Šventos Velykos – krikščioniško...

Spausdinti
Kategorija: J.Rerich laiškai
Parašyta Sekmadienis, 20 sausio 2013 Autorius studija Gin-Dia

Šventos Velykos – krikščioniško pasaulio šventė

Kristus patarė dalinti dvasinius turtus. Tačiau kadangi sunku tai suvokti, žmonės pritaikė patarimą prisiplėštiems pinigams. Iš pradžių prisigrobti, o po to ašarotomis akimis atiduoti ir susižavėti savo gerumu. Tarsi kalbėdamas apie išdalinimą Mokytojas turėjo omenyje senas kėdes ir kailinius. Besvorį turtą nurodė Mokytojas.

Tik dvasinis atidavimas gali pajudinti svarstyklių lėkštes.

Iš J.Rerich laiško, 06.10.32

<...> jei negalite rasti Origeno raštų, patarčiau Jums paskaityti nuostabias knygas „Dobrotoliubijie“. Skaitydami tuos gyvenimiškus Evangelijos patarimus ir paaiškinimus, kurie sudaryti pirmaisiais krikščionybės amžiais, aiškiai pamatysite, į kokius brūzgynus nuklydo dabartinė [žmonijos] sąmonė. Būtent tie didieji podvižnikai suprato Kristaus terminą kaip aukščiausią dievišką principą mumyse, būtent taip, kaip jis buvo suprantamas visose senovės misterijose. <...> neofitas, perėjęs visus kentėjimus ir išlaikęs visus išbandymus, paskutinio Pašventimo ritualo – patepimo metu tapdavo Kristumi, „apvalytuoju“, nes jo asmenybė susiliedavo su jo amžinąja individualybe, ir jis tapdavo nemirtingu Ego.

Iš J.Rerich laiško, 22.03.35.

Visi Didieji Mokytojai, atėję į Žemę skirtingais Vardais, skirtingų tautybių ir į skirtingas šalis, buvo ir yra Slenkstis į Dvasią. Kiekvienas iš Jų buvo ir Alfa, ir Omega, kaip kad ir kiekvienas žmogus tokiu tampa, atradęs ir įtvirtinęs savyje Kristaus principą. Atsimenate posakį – mikrokosmas yra Makrokosmas atvirkščiai. Juk terminas Kristus pasiskolintas iš stabmeldiško žodyno ir reiškė Pašvęstąjį arba Hierofantą. Kristus – tai mūsų išvalytas arba aukščiausias Aš.

Iš J.Rerich laiško, 22.03.35.

Kristus Atpirkėjas, žinoma, gyvena mumyse pačiuose. <...> pirmieji krikščionys, kaip ir visas senasis pasaulis, Kristų (arba Krestos) laikė mūsų aukščiausiojo Aš simboliu. Ta prasme ir reikia suprasti, kad Kristus yra nuodėmių atpirkėjas. Asmeninių nuodėmių išpirkimas vyksta sieloje, kuri yra tarpininkas arba Kristaus nešėja, iš vieno gyvenimo į kitą palaikanti ryšį su mūsų individualiu Ego. „Pasiekus tam tikrą evoliucijos ribą kiekvienos žmogiškos esybės Nukryžiuotasis Kristus turi nusileisti į pragarą, kad iš ten ištrauktų ir kilstelėtų į aukštesnes arba normalias gyvavimo sąlygas savo sielą, kuri ten buvo įstumta savivaliaujančio žemojo aš veika. Kitais žodžiais kalbant, Dieviška Meilė turi pasiekti žmogaus širdį, atverti ją ir padėti žmogui atgimti anksčiau, nei jis pajėgs suvokti visą savo nusidėjimų siaubą prieš Dieviškąjį Įstatymą, ir tai gali būti pasiekta tik artimiau susiliejus su savo Aukščiausiuoju Aš, arba Dievišku Meilės įstatymu.“

Iš J.Rerich laiško, 09.07.35.

Kristus sakė: „Ne šventykloje, bet dvasioje melskitės.“ Tiesą pasakius, religiniai prietarai – pats karčiausias vulgarumas.

Dažnai religinės ekstazės atneša daugiau bėdos, nei naudos. Jas minia pavertė vulgariomis procesijomis, todėl svarbu visiems sąmonės lygiams išaiškinti gyvybingumo esmę.

Laikas nurinkti brangakmenius, teršiančius šventą atvaizdą. Laikas sudeginti religines relikvijas, norint sekti Kristaus įsaku. Į Dvasios pažinimo Šventyklą reikia žengti visas savo jėgas skiriant tikrųjų dvasios galių pažinimo tobulinimui. Ne tolimose laboratorijose, ne celėse, bet gyvenime rinksite tikruosius Kristaus užrašymus, kuriuose Kristus nesipuikuoja chitono klostėmis, bet renka ieškančius dvasinės laisvės.

Kiek kartų šventieji sugrįždavo į Žemę, nes per aukštai virš minios iškeldavo savo susižavėjimą, vietoj kasdienio gyvenimiško triūso

Mes griežtai pasisakome prieš vienuolynus, kaip gyvenimo antitezę; tik gyvenimo daigynas, geriausių darbo išraiškų susibūrimai sulauks Mūsų pagalbos. Taip Džiaugiamės, matydami jūsų veiklą, ir Žinome, kad bandymas yra patikimose rankose.

Būtent, iš gyvenimo prieiti reikia. Ir nereikalingas visuotinai priimtinas religingumas. Reikalingi sąmoningo bendravimo su Šviesos Buveine faktai. Norėdami atnešti naudą, einame sąmoningai, be magijos, vesdami į praktinį šaltinį. Šiame paprastume ir slypi visa eilinė paslaptis, dar taip nepasiekiama žmonėms, iki juosmens įsibridusiems į prietarus. Negali jie dar suvokti paprastumo, grožio ir bebaimiškumo.

Listy Sada Moriji. Ozarienie. -2.2.4.3.

***