Meilės savoka

Spausdinti
Kategorija: J.Rerich laiškai
Parašyta Trečiadienis, 09 balandžio 2014 Autorius studija Gin-Dia

Meilės sąvoka ir apie lemtį. Iš Jelenos Rerich laiškų, I tomas, laiškas 17.10.35 

Žinoma, Dievas yra meilė, visas Visatos egzistavimas priklauso nuo meilės ir nuo nieko daugiau. Tačiau kaip išdarkytai ir šventvagiškai suprantama meilė! Būtent meilės suvokimas dabar labiausiai nutolęs nuo mūsų žmonijos. Į šią aukščiausią kosminę prasmę žmonija sudėjo visus savo kanibališkus ir savigraužiškus suvokimus. Todėl sunku ir gėda ištarti žodį meilė. Jis tapo didžiausia profanacija (red. išniekinimu) daugelio dvikojų lūpose.

Nesutinku su tavimi, kad niekas ir niekuo nekaltas. Ne, kalti būtent visi ir visame kame. Jei jau visa Visata yra nesibaigianti priežasčių ir pasekmių grandinė, tai kaip gi mes, tos Visatos dalelės, galime būti išimti iš to kosminio įstatymo? Lemtis, apie kurią tu rašai, todėl ir egzistuoja ir vyksta, kad ji yra priežasties pasekmė. Todėl aš taip pat nesutinku su tvirtinimu, kad pereinant į kitą pasaulį visi tuoj pat turi atrasti pasitenkinimą ir laimę, bei prasmę visko, ko jie ieškojo Žemėje, nes tai prieštarauja anksčiau išdėstytam pagrindiniam kosminiam įstatymui. Neabejotinai, tie, kurie nuoširdžiai ieškojo prasmės Žemėje ir siekė aukščiausių idealų, ten juos ras, bet visiškai atitinkančius jų siekius ir įsivaizdavimą. Nėra tikslesnių svarstyklių, nei tos, kurias žmogus nešiojasi pats su savimi; šis matas yra jo aura, nuausta iš energijų, siekių ir minčių. Būtent, tos energijos ir neša dvasią į jo paties sukurtą aukštumą. Subtilus arba astralinis pasaulis yra pasekmių pasaulis, ir todėl tos mintys ir siekiai, kurie negalėjo pasireikšti Žemėje, bus pritaikyti ten, nes ten su visais savo jausmais ir siekiais gyvena ir veikia vidinis žmogus. Bet ar gi galima tikėtis, kad žmogus, paskendęs nusikaltimuose ir gyvuliniame mąstyme, galėtų surasti ten laimę ir pasitenkinimą? Jei pasekmė yra tikslus priežasties išvystymas, tai kaip gali užkietėjęs nusikaltėlis, prievartautojas arba bukagalvis atsirasti aukščiausios gerovės sąlygų sferose, kurios jam nepakenčiamos dėl savo subtilios vibracijos! Ir ne tik kad nepakeliamos, bet vien tik artėjimas prie aukštų sferų jam sukelia siaubingas kančias, jis pradeda irti nuo prie jo besiliečiančių energijų. Visoje Visatoje karaliauja didis TIKSLINGUMAS ir traukos arba vibracijos tikslumas. Juk mes gyvename Gigantiškoje Laboratorijoje ir patys esame tokie židiniai, todėl galima įsivaizduoti, kaip energijos arba cheminė mūsų auros sudėtis, veikia supančią mus aplinką ir taip pat, kaip ji sugeria arba atstumia supančias energijas. Sąveika visur ir visame kame. Pusiausvyros principu laikosi pasaulis, ir šis įstatymas „eina“ raudona gija visuose Senovės Mokymuose. Pasiekęs pusiausvyrą žmogus pasiekia išsilaisvinimą nuo Žemės traukos ir gali sąmoningai ir tuo pat metu veikti trijuose planuose – žemiškajame, subtiliajame ir dvasiniame arba mąstymo. Tokia prašviesėjusia sąmone ir tokia plati egzistencija gyvenimą pripildo prasme, grožiu ir ypatingos išminties džiaugsmu. Plati sąmonė nurodo mums evoliucijos ir ateities kelius, ir mūsų protas didžiai nuolankiai pripažįsta Vieningo Meilės Įstatymo išmintį ir didingumą, čia Žemėje išsireiškiančio karmos įstatymu (daugelis prieštaraus dar ir prieš tokį Karmos įvardijimą). Todėl bet kokia prievarta prieš Visatos įstatymą, neišvengiamai sukels sprogimus ir griovimus.

Atsigrįžus atgal, galima rasti gilumines priežastis, įtakojusias senojo pasaulio sugriuvimą. Juk toks minties ir dvasios dusinimas, koks buvo vykdomas kai kuriose šalyse, ir pagimdė visas beprotystės pasekmes. Ilgai laikiusi užtvanka pratrūko ir viską nušlavė savo kelyje. Taigi, niekas negali sustabdyti minties, tos ugninės energijos, apvainikuojančios Visatą. Taip, visų šalių masių sąmonėje įvyko didis pasistūmėjimas, bet daugelis su tuo dar negali, o tiksliau, nenori susitaikyti ir vis dar tikisi grįžti į ankstesnį neatsakingą gyvenimą. Būtent, į neatsakingą, ir tas griaunantis negalavimas buvo beveik visuotinas. Negalvok, brangusis, kad aš pateisinu viską, kas vyksta, visus griovimus, arba kad aš pritariu visuotiniam sulyginimui pagal nemokšiškumą. Ne, man nieko nėra bjauresnio, kaip viską niveliuojantis [red. išlyginantis] principas. Juk monotonijos principas visų pirma yra nenatūralus, nes prieštarauja visiems kosminiams įstatymams. Pati Būtis sukurta kaip nesibaigianti diferenciacija. Visa Gamta gyvena įvairovėje ir kovoje, taip įgydama galią ir grožį. Todėl galima pasakyti – monotoniškumas yra mirtis, o įvairovė – gyvenimas. Visame Kosmose viešpatauja Hierarchijos teisė. Būtent Kosmose egzistuoja žemesnio paklusimas aukštesniam. Kas gi gali egzistuoti be Vedančiojo suvokimo? Kas gi sudaro evoliucijos pagrindą? Esant vieningai ugninei esmei formų ir apraiškų įvairovė, kova vardan darnos arba tobulėjimo siekimas ir vedantysis Hierarchijos principas – tai egzistavimo pagrindai. Gamta –mūsų vienintelis ir didis Mokytojas ir Įstatymų Leidėjas.

*

Dabar apie lemtį. Negalima atskirti amžino nuo laikino. Amžinybė yra pagrindas, ant kurio audžiama visa išsireiškusio ir praeinančio pasaulio fantasmagorija. Iš to praeinančio ir, tuo pat metu, nesustojančio judėjimo mūsų sąmonėje ir susideda amžinybės sąvoka. Todėl lemtis egzistuoja kaip amžinybei, taip ir trumpalaikiškumui. Tačiau amžinybėje lemtis ir išreikšta judėjimo amžinybėje, kai tuo tarpu trumpalaikiškume tai pasireiškia amžinai besikeičiančiose fazėse, kurios iššaukia arba sukuria naujas priežastis ir pasekmes, savo ruožtu tampančias priežastimis, ir taip ad infinitum. Kitaip sakant, lemtis yra pasekmė – sukurtos priežasties įkaitė.

Mūsų aukščiausia ugninė esmė yra amžina ir nekintama, bet sąmonė [arba siela], susidėliojanti iš energijų, sukauptų aplink pagrindinę ugninę sėklą, auga ir kinta. Mūsų ugninė dvasios sėkla yra amžinas nuolat besikeičiančių formų ir išraiškų nešėjas, kuris keliaudamas per įvairias sferas ir pasaulius, kuria nenutrūkstančias priežastis ir pasekmes, susidėliojančias į lemties formas arba likimą...

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

...nepamirškime, kad mūsų protėviai turėjo žymiai daugiau medžių, bet saugoti juos mokėjo kur kas geriau, o mes turime labai mažai, tad privalome gyvam medžiui ne tik taupūs, bet net šykštūs būti. E.Šimkūnaitė.
Moralė yra visų dalykų pagrindas, o tiesa – moralės esmė. Mahatma Gandis
Friday the 22nd. Affiliate Marketing templjoomla.ru . Custom text here
Copyright 2012

©