, bet jį pražudė pernelyg didelė puikybė.

Dievai žiūrėjo į savo numylėtinį kaip į sau lygų. Olimpiečiai dažnai ateidavo į švytinčias auksu Tantalo pilis ir linksmai puotaudavo su juo. Net į skaistųjį Olimpą, kur nepatekdavo nė vienas mirtingas, ne kartą dievų buvo pakviestas Tantalas. Ten, savo tėvo perkūno Dzeuso rūmuose jis dalyvaudavo dievų pasitarimuose ir puotaudavo su jais už vieno stalo. Nuo tokios didžios laimės Tantalas išpuiko. Jis prilygino save net debesų ganytojui Dzeusui. Dažnai, sugrįždamas iš Olimpo, Tantalas pasiimdavo dievų maisto – ambrozijos ir nektaro – ir vaišindavo savo mirtinguosius draugus, puotaudamas su jais savo rūmuose. Netgi tuos sprendimus, kuriuos švytinčiame Olimpe tardamiesi apie pasaulio likimą priimdavo dievai, Tantalas pranešdavo žmonėms, nesaugojo jis paslapčių, kurias jam patikėdavo tėvas Dzeusas. Vieną kartą puotos metu Olimpe didis Krono sūnus Dzeusas kreipėsi į Tantalą, sakydamas jam:

– Sūnau mano, aš išpildysiu viską, ko tu panorėsi, prašyk manęs visko, ko nori. Iš meilės tau aš išpildysiu bet kurį tavo prašymą.

Tačiau Tantalas, pamiršęs, kad jis tik mirtingasis, išdidžiai atsakė savo visagaliui tėvui Dzeusui:

– Man nereikia tavo malonių. Man nieko nereikia. Man atitekusi dalia nuostabesnė, nei nemirtingų dievų.

Perkūnas nieko neatsakė sūnui. Jis tik grėsmingai suraukė antakius ir sulaikė pyktį. Jis mylėjo savo sūnų, nežiūrint jo arogancijos. Greitai Tantalas dukart žiauriai įžeidė nemirtingus dievus. Tada Dzeusas nubaudė pasipūtėlį.

Kretoje, perkūno gimtinėje, buvo auksinis šuo. Kadais ji saugojo naujagimį Dzeusą ir jį maitinusią stebuklingą ožką Amalfėją. Kai Dzeusas užaugo ir atėmė iš Krono pasaulinę valdžią, jis paliko šunį Kretoje saugoti savo šventovę. Efeso karalius Pandarėjus, suviliotas šuns grožio ir jėgos, paslapčia atvyko į Kretą ir išgabeno jį savo laivu iš Kretos. Tačiau kur gi paslėpti stebuklingą gyvūną? Ilgai apie tai galvojo Pandarėjus kelionės po jūrą metu ir, galiausiai, nusprendė auksinį šunį saugoti atiduoti Tantalui. Sipilo karalius nuslėpė nuo dievų stebuklingą gyvūną. Įširdo Dzeusas. Pasikvietė jis savo sūnų Hermį ir pasiuntė jį pas Tantalą, kad šis pareikalautų grąžinti auksinį šunį. Greičiau nei akies mirksnis nuskriejo iš Olimpo į Sipilą greituolis Hermis, stojo prieš Tantalą ir pasakė jam:

– Efeso karalius Pandarėjus iš Dzeuso šventovės Kretoje pavogė auksinį šunį ir atidavė tau pasaugoti. Viską žino Olimpo dievai, nieko nuo jų negali nuslėpti mirtingieji! Grąžink šunį Dzeusui. Saugokis užsitraukti perkūno pyktį!

Tantalas gi atsakė dievų pasiuntiniui:

– Veltui tu mane gąsdini Dzeuso pykčiu. Nemačiau aš auksinio šuns. Dievai klysta, nėra jo pas mane.

Melaginga priesaika prisiekė Tantalas, sakąs tiesą. Tokia priesaika jis dar daugiau įsiutino Dzeusą. Toks buvo pirmas Tantalo įžeidimas dievams. Tačiau ir tada nenubaudė jo perkūnas.

Dievų bausmę į save Tantalas nukreipė antruoju dievų įžeidimu ir siaubingu nusikaltimu. Susirinkus olimpiečiams Tantalo rūmuose į puotą, šis nutarė patikrinti jų visažinumą, nes Sipilo karalius netikėjo olimpiečių visažinumu. Tantalas paruošė dievams siaubingą trapezą. Jis nužudė savo sūnų Pelopą ir jo mėsą, kaip nuostabų patiekalą, pateikė dievams puotos metu. Dievai iškart suvokė piktą Tantalo sumanymą, niekas iš jų neprisilietė prie siaubingo patiekalo. Tik deivė Demetra, liūdėjusi dėl savo dukters Persefonės pagrobimo ir galvodama tik apie ją, paskendusi savo nelaimėje ir nieko aplink nematydama, suvalgė jaunojo Pelopo peties gabaliuką. Dievai paėmė siaubingą patiekalą, sudėjo visą mėsą ir kaulus į katilą ir pastatė jį ant kaitrios ugnies. Hermis savo apžavais atgaivino berniuką. Dar gražesnis, nei buvo anksčiau, stojo jis prieš dievus, trūko jam tik peties gabaliuko, kurį suvalgė Demetra. Dzeuso liepimu didis Hefaistas tuoj pat pagamino Pelopui petį iš spindinčio dramblio kaulo ir nuo to laiko pas visus Pelopo palikuonis ant dešinio peties yra skaisčiai balta dėmė.

Tantalo nusikaltimas perpildė didžio dievų ir žmonių karaliaus Dzeuso kantrybės taurę. Perkūnas pasiuntė Tantalą į niūrią savo brolio Aido karalystę; ten jis ir atlieka siaubingą bausmę. Kankinamas troškulio ir alkio, stovi jis skaidriame vandenyje, kuris pakyla jam iki smakro. Tantalui belieka tik pasilenkti, kad numalšintų jį kankinantį troškulį. Tačiau vos tik Tantalas pasilenkia, vanduo tuoj nusenka, ir po jo kojomis lieka tik sausa juoda žemė. Virš Tantalo galvos nusvirusios prinokusių vaisių medžių šakos; sultingos figos, raudonšoniai obuoliai, granatai, kriaušės ir alyvuogės kabo virš jo galvos: beveik siekia jo plaukus sunkios, prinokusių vynuogių kekės. Iškankintas alkio, Tantalas ištiesia rankas į nuostabius vaisius, bet atskrenda audringo vėjo gūsis ir pakelia vaisingas šakas. Ne tik alkis ir troškulys kankina Tantalą, amžina baimė spaudžia jam širdį. Virš jo galvos pakibusi uola vos laikosi, kiekvieną akimirką gąsdindama nukristi ir suknežinti savo svoriu Tantalą. Taip kankinasi Sipilo karalius, Dzeuso sūnus Tantalas siaubingojo Aido karalystėje amžina baime, alkiu ir troškuliu.

paruošė D.Stungurienė.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Saturday the 25th. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©